Žinau, kad į Vilnių gražioji dainininkė atskrido vos keletui dienų. Egmontas Dilarą pasikvietė kartu dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje „Žmonės 2010“. Kažin, ar pašnibždėjo jai, kad ir pats yra tarp nominantų?
Matau, kaip jie išlipa iš privažiavusio „Hummer“. Vairuotojas atidaro dureles, Dilara stypčioja su aukštakulniais, slysteli, Egmontas griebia ją į glėbį. Akimirką jiedu taip sustingsta, paskui Dilara įsikimba Egmontui į parankę ir jie užeina vidun. Dilara dreba – plonas vilnonis paltelis nesaugo nuo lietuviškos žiemos. Ji šildosi rankas prie krosnelės, pasimėgaudama geria arbatą. Egmontas visą tą laiką pasakoja, kad Azerbaidžane ji – tikra žvaigždė. Baigusi operinį dainavimą Baku konservatorijoje, dainuoja merginų grupėje „Milk and Kisses“, yra labai populiari Azerbaidžane, dalyvauja užsienio muzikos festivaliuose. „Netekau žado pamatęs ją vieno muzikos klubo scenoje“, – išduoda Egmontas.
Na, ar papasakosite, kaip judu susipažinote?
Egmontas: Dilara, gal tu? Ir apie rožę – būtinai.
Dilara: Baku aš kartais dainuoju ne su „Milk and Kisses“, o su roko grupe. Man labai patinka gyva muzika.
Egmontas: Tai, ką ji dainuoja, šiek tiek panašu į mūsiškės Jazzu, bet kiečiau, stipriau.
Dilara: Tai įsivaizduokit, dainuoju, staiga matau, kad aplinkui sukinėjasi vaikinas, kažkoks ne mūsiškis, savo „iPhone“ filmuoja mane. Galvoju: kas čia toks? Ir ką jis čia daro?
Egmontas: O aš juk transliavau draugams į Lietuvą, kaip ji dainuoja. Man žiauriai patiko!
Dilara: Paskui, žiūriu, dingo. Ir ateina su rože. Duoda ją man ir sako: „Čia jums – nuo Lietuvos.“
Egmontas: O man reikėjo grynų pinigų. Ieškau bankomato, žiūriu, diedukas su rožėmis stovi...
Dilara: Vadinasi, visai ne rožės išėjai... Bent dabar sakytum: pamačiau rožes, nuėjau iki bankomato. Tai ne – nuėjau iki bankomato, pakeliui – rožės...
Egmontas: Nupirkau visas. Paskui pagalvojau, kaip kvailai atrodysiu su glėbiu. Pasiėmiau vieną, kitas palikau diedukui, sakau, tu jas dabar dar kartą parduok.
Dilara: Man patinka raudonos rožės... Kai dainuoju, tas diedukas su rožėmis prisiploja prie lango stiklo, žiūri vidun ir mane juokina. Dažnai gaunu rožių, bet nuo šalies jų man dar niekas nėra dovanojęs. Kai draugėms papasakojau, iškart susiprato: „Tikriausiai čia tie vaikinai, lietuviai, kurie Baku roko operą statė, o dabar kažką filmuoja.“
Ar Baku irgi taip kaip Vilniuje visi vieni kitus pažįsta?
Dilara: Baku – keturi milijonai žmonių, bet tie, kurie sukasi pramogų versle, pažįsta vieni kitus. Visi pažįsta geriausią fotografą, geriausią stilistą, geriausią grimuotoją.
Tiesą sakant, mano šalyje laisvės kiekvienais metais daugėja. Anksčiau kreivai žiūrėdavo, jei moteris dainuoja.
Dilara, ar seniai dainuoji?
Dilara: Labai seniai, mama sako, kad nuo ketverių. Menų mokykloje mokiausi tapybos, vėliau įstojau į konservatoriją, baigiau operos vokalą. Mūsų giminėje daug menininkų – tapytojų, aktorių, režisierių.
O mes manėme, kad Egmontas Baku susirado turtingo naftininko dukterį?
Egmontas: Jau sklinda tokių kalbų?! Ne, viskas – paprasčiau, mes tiesiog turime apie ką kalbėtis, tik štai, tas kalbos barjeras...
Vadinasi, tuomet klube tu paprašei Dilaros telefono numerio?
Egmontas: Visai ne! Aš juk nekabinu merginų klubuose! Tą vakarą buvo tik rožė.
Dilara: Tiesą sakant, numerio jam nė nebūčiau davusi. Neįprasta pas mus... Niekada nesipažindinu vietose, kur dainuoju. Paprašau apsaugos, kad patrauktų visus įkyruolius. Scenoje šypsausi, tačiau atstumą stengiuosi išlaikyti. Tokios jau tradicijos: jei moteris gatvėje duoda bent menkiausią ženklą, bent galimybę pamanyti, kad laukia dėmesio, – viskas. Su tokia moterimi negalima megzti jokių rimtų santykių.
Tavo šalyje dainininkei turėtų būti gana sunku laviruoti tarp laisvės scenoje ir tradicijų?
Dilara: Scenoje ir gyvenime aš – dvi skirtingos merginos. Scenoje galiu laisviau apsirengti, suknutę trumpą užsivilkti, o kasdienybėje – ne, jokiais būdais.
Tiesą sakant, mano šalyje laisvės kiekvienais metais daugėja. Anksčiau kreivai žiūrėdavo, jei moteris dainuoja.
Baku įmanoma dainininkės karjerą padaryti išsirengus kokio nors žurnalo viršeliui?
Egmontas: Kokie viršeliai?! Ten net naktinių klubų normalių nėra. Dilara, aš tau parodysiu, kaip Vilniuje žmonės tūsinasi.
Dilara: Baku su draugais kartais nueinu į klubą, bet šiaip, su draugėmis, savaitgalį, ne, pas mus neįprasta. Vakarais geros mergaitės į klubus nevaikšto. Aš netgi kai dainuoju, nepasilieku.
Egmontas: Azerbaidžano šeimose santykiai – labai tradiciniai. Jaunimas kai sueina, tai visam gyvenimui. Ir dar tėvai turi patvirtinti, kad jie tinka vienas kitam.
Dilara, įdomu, kas būtų, jei tu savo tėvams pasakytum: „Mantas man labai patinka, aš su juo draugausiu ir gal netgi ištekėsiu“?..
Dilara: Ištekėti? Na, apie tai dar galima pagalvoti, bet draugauti... Ne, pas mus taip nepriimta.
Azerbaidžano šeimose santykiai – labai tradiciniai. Jaunimas kai sueina, tai visam gyvenimui. Ir dar tėvai turi patvirtinti, kad jie tinka vienas kitam.
Egmontai, ar turėjai prašyti Dilaros tėvų, kad ją į Vilnių išleistų?
Dilara: Jei jis ateitų į mūsų namus, tai jau reikštų piršlybas.
Egmontas: Aš jiems skambinau. Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, iškart su mama kalbėjausi. Sakau: „Nesijaudinkite, jūsų dukrai bus viskas gerai...“
Pratęsei: „Ir ji tikrai negyvens mano namuose...“?
Dilara: Tradicijos baisiausiai skiriasi! Anksčiau, kai moterys vaikščiodavo su čadromis, žmonas rinkdavo štai šitaip: į viešą pirtį susirenka daugybė moterų. Jaunos, netekėjusios užsikabina visus papuošalus, o senosios, tos, kurios augina sūnus, jas stebi. Ne vyrai rinkdavosi žmonas, o motinos jiems jas išrinkdavo. Būdavo, kad žmonės susituokia vienas kito nematę... Mano šeimoje – viskas normalu, o mama – gana demokratiška. Kai dar buvau maža, pasakojo, pas ją atėjo vieno berniuko motina ir pasiūlė mus supiršti. Mama pasakė: „Ne, tegu ji sprendžia pati, kai užaugs.“ Ak, kaip aš jai už tai dėkinga! Visai neseniai pamačiau tą vaikiną, kuris turėjo tapti mano vyru. Jis visai man nepatiko!
Na, o vėliau tikriausiai pasidomėjai, kas yra tą rožę nuo Lietuvos įteikęs vyras?
Dilara: Na, žinoma, pasidarė įdomu. Įlindau į internetą. O Dieve...
Egmontas: O aš nuo jos nieko ir neslėpiau! Viską papasakojau – ir apie Kariną, ir apie Nijolę, ir apie Oksaną. Tik ji pasakė, kad praeitis visiškai nedomina.
Dilara: O kam tokius dalykus žinoti?
Egmontas: Parašiau jai laišką į feisbuką. Kad man patiko jos koncertas, kad noriu daryti bendrą projektą. Visai nežinau, kas mums išeis, tačiau bene pirmą kartą aš tiesiog laukiu. Jokių viršelių, jokių reklamos projektų, jokių svarstymų... Bendras projektas – tik malonumas širdžiai, ne darbas. Tai, kaip mes elgiamės, kaip mes kalbamės – viskas laisva ir paprasta. Ši moteris yra stipresnė už mane. Nors vienuolika metų jaunesnė, bet aš jos žvilgsnio negaliu išlaikyti. Kol kas nėra nieko rimto, bet negaliu tvirtinti, kad nebus. Pabodo vienišauti, tikrai... Tos visos istorijos užkniso: ji nori draugauti, nes nori tapti žvaigžde... Kodėl negaliu tiesiog imti ir įsimylėti?
Gali. Dilara – jau žvaigždė, graži, šilta, draugiška mergina.
Egmontas: Nėra nieko kvailiau, kaip dėstyti: štai mano automobilis, o štai mano moteris... Kiekvienas vyras nori turėti gražią moterį.
Dilara: Bet kiekviena moteris ir yra graži!
Egmontas: Dilara labai graži, tokia mažytė, visai kitokia nei lietuvaitės.
Dilara: Lietuviai vyrai – puikūs. Tokie džentelmenai – kelionėje vienas lagaminą kelia, kitas paltą padeda užsivilkti.
Egmontas: Mes tiek SMS žinučių vienas kitam prirašėme! Ir verkėm iš juoko, nors tuo metu mus skyrė penki tūkstančiai kilometrų.
Egmontai, ar tik nebūsi įsimylėjęs?
Egmontas: Ne, ne, ne! Tiesiog linksma.
Dilara: Mantas man primena katiną iš filmo „Alisa Stebuklų šalyje“. Tokį didelį...
Egmontas: Aš – didelis?
Dilara: Jis numetė aštuonis kilogramus, man atrodo, gana, o jis sako, kad numes dar keturis. Azerbaidžane sunku mesti svorį, pas mus egzistuoja maisto kultas. Jei jau sėdam prie stalo, tai jis būtinai – nukrautas. Aš liekna, nes mėgstu žuvis, be to, daug sportuoju. Su draugėmis mes dažnai rengiame vakarėlius, per juos gaminam maistą, plepam.
Kai išsiskiri su mylimu žmogumi, atrodo, eitum ir nusišautum. Paskui nurimsti, o vieną dieną, žiūrėk, ir vėl nurauna stogą.
Ar galėtumėte į tokį pasikviesti Egmontą?
Dilara: Aš su draugėmis – galėčiau, o štai kitos merginos – ne. Ypač tos, kurios turi sužadėtinius. Mūsų vyrai – labai pavydūs. Jie nuolat savo drauges tikrina: kur tu? Su kuo tu? Jei esi vietoje, kur moterims nepriimta būti, jau negerai. Vyrai moteriai gali pasakyti: kur reikia, ten ir esu, o štai jei taip pasakytų moteris – būtų skandalas.
Egmontas: Azerbaidžane mačiau visokių moterų – ir gražių, ir nelabai, ir visai negražių, bet supratau viena: jei jau azerbaidžanietė tave pamils, tai iki grabo lentos. Kad ir koks kiaulė būtum...
Dilara: Mano močiutė ant stalo visada maistą pirmiausia vyrams dėdavo. Tik aš nesu tipiška azerbaidžanietė. Jei tokia būčiau, negalėčiau Mantui į akis žiūrėti. Mūsų moterų akys turi būti nuleistos. Netgi kavinėje nelabai pridera dairytis aplinkui. Vyrams gali pasirodyti, jog tik ir lauki, kad tave kas užkalbintų. Vadinasi, nesi rimta...
Ar tavo šalyje esama porų, kurios gyvena kartu nesusituokusios?
Dilara: Tai – neįmanoma! Yra porų, kurios susižadėjusios po dešimt metų, bet gyvena kiekvienas savo namuose. Kartą savo mamos paklausiau: „Ar leisi man gyventi su vyru nesusituokus?“ Žinot, ką ji man atsakė? „Niekada gyvenime!“ Ir pati nedrįsčiau šitaip elgtis, bet man tiesiog buvo įdomu žinoti, ką mano ji.
Egmontas: Matai, kaip viskas pas juos teisinga. O čia – eini, sukinėjiesi, ieškai, renkiesi, kaip parduotuvėje.
Dilnara: O kam rinktis? Juk jei myli, vadinasi, jau išsirinkai. Myli, susitikinėji, tuokiesi, gimdai vaikus. Ne, aš jokios išdavystės negalėčiau pakęsti. Jei aš namuose, durys turi būti uždarytos, jokių plyšelių kitiems žmonėms. Nors nėra čia ko slėpti, pas mus įprasta, kad vyrai turi meilužių. Rytai, haremai... Kai kurios moterys su tuo tiesiog susitaiko, bet man tai atrodo nenormalu. Gali būti, taip yra todėl, kad daug porų susituokia ne iš meilės: mergaitė gera, skaisti, aš jos nemyliu, bet gerbiu, užtat niekuomet nemesiu.
Egmontas: Kai kurie draugai manęs klausia: kodėl tu vienas? Kodėl nesusirandi jokios moters? Gal tu kietakaktis? Bet keletas perspėjo: jei Azerbaidžane sutiksi moterį, ji bus superžmona.
Dilara: Tai ką, tuokiamės, vadinasi?
Egmontas: Kertam rankomis!
Ar nemanote, kad pavojingus žaidimus čia žaidžiate?
Egmontas: Gyvenimas keistas ir įdomus. Skyrybos su Oksana buvo labai sunkios – mes kartu praleidome daug gražių dienų. Išgyvenau jas vienas, ne Lietuvoje, turėjau laiko pagalvoti. Kai išsiskiri su mylimu žmogumi, atrodo, eitum ir nusišautum. Paskui nurimsti, o vieną dieną, žiūrėk, ir vėl nurauna stogą.