Gyvūnų gyvybes gelbstinti Ieva Plungytė, savo darbo užkulisiais pastaruoju metu sudominanti ir tūkstančius platformos „TikTok“ vartotojų, su portalu 15min kalbėjosi kiek atsipūtusi nuo įtemptos darbo dienotvarkės. Kai vyko interviu, kaunietė atostogavo, tačiau teigė netrukus sugrįšianti į jai įprastą rutiną, kurioje laukia ilga pacientų eilė.
Pasirodo, veterinarų, kurie specializuojasi egzotinių gyvūnų gydyme, Lietuvoje – ypač mažai. Specialistų trūkumas lemia begales stereotipų, su kuriais Ievai darbe tenka susidurti beveik kasdien. O ir universitete apie egzotinius gyvūnus beveik nebuvo mokoma, tad visas žinias ji įgijo mokydamasi savarankiškai. Tiesa, toks mokslas ne iš pigiausių – už kursus tenka pakloti ir 10 tūkstančių.
– Ieva, ar meilė gyvūnams tave lydėjo nuo pat vaikystės?
– Visą gyvenimą mano namuose buvo būrys gyvūnų – nuo šunų, kačių iki žiurkėnų bei šeškų. Tad meilė jiems – natūrali. Kiek pamenu, vaikystėje sušalusius paukščiukus nešdavau į namus, dariau kapines pakelėje partrenktiems drugeliams, traukiau skęstančius vabalus iš jūros...
Ir dabar namuose gyvūnų skaičius nuolatos kintantis, kadangi priglaudžiu savo sudėtingesnius pacientus globai. Šiuo metu auginu du šunis – mišrūną ir garbanotąjį bišoną. Taip pat dekoratyvinį nulėpausį triušį ir Afrikos pilkąją papūgą.
– Nusprendei studijuoti veterinariją. Tačiau ar nebuvo minčių rinktis gydyti ne gyvūną, bet žmogų?
– Žmonių medicina manęs niekada netraukė. Man atrodo, kad žmogui daryti procedūrą daug „šlykščiau“ nei gyvūnui. Aš iki šiol net negaliu suleisti vaistų po oda mamai, bet gyvūnui tai atlieku be problemų.
– Kada supratai, kad specializuotis nori būtent egzotinių gyvūnų gydyme?
– 2009-aisiais auginau savo pirmą papūgą – juostuotąją papūgėlę (ang. barred parakeet – aut.past.). Grįžusi po atostogų radau ją sergančią. Ji negalėjo lipti narvo virbais, akivaizdžiai jautė skausmą. Tuomet skambinau į visas klinikas Lietuvoje, tačiau niekas negalėjo priimti jos apžiūrai.
Galiausiai zoologijos sode dirbantis gydytojas rekomendavo girdyti natūralų jogurtą, o po to sutiko apžiūrėti paukštį gyvai. Atvykome prie zoologijos sodo, jis įlipo į automobilį. Mano patį mylimiausią augintinį pavartė rankoje ir pasakė: „Pas papūgėlę yra auglys, reikia migdyti, nieko nepadarysime. Toks paukštis kainuoja 20 litų, tad nusipirksime kitą.“ Jis paėmė mano papūgėlę, įsidėjo į nedidelę kuprinytę ir išlipo iš automobilio.
Tai buvo tokia situacija, kurioje jaučiausi visiškai bejėgė. Būčiau sumokėjusi bet kiek, kad tik būčiau turėjusi šansą kažką padaryti. Niekad nenorėjau atsidurti tokioje pat situacijoje, o tuo metu jau auginau ir kitą savo Afrikos pilkąją papūgą. Iš tokių egoistinių priežasčių ir atsirado egzotinių gyvūnų specializacija.
– Kiek žinau, egzotinių gyvūnų veterinarų iki šiol yra labai mažai...
– Aš manau, kad su laiku egzotinių gyvūnų gydytojų tik daugės. Seniau akademijose irgi mokė tik apie ūkio gyvūnus, o į šunis, kates buvo numojama ranka. Tad, tikiu, ateis ir egzotinių gyvūnų laikas. Dabar jau daug daugiau gydytojų priima egzotus, tačiau kiek asmeniškai teko susidurti, mano kokybės „standartus“ atitinka tik 5-10 gydytojų Lietuvoje.
– Ar daug pacientų sulauki? Kokius gyvūnus dažniausiai gydai?
– Egzotiniai gyvūnai sudaro 90% mano pacientų, dažnai užimtumas būna apie savaitę į priekį. Per vieną dieną gali būti atneštos kelios visiškai skirtingos rūšys, todėl pacientų įvairovė labai didelė. Dažniausiai atvyksta triušiai ir graužikai, tačiau sulaukiu vis daugiau roplių ir vištų, kurios net nėra priskiriamos prie egzotinių gyvūnų.
– O kokių gyvūnų gydyti dar neteko?
– Kol kas neteko gydyti jau tik „rimtesnių“ zoologijos sodo gyvūnų – laukinės katės, didesnių žinduolių ir panašiai.
– Kaip suprantu, tavo dienotvarkė būna ypač įtempta. Kaip atrodo eilinė darbo diena?
– Taip atrodė eilinė darbo diena prieš atostogas: banguotos papūgėlės kraujo tyrimas ir diagnostika, jūrų kiaulytės profilaktinė apžiūra, driežo profilaktinė apžiūra, žiurkės darinio chirurginis gydymas, triušio darinio chirurginis gydymas, arborealo aligatorių driežų profilaktinė apžiūra, du triušiai skiepui, lemūras su žaizda, dvi žiurkės profilaktiniams kraujo tyrimams bei dvi papūgų apžiūros dėl parazitų.
– Minėjai, kad susiduri su gyvūnų šeimininkais, kurie tikina nemokėsiantys už gydymą daugiau, nei mokėjo už patį augintinį. Ar taip mąsto dauguma?
– Taip mąsto ne visi. Tačiau prie šio išsireiškimo įvardyčiau ir begales kitų šeimininkų stereotipų. Dažnai girdžiu, kad neapsimoka gydyti gyvūno, nes ir taip jau senas, neapsimoka gydyti, nes vis tiek greičiausiai neišgyvens, ar kad paukščiai, ropliai, graužikai nejaučia skausmo taip, kaip jaučia šunys ar katės. Taip pat manoma, kad gyvūnai patys pasirenka valgyti, kas jiems sveikiau.
Stereotipais gyvena ne tik šeimininkai, bet ir gydytojai. Dažnai iš jų tenka išgirsti, kad egzotinis gyvūnas neišgyvens anestezijos, dėl gyvūno dydžio neįmanoma normaliai jo ištirti, gydymas bus brangesnis už gyvūną, todėl reikia tiesiog rekomenduoti eutanaziją, klinikoje neapsimoka išlaikyti gydytojo, kuris dirba tik su egzotiniais gyvūnais.
Vyrauja dar ir dažnas kolegų ar šunų, kačių augintojų nuvertinimas dėl pasirinktos specializacijos. Gaunu replikų, kad „turbūt esi bloga gydytoja, jeigu tiek gyvūnų miršta pas tave“. Jiems net nesvarbu , kad egzotiniai gyvūnai slepia ligas ir šiai sričiai yra būdingas didžiausias gaištamumas ir didžiausia rizika.
– Kas, tavo nuomone, galėtų pakeisti visuomenės mąstymą?
– Mąstymą keičia edukacija. Aplinkos ministerijos patarėjas Marius Čepulis vykdo labai gerą edukaciją mokyklose, taip pat zooparko stovyklos moko apie egzotinius gyvūnus.
Kita sudėtinga tema – kaip suaugusį žmogų priversti suprasti, kad ne gyvūno kaina ir dydis lemia jo gyvybės vertę.
– Darbe nuolatos susiduri ir su pavojingais gyvūnais – gyvatėmis, driežais, vorais... Nebaisu? Kaip vyksta tokių gyvūnų apžiūra?
– Dar neturėjau tokio gyvūno, kurio reikėtų bijoti (šypsosi). Žmonės bijo to, ko nesupranta, o kai skaitai, giliniesi apie rūšį, ką valgo, kaip reaguoja į stresą, kokia jo kūno kalba – tada labai greitai baimė dingsta.
Apžiūrint gyvūną labai svarbu, kad būtų šeimininkas – dažniausiai jie padeda apžiūros metu, kai reikia prilaikyti gyvūną, nes augintinis yra įpratęs prie šeimininko kūno kalbos, augintiniai jais pasitiki ir taip jaučia mažiau streso. Deja, ne visada veterinarijos felčeriai ar studentai sugeba prilaikyti ar fiksuoti gyvūną taip, kaip man reikia.
– Ar teisingai supratau, kad gydai ir zoologijos sodų gyvūnus?
– Taip, bendradarbiauju su Kauno ir Vilniaus zooparkais. Esu sulaukusi triušių, jūrų kiaulyčių, lemūrų, surikatų, šikšnosparnių, tukanų, liūtbeždžionių, tamarinų, gekonų, kapibarų. Su šiais pacientais niekada nebūna liūdna.
– Sakei, kad informacijos apie egzotinių gyvūnų ligas trūksta ne tik šeimininkams, bet ir pačiai tau – universitete to nemokė, todėl tenka mokytis iš savo klaidų. Kaip manai, kodėl universitete dėmesys šiai sričiai vis dar nepakankamas?
– Universitetas dar labai turi kur tobulėti. Kol studijavau, apie egzotinius gyvūnus buvo vos kelios paskaitos. Pamenu, kad modulius rinkausi su tikslu, jog bent kažkas būtų link egzotinių gyvūnų pusės, tačiau viskas baigdavosi tik ties skaidrių pristatymais. Užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek paskaitų turėjau šia tema per penkerius su puse studijų metus.
Kiek žinau, dabar jau atsirado egzotinių gyvūnų modulis, kuris tęsiasi tris savaites. Neseniai įstojau į smukių gyvūnų terapijos rezidentūros programą, joje taip pat bus egzotinių gyvūnų modulis, todėl matau, kad judama teisinga kryptimi.
– Minėjai, kad tenka mokytis ir savarankiškai. Iš ko mokaisi?
– Pagrindinės mano žinios ir yra įgytos individualiai. Yra nemažai mokslinės literatūros – straipsniai, knygos, taip pat organizuojami seminarai. Esu ARAV (association of reptile and amphibian veterinarians) ir AAV (association of avian veterinarians) organizacijų narė, tad turiu paruoštą medžiagą gydytojams bei grupes, kur galime aktualiais klausimais padiskutuoti su kolegomis iš užsienio šalių.
Taip pat ketinu dalyvauti „ESAVA“ mokymuose apie egzotinius gyvūnus, jų trukmė vieneri metai, o kaina prasideda nuo 2000 eurų. Dar norėčiau sudalyvauti ir „Improve International“ mokymuose, jie trunka pusantrų metų, o kaina – apie 9000 eurų. Tik dar reikia santaupų sukaupti tokioms investicijoms į save.
– Ar dažnai dėl informacijos trūkumo nepavyksta išgelbėti gyvūno?
– Dažnai pacientai atvyksta per vėlai, todėl ir nepavyksta jų išgelbėti. Atrodo, paprastas dalykas, tačiau ne visi šeimininkai žino, kad jų jūrų kiaulytė turi 20 dantų ir kad krūminiai dantys nutrumpinami tik valgant šieną, todėl iš nežinojimo maitina kiaulyčių mėgiamu maistu, dėl ko perauga krūminiai dantys ir gyvūnas negali valgyti šieno. Tokios jūrų kiaulytės atvežamos stipriai suliesėjusios, vien dėl to procedūrų rizika yra daug didesnė.
Iš mano pusės taip pat galima rasti spragų, nes tiek universitete, tiek darbe nebuvau gyvai mačiusi, kaip atliekama operacija egzotiniam gyvūnui arba net kaip atliekamos paprastos procedūros, tokios kaip kraujo paėmimas.
-
Katiną su viena akyte auginanti menininkė Monisha: „Jis mums kaip vaikas“
-
Žinomus žmones aplankė gyvūnai iš „Penktos kojos“: vienas jų pasiliko pas Nainius
-
Populiariuose filmuose sužibėjusių gyvūnų likimai: kai kurios istorijos veria širdį
-
Išvydę vaizdus iš žvėrelių fermų, garsūs lietuviai nesulaikė ašarų: „Tai yra tragedija“
– Kaip emociškai susitvarkai su netekties jausmu?
– Su emocijomis susitvarkyti visada labai sunku. Vis dar būna sunku skambinti žmonėms po gyvūno netekties. Nesvarbu ar gyvūno būklė kritinė, ar iš tiesų tai buvo tas statistinis gaišimas dėl anestezijos. Sudėtinga, kai žmogus patiki tau gyvūno gyvybę, o rezultatas yra mirtis. Visada jaučiuosi kaip pati netekusi gyvūno, jaučiuosi bloga gydytoja, tačiau tai – neišvengiama darbo dalis.
Tačiau kiekvieną pacientą gydau taip, kaip būčiau norėjusi, kad mano papūgėlę būtų gydęs gydytojas tais 2009 metais. Dažniausiai iš gyvūno mirties bandau išmokti – ją analizuoju. Taip suprantu, ką galėjau daryti kitaip, kad tai nepasikartotų.
– Akivaizdu, veterinarijos gydytojas neužsiima tik pūkuotų gyvūnėlių glostymu. Su kokiais dar iššūkiais tau tenka susidurti?
– Sunkiausias iššūkis – daryti procedūras, imti mėginius, apie tai tik paskaičius ar pasižiūrėjus „YouTube“. Visada norisi turėti mentorių, kuris tau padėtų ir parodytų, kaip reikia dirbti. Dėl šios priežasties ir yra lengviau dirbti su šunimis, katėmis, nes gan daug kolegų aplink gali tau padėti.
Sudėtinga ir tada, kai atvyksta pacientai, prieš tai buvę pas kolegas, kurie iš bendro supratimo priėmė egzotinį gyvūną, tačiau pridarė dar daugiau žalos, užuot iškart nukreipę pas egzotinių gyvūnų gydytoją. Tuomet gaila tiek gyvūno, tiek žmogaus, kuris tikėjo ir pasitikėjo gydytoju.
– Kaip manai, kokių savybių reikia, norint tapti veterinaru?
– Kiekvienas gydytojas gali turėti skirtingas savybes, todėl už visus atsakyti negaliu, tačiau savybės, kurias aš stengiuosi tobulinti dirbdama su egzotiniais gyvūnais, yra optimizmas, empatija, kruopštumas ir profesionalumas.
