Tolimojoje Kuboje L.Radzevičienė su būriu draugių praleido 17 dienų. Per jas žurnalistė tikrai spėjo susipažinti su vietos gyvenimu ir, ką čia slėpti, pamatyti ir šilto, ir šalto.
„Spėjome ir pamatyti, ir pailsėti“, – savo įspūdžius 15min pasakoti pradeda L.Radzevičienė. O tada visus tuos įspūdžius sudėliojo „į stalčiukus“.
MERGINŲ KOMPANIJA. „Turiu tokią keliaujančių draugių kompaniją – esame keturios, drauge keliaujame jau daugiau nei 10 metų. Kartą susibūrėme, išvykome į kelionę, labai patiko... Tada vėl išvykome, ir vėl... Jau daug kur esame buvusios. Žinoma, kartais visos keliauti negalime. Pavyzdžiui, kartą aš nevažiavau į Meksiką, kitos nevažiavo į Maroką... Bet štai ką pasakysiu: ne tik mano vyras keliauja. Aš irgi keliauju! Ir įprastai mes tas keliones deriname: stengiamės vienu metu nebūti išvykę. Ir va, aš grįžau iš Kubos, o Vytaras ruošiasi į Indoneziją.“
KODĖL Į KUBĄ? „Šįmet kelionę rinkomės iš kelių variantų. Galvojome apie Birmą, apie Balio salą... Tačiau žinoma, kad kaip ir kitos moterys, mes stengėmės keliauti taupiai. Geri bilietai pasitaikė į Kubą. Tai buvo ta šalis, kurią irgi norėjome pamatyti, svarstėme, kad būtų smagu ten nukakti. Bilietus įsigijome iškart po Naujųjų metų, nors apie kelionę kalbėjome jau iki tol. Įprastai mūsų kompanijoje kiekviena moteris turi atsakomybę: yra kas rūpinasi bilietais, kas rūpinasi nakvyne, kelionės programa, galų gale, kas pavairuoja.
Tačiau šis kartas buvo šiek tiek kitoks: trūko laiko, todėl visą kelionės programą už mus suplanavo kiti. Šiandien sakyčiau, kad tai nelabai gerai, – verčiau pačioms rasti laiko prisėsti, pastudijuoti, susigalvoti maršrutą savarankiškai. Iš to gimsta smagūs nuotykiai, kuriuos prisimeni visą gyvenimą. O kai maršrutą sugalvoja kiti, prarandamas malonumas, be to, atsiranda galimybė paburbėti, kad pamatei per mažai, kažkas nepatogu, kažkas galėtų būti geriau.“
MARŠRUTAS. „Kelionę visada skeliame į dvi dalis: pirmiausia – pažintinė, vėliau kelias paskutines dienas visad paliekame poilsiui, kad galėtume atsipalaiduoti, pasikalbėti apie tai, ką matėme. Kalbant apie šią kelionę, mūsų lėktuvas nusileido Havanoje. Kelionės metu pervažiavome kone pusę salos ir atsidūrėme savotiškoje „Kubos Neringoje“, į kurią reikia patekti važiuojant tokiu darbininkų pastatytu tiltu, jungiančiu kelias saleles.
Aplankėme Trinidadą. Labai spalvotas, labai gražus miestas... Pakeliui sustojome dar keliuose miesteliuose. Sakyčiau, ilgai važiavome iki tos jūros: vis sustojimai, skirtingos nakvynės... Mes pamatėme skirtingą Kubą. Vienur vienas kultūras, kitur kitas augina... Įdomu matyti, kaip keičiasi peizažas. Ten visiškai kitaip. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.“
KAINOS. „Matyt, Kuboje žmonės iš esmės gyvena iš turizmo. Tačiau viena pažįstama teisingai pasakė, kad suma, kurios prašoma, ten niekada neatspindi kokybės. Pavyzdžiui, jei ten gyvenate oficialiai 5 žvaigždučių viešbutyje, tai realybėje jis pačiu geriausiu atveju bus 4 žvaigždučių. O šiaip... Nustebau, bet tai brangi šalis. Yra Kuba vietiniams, yra ir Kuba turistams. Žinoma, pigiau keliauti su vietiniu gyventoju, samdyti jį kaip gidą. Jei į Kubą keliaučiau vėl, taip ir daryčiau. Pavežiotų jis į tas vietines vietas...
Ten saugu keliauti. Keliai geri. Sėdi į tą juokingą automobilį iš 57-ųjų, ir visai gerai jautiesi. Konkrečiau apie kainas? Nuėjome Havanoje į barą, užsisakėme kokteilį. Kainavo 7 kukus. 1 kukas yra 1 euras. Sakyčiau, tokioje šalyje 7 kukai tikrai brangu... Bet kai kartu su gidu pirkome vaisius, už du kilogramus bananų, keturis pomidorus, ananasą ir dar kažkokį įdomų vaisių sumokėjau 1,5 kuko. Turistui viskas brangu, o vietiniam... Vienas keliautojas juokėsi, kad taip brangiai į tualetą nėra ėjęs: neturėjo smulkių, mokamame tualete padavė 3 kukus ir grąžos, žinoma, nesulaukė. Beje, jei keliaujate savarankiškai, pasirūpinkite tualetiniu popieriumi. Jo ten tikrai niekur nėra.“
MAISTAS. „Kelionėse maistas man – labai svarbu. O Kuboje jis tikrai nėra pats tobuliausias. Galiu pasakyti, kad per visas dienas ten šviežios žuvies taip ir neparagavome – visa buvo šaldyta. Taip, Kuboje yra gera mėsa. Ji ganosi ganyklose, šokinėja per kalniukus, ir tie, kas mėgsta jautieną, ožkieną ar kiaulieną, gali ragauti sveikos, tikrai ekologiškos mėsos. Bet ieškantiems jūros gėrybių – sudėtinga.
Vytaras yra buvęs Karibuose, prieš kelionę jis man sakė nesitikėti gero maisto. Nelabai tikėjau – juk toks klimatas, aplinkui vanduo... Taip, mes valgėme omarą. Bet nesu tikra, kad ir jis nebuvo šaldytas. Jie valgo pupeles, pupeles su ryžiais, daug vištienos. Taip, vištiena buvo skani. Vaisiai? Taip, papaja nuostabi, greipfrutai skanūs. Bet daugiau?.. Ne, maistas nepaliko įspūdžio.“
MUZIKA. „Muzika paliko labai didelį įspūdį. Havana yra nuostabi: ten gali vaikščioti, šokti, ta muzika skamba... Fantastiškas miestas – skambantis, grojantis, pilnas turistų.“
CIGARAI. „Sunku įsivaizduoti Kubą be cigarų. Buvome cigarų fabrike, matėme, kaip juos rankomis suka. Buvo įdomu tą procesą stebėti. Viską savais pirštais daro, taip stebuklingai tie lapai susivynioja į vieną... Yra tam tikri cigarų vyniojimo būdai, kurių kubiečiai neišduoda. Tik paskutinį etapą galima pamatyti, o kiti procesai – didžiausia, matyt, valstybinės reikšmės paslaptis. Mes matėme tuos vaikinukus, kurie cigarus vynioja, – viskas taip senoviška, tik kad su ausinukais sėdi, muzikos klauso.“
VIETINIAI GYVENTOJAI. „Jie labai ryškūs. Vyrai mėgsta auksines grandines ant kaklų, auksinius laikrodžius. Moterys – visiškai be kompleksų. Visos vaikšto apsitempusios tamprėmis ir nesvarbu, kad dauguma jų – ypač apvalių formų. Mes, baltos moterys, labai išsiskyrėme iš minios... O šiaip kubiečiai pasirodė labai draugiški, geranoriški, besišypsantys. Jie gali kviesti šokti, tik kartais už tą salsą gali tekti susimokėti. Tačiau tokius dalykus jie daro neįkyriai.“
KALBA. „Susikalbėti angliškai Kuboje labai sudėtinga. Daugiausia jie, aišku, kalba ispaniškai, ir niekas dėl nieko nesivargina. Taip, jaunesni gal kažkiek angliškai ir pašneka, bet vyresni... Labai sunkiai. Užtat kiek daug žmonių ten puikiai kalba rusiškai. Vos pamatę baltesnį žmogų, išgirdę mūsų kalbą, kuri jiems kažkodėl asocijuojasi su rusų, ima klausti, tai iš kur esame, ir puola džiaugtis žinantys, kur yra Lietuva. Keista, kad žino. Juk kartais net kokie prancūzai nežino mūsų šalies. Kartą su Vytaru Mauricijuje sutikome tokią vokietę, kuri prisipažino nežinanti, kur yra Lietuva. Bet man atrodo kad čia jau žmogaus išsilavinimo lygis. Mes tai kažkaip žinome ir kur yra Vokietija, ir kokie joje yra miestai.“
ORAI. „O taip... Nuostabus oras ten. Atsikeli ryte, įkvepi, ir taip gera, taip gaivu gaivu... Kaip gerą vasarą Nidoje. Nėra tos drėgmės, kuri nusėda ant kūno kaip kokioje Indonezijoje, Vietname... Buvo dienų, kai pakildavo tas didesnis vėjas, ir į vakarą net norėdavosi kažką ant pečių užsimesti. Bet tas oras vis tiek tobulas. Dieną – 27-29 laipsniai šilumos, vakare – 23-25 laipsniai.“
NEGRĮŠ. „Grįžusi galvojau, kad buvo puiki kelionė. Labai spalvinga šalis, labai ryški, labai muzikali, labai emocinga, pulsuojanti, draugiška... Bet grįžti ten turbūt nenorėčiau. Juk taip mes dažniausiai ir vertiname aplankytas šalis: norime grįžti ar ne. Į Kubą – ne. Pasakysiu taip: perdėm gerai prisimenu tuos laikus, kai parduotuvių lentynose galėjai rasti viso labo vienos rūšies dešros. Kuboje taip yra. Gal kažkam čia egzotika, bet man – grįžimas į praeitį. Ir nėra jis labai skanus... Tarsi įsėstum į laiko mašiną ir būtum priverstas prisiminti tai, ką nori pamiršti. Taip, ten labai įdomu, labai gražu, spalvota, ta architektūra... Bet jie daug ko neišsaugojo. Viskas atrodo truputį išmėtyta, išblaškyta, neįvertinta.“
