Sekmadienį Klaipėdos dramos teatro spektaklį pagal S.Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“ E.Nekrošius stebėjo iš žiūrovų salės.
„Jis buvo laimingas. Jis džiaugėsi, kad spektaklis auga, vystosi, sakė, kad nereikia praleisti progos nufilmuoti „Kalės vaikus“, įamžinti kūrinį, kol jis gyvas. Kalbėjo ir apie ateities planus, norėjo dirbti su Klaipėdos dramos teatru 2020 metais. Aš jaučiuosi, lyg būčiau gavęs palaiminimą“, – antradienį „Vakarų ekspresui“ prisipažino aktorius Darius Meškauskas, kuriantis spektaklyje „Kalės vaikai“ pagrindinį Varpininko Karvelio vaidmenį.
E.Nekrošių aktorius apibūdino didingais epitetais.
„Jis buvo mūsų kalnas, mūsų tėvas. Trisdešimt Lietuvos teatro metų yra juo pažymėta. Visi mes buvome jo paunksmėje. Jis buvo milžinas, kuris labai stipriai paveikė visus, net tuos, kurie su juo nedirbo. Man su E.Nekrošiumi teko dirbti vienintelį kartą, kuriant vaidmenį „Kalės vaikuose“, bet į teatrą mane atvedė jo spektakliai, jis mane užkrėtė teatru ir ne vieną mane. E.Nekrošius buvo toks stiprus lyg prakeiksmas, neleidęs kitiems režisieriams atrasti kitokią teatro kalbą, kitokį teatrą. Vėliau, kai ėmė rastis kitoks teatras, jis juo taip pat džiaugėsi, nes teatras turi būti visoks“, – kalbėjo D. Meškauskas.
Pašnekovas pažymėjo žmogiškąsias E.Nekrošiaus savybes.
„Labai padorus, paprastas ir teisingas žmogus buvo E.Nekrošius. Jis neturėjo nė šešėlio klastos, išskaičiavimo. Su visais kalbėjo paprastai, ne iš viršaus į apačią. Man atrodo, kad, kaip ir daugelis režisierių, jis galėjo jaustis vienišas, nes prie tokių didelių asmenybių žmonės bijo prieiti, atvirai kalbėti.
Tik tada, kai tai įvyksta, pamatai, kad be reikalo bijojai. Kad ir jo pastabos aktoriams. Jos buvo lyg burtai. E.Nekrošius kalbėdavo asociacijomis, kurias iš pradžių sunku suprasti, bet paskui įvyksta tarsi nušvitimas ir supranti ne tik tai, apie ką buvo kalbėta, bet kur kas daugiau. Manau, kad jis buvo poetas, tačiau jo poezija gimė teatro kalba, ne žodžiais“, – svarstė D.Meškauskas.
Su visa šeima kurti buvo gera
E.Nekrošiaus paprastumą ir žmogiškumą akcentavo ir Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, kuriam pavyko įgyvendinti daugelį metų puoselėtą viltį, kad Lietuvos teatro grandas režisuotų spektaklį Klaipėdos dramos teatre.
„Iš pradžių siūlėme E.Nekrošiui statyti spektaklį pagal Servanteso „Don Kichotą“. Šis veikalas labai patiko šviesaus atminimo Leonidui Donskiui, kuris buvo teatro meno tarybos narys. E.Nekrošiui taip pat patiko, tačiau jis sakė nerandąs rakto „Don Kichotui“ atrakinti ir pasiūlė keletą kitų kūrinių, tarp jų ir Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“, – prisiminė bendradarbiavimo pradžią su E. Nekrošiumi teatro vadovas.
Šis spektaklis, anot pašnekovo, gimė per labai trumpą laiką – vos per 2 mėnesius.
„Likus vos vienai savaitei iki premjeros, kuri įvyko šių metų vasario pradžioje, jo asmeniniame gyvenime buvo labai didelė įtampa dėl artimų žmonių sveikatos, tačiau jis ramiai ir filosofiškai žvelgė net į ligas ir mirtį. Mane pasikvietė tada ir pasakė, jog spektaklis jau pastatytas. Džiaugėsi, kad su klaipėdiečiais aktoriais atrado bendrą kalbą ir darbas tarsi liejosi.
Kartu su režisieriumi prie šio spektaklio dirbo ir jo žmona bei sūnus. Su visa šeima kurti buvo labai gera, nes šie žmonės labai tikri, atviri, nuoširdūs. E.Nekrošius norėjo dar sugrįžti į Klaipėdos dramos teatrą. Savaitgalį daug kalbėjome, juokavome, svarstėme, ką galėtume statyti. Aš siūliau suomišką pjesę, o jis sakė, kad jam labai patiko Romo Treinio romanas „Dziedas“. Su aktoriais režisierius aptarė spektaklį „Kalės vaikai“, – pasakojo T.Juočys.
Jis pažymėjo, jog būtent į šį, E.Nekrošiaus režisuotą, Klaipėdos dramos teatro spektaklį atkreiptas tarptautinis dėmesys – „Kalės vaikai“ rodyti greta Europos teatro grandų Didžiojo Kinijos teatro scenoje, greitu laiku spektaklis bus rodomas festivalyje Rumunijoje, vėliau Vengrijoje.
Gyvenimo akys
„Akys – didžiausia dovana, per kurią gali perteikti žiūrovui ką nori. Jauni aktoriai nemato žiūrovo, lyg akių neturėtų“, – tai viena paskutiniųjų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastabų, kurią visam gyvenimui įsimins jaunas Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas, kuris spektaklyje „Kalės vaikai“ sekmadienį vaidino pirmą kartą.
„Sunku kalbėti, nes pats spektaklis yra apie mirtį, anapusinį pasaulį ir man tenka jame vaidinti Mirtį. E.Nekrošiaus pastaba apie akis, kaip ir kiekvienas jo žodis, kuriais jis nesišvaistė, turi daug prasmių, simbolių.
Automatiškai naudodami kūną ir pojūčius, kurie mums duoti, net nesusimąstome apie akis, apie tai, kad akys – tai tavo pasaulis, per kurį tu žiūri ir kiti tave mato...“ – analizavo režisieriaus žodžius aktorius ir prisipažino, jog yra labai dėkingas likimui už galimybę susipažinti ir nors labai trumpai dirbti su E.Nekrošiumi.
Kelias į Šiluvą
Režisierius, teatrologas, dėstytojas Petras Bielskis yra tas žmogus, kuris prisimena E.Nekrošių nuo tada, kai jis dar buvo studentas Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institute.
Anot jo, Lietuvai Dievas davė daug didelių teatro talentų, tačiau E.Nekrošius iš jų išsiskyrė tuo, jog jis buvo labai lietuviškas.
Kartą E.Nekrošiaus paklausiau, iš kur tie simboliai jo spektakliuose? „Iš Šiluvos, – atsakė jis. – Aš ten užaugau, subrendau iki 18 metų. Šiluvoje aš susiformavau ir ji yra manyje.“
„Prisimenu, kaip studentai pristatinėjo scenoje teatrinius etiudus. Daugelis kūrė etiudus pagal Stanislavskio sistemą su persikūnijimais, o E.Nekrošius atsinešė į sceną medžio stuobrį, tikrą pjūklą ir ėmė pjauti tą stuobrį. Visi sužiuro, ėmė spėlioti, kas čia vyksta? Tą medžio kentėjimą aš vėliau ne kartą mačiau E. Nekrošiaus spektakliuose, dėl jo aikčiojo pasaulis, taip pat nesuprasdamas, kas tai, iš kur tai?
Kartą E.Nekrošiaus paklausiau, iš kur tie simboliai jo spektakliuose? „Iš Šiluvos, – atsakė jis. – Aš ten užaugau, subrendau iki 18 metų. Šiluvoje aš susiformavau ir ji yra manyje.“ Nuo to laiko, žiūrėdamas E.Nekrošiaus spektaklius, visada matydavau Šiluvą, Šiluvos pasaulį ir dulkėtą kelią į jį, vedantį per gojelius, miškelius. Šiandien kenčiu, kad nuo šiol lietuviško kelio iš Šiluvos mūsų teatre nebebus“, – sakė P.Bielskis.
