– Ką reiškia gamta su jos niokotojais kovojančios laidos vedėjui?
– Gamta man – atradimų ir stiprybės šulinys. Stengiuosi nuo jos nenutolti. Didžiąją dalį gyvenimo praleidęs eiliniame miesto bute, pernai išsikėliau gyventi toliau nuo miesto, kad manęs ir mano šeimos neslėgtų betoninė aplinka. Siekiu, kad mano dukterys Gertrūda ir Agota, pamačiusios lapę ar karvę, neišsigąstų. Ir nebijo!
– Ekologinės laidos vedėju tapote dėl to, kad nebuvo kam jos vesti?
– TV laidų vedėjų Lietuvoje apstu. Sutikau tapti „gamtos patruliu“, nes man patiko laidos tematika – ekologija, gamtosaugos pažeidimai. Esu nepakantus gamtos niokotojams. Patiko ir tai, kad daug laiko teks praleisti gamtoje, keliauti.
– Kaip gimė laidos idėja?
– Matėme, kad ekologija pamažu tampa populiari: didėja ekologiškų produktų paklausa, žmonės ima rūpintis aplinka, kurioje gyvena, ieško su ekologija susijusios informacijos. O jos iki šiol – oi, kaip trūksta. Be to, norėjome sugriauti stereotipą, kad ekologiškai gyventi – brangu ir nepatogu. Juoką kelia toks kai kurių žmonių įsitikinimas: renkuosi produktus tik ekologiškų prekių skyriuje, todėl esu ekologiškas. Geriausias ekologiško žmogaus pavyzdys – mūsų mamos, daug kartų plaudavusios vienkartinius maišelius, protingai panaudodavusios produktų pakuotes.
– Anksčiau gamtą labiausiai nuodijo pramonė, o šiandien?..
– Palaukime, kol bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ir vėl pamatysime, tiksliau – užuosime vėžį sukeliančius degėsius. Lietuva beviltiškai atsilieka nuo kitų Europos šalių pagal atsinaujinančios energijos (saulės, vėjo, vandens) panaudojimo rodiklius. Pavydžiu vokiečiams, danams, švedams, kurie, užuot „svaigę“ apie atomines elektrines, savo namus ir kiemus puošia saulės kolektoriais ir vėjo jėgainėmis, jų energija šildosi vandenį, namus ir gaminasi savo elektrą. Tai tikroji (asmeninė) nepriklausomybė. Džiugina pavieniai entuziastai Lietuvoje, susikonstravę nors ir nedideles vėjo ar saulės jėgaines. Už šilumą ir elektrą jie moka mažiau. Tai ir yra ekologija.
Kita problema – atliekų rūšiavimas. Lietuva gavo milijonus ES pinigų, kad uždarytų mažuosius sąvartynus. Tačiau padaugėjo šiukšlių miškuose... Prisistatėme spalvotų atliekoms rūšiuoti skirtų konteinerių – gražu, bet... surūšiuotos atliekos gula į vieną krūvą su kitomis. Sąvartyne! Be to, rūšiuoti atliekas žmogui turi būti ekonomiškai naudinga. O dabar kai kuriuose miestuose žmonės moka už atliekų išvežimą pagal savo būsto plotą! Paaiškinkite tai kokiam vokiečiui – užjuoks negyvai...
Trečia problema – gražiausių Lietuvos vietų „okupacija“ ir kraštovaizdžio „sutvarkymas“. Tipiškas pavyzdys: paežerėje ryškiomis spalvomis akį rėžianti pilaitė, tvora iki pat vandens užtverta pakrantė, nuklotas trinkelėmis ar žvyru krantas, vietoj natūralios lietuviškos pievutės – futbolo aikštės veja. Na, dar gipsinių nykštukų tetrūksta...
– Koks, jūsų nuomone, veiksmingiausias būdas kovoti su gamtos niokotojais?
– Viešumas ir atsakomybė. Žmonėms, kurie mato, kaip skriaudžiama gamta, patarčiau fiksuoti pažeidimą nors ir mobiliojo telefono kamera. O tada medžiagą perduoti aplinkosaugos pareigūnams arba mums. Tai bus svarus įrodymas.
– Koks susidūrimas su gamtos priešais jums labiausiai įsiminė?
– Pernai filmavome „elito“ okupuotą Margio ežerą netoli Trakų. Su kolege Sandra bandėme jį apeiti taip, kaip vis dar leidžia įstatymas – apsaugine 5 metrų pakrantės juosta. Prikibo nuogi pirties mėgėjai. Nors įspėjome, kad filmuosime, pusamžiai vyrai (beje, tarp jų ir vienas teisėjas!) nė neketino prisidengti ir ėmė provokuoti konfliktą. Manau, jei ne kamera ir Sandros diplomatiniai gebėjimai, būtume ir per sprandus gavę...
– Iki kokių kraštutinumų tenka prieiti aiškinantis su pažeidėjais?
– Juokingiausia, kai tenka įrodinėti tai, kas ir taip akivaizdu. Antai Raudondvaryje (Kauno r.) į pakelės griovius atvirai tekėjo fekalijos. Išsikvietėme seniūną (pirmas asmuo, atsakingas už švarą ir tvarką!), parodėme jam, o šis, pareiškęs, kad tai lietaus vanduo, apsisuko ir nuvažiavo. Pasirodo, seniūnas apie šią daug metų trunkančią avariją žinojo seniai.
– Ar sulaukiate pagalbos iš TV žiūrovų?
– Per trejus laidos gyvavimo metus subūrėme didelį „gamtos patrulių“ būrį. Bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis gamtosaugos organizacijomis, pavieniais gamtos mylėtojais, mokslininkais. Vis daugiau žmonių skambina, kartais net naktimis, kad praneštų apie piktadarius.
– Ketinote į pagalbą pasitelkti ir garsiausią Lietuvos gamtosaugininką, Prezidentą Valdą Adamkų...
– Šio žmogaus autoritetas ir patirtis daro stebuklus. Kokius? Greitai pamatysite. Džiaugiuosi, kad ir Jo Ekscelencijos įpėdinė Dalia Grybauskaitė neabejinga gamtos klausimams. Juk vienas pirmųjų jos darbų – išsiaiškinti, kodėl mūsų ežerai tampa neprieinami eiliniams piliečiams.
– Anksčiau vedėte laidą „Tarp miesto ir kaimo“. Kokios naudingos gyvenimiškos patirties įgijote?
– Bendravimo su kitokia – tikrąja – Lietuva. Mes, miesčionys, esame tikri nevykėliai, inkščiame dėl menkniekių. Tai mes esame tikrieji provincialai. Be to, savo akimis pamačiau, kad labiau prasigėręs ir morališkai supuvęs yra Vilnius ar Kaunas nei, tarkim, Balbieriškis ar Jūžintai. Gaila, kad „elito kronikos“ retai užsuka į kaimą. Tikrasis elitas – ten.
– Jeigu svetimšalis jūsų paprašytų nuvežti į patį gražiausią Lietuvos gamtos kampelį, kur jį nuvežtumėte?
– Į Palūšę. Grybauti.
– Ar gyvenamojoje aplinkoje jums užtenka gamtos?
– Kol kas trūksta medžių, bet užtat užuodžiu karvių mėšlą, girdžiu arklių žvengimą, kasdien matau lapių, kiškių ir kurapkų. Įkvepi mėšlo kvapo, pasiklausai, ką kalba arkliai, ir smagiau pasidaro.
– Ar auginate kokį nors naminį gyvūną?
– Šunį. Žiemą buvome priglaudę ne laiku pabudusį ežį.
– Kaip tapote TV laidų vedėju?
– Prieš 13 metų atėjau į „Kauną plius TV“. Pradėjau rengti reportažus, vėliau teko pavaduoti žinių vedėją. „Prilipo“.
– Kokiomis temomis kalbėti dar jaučiatės turįs kompetencijos?
– Manau, žurnalistas turi mokėti kalbėti visomis temomis. Svarbu mokėti gauti informacijos. Kadaise dirbau „Pūko“ radijuje, kasryt tekdavo kalbėti vis kita tema.
– Kuo dar užsiimate?
– Einu grybauti. Šiemet radau didžiausią savo gyvenime baravyką!
– Koks jums geriausias poilsis?
– Kai galiu legaliai, nebaudžiamas išvanoti uošvei šonus ir už tai dar sulaukti padėkos. Vantomis, pirtyje...
