— Ar metų pabaigoje jaučiate pasunkėjusią darbų naštą?
Jonas (J.). — Taip, dirbame gerokai intensyviau. Gruodį koncertuojame arba filmuojamės beveik kasdien.
Tomas (T.). — Galiu išduoti paslaptį — Naujuosius sutiksime Nidoje. Žinoma, ten ir koncertuosime.
Eugenijus (E.). — Šiais metais ypatingai pajutome, kad esame labai reikalingi.
— Ar nesibaiminate, kad ekonominė krizė smogs ir dainininkams?
J. — Krizė jau smogė, bet mums kol kas sunku suprasti, kiek tai paveikė mūsų grupę, nes tai tik pirmos Kalėdos, kai mes koncertuojame... Svarbiausia, kad ta krizė neįsivyrautų mūsų galvose, kad neprarastume žmogiškumo, o pinigų visada užteks, jei sugebėsi tenkintis tuo, ką turi. T. — Krizės metu išsiskaidrins mūsų popkultūra — išliks geriausi ir profesionaliausi.
E. — Krizė mus įpareigoja dar labiau pasitempti, pateikti gerą produktą. Savo potencialą mėginsime išnaudoti 100 proc.
— Ar jums yra skirtumas, kur dainuoti — koncertų salėje, klube ar privačiame vakarėlyje?
T. — Man tikrai yra skirtumas. Maloniausia dainuoti koncertų salėje.
J. — Svarbiausia, kaip mūsų klauso. Koncertas būna geras, kai atlikėjai nori tobulai perteikti savo mintį, o klausytojai stengiasi suprasti ir atrasti toms mintims vietą savo sieloje... Koncertas— abipusis pasikeitimas geromis emocijomis.
E. — Kol kas daugiausia koncertuojame užsakomuosiuose vakarėliuose, klubinės muzikos neturime, gal — ateityje.
— Kokių kvietimų atsisakote?
T. — Tų, kurių rengėjai negali garantuoti profesionalios garso kokybės, nes mes visada dainuojame tik gyvai.
J. — Ir kai, reikia ne koncertuoti, o būti fonu... Mūsų muzika, deja, nėra fonui, jį per daug jausminga ir atimanti daug jėgų, kad galėtume jas švaistyti neklausantiems žiūrovams.
E. — Ir dar atsisakome „pasirodymų“ po koncertų.
— Kaip gimė popklasikos projektas „el Fuego“?
T. — Prieš trejus metus aš ir Jonas su dar keliais kolegomis iš Muzikos akademijos dainavome JAV Čikagos lietuvių operoje, Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“. Tuomet eteryje nuolat skambėjo grupė „Il Divo“. Mums gimė idėja, kad ir Lietuvoje reikėtų kažką panašaus sukurti. Tačiau ši idėja taip ir liko sklandyti ore... Bet prieš metus „ZUZI records“ nusprendė sukurti tokią grupę ir paskelbė atranką. Mes dalyvavome ir laimėjome.
— Ar ir anksčiau buvote draugai?
T. — Žinoma. Su Jonu esame pažįstami beveik septynerius metus, nes esame kurso draugai. O Eugenijus mokosi kursu aukščiau, tad irgi bendraudavome, o susidraugavome tik susikūrus „el Fuego“.
E. — Su Jonu mes mokėmės pas tą patį dainavimo dėstytoją — profesorių Virgilijų Noreiką.
— Kada jūsų gyvenime atsirado muzika?
T. — Aštuonerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Baigęs ją, dar trejus metus mokiausi pas savo pirmąją vokalo pedagogę Raimondą Navickienę. Paskui įstojau į Muzikos akademiją prof. Eduardo Kaniavos klasę, po metų perėjau pas doc. Vytautą Juozapaitį ir čia mokausi jau šeštus metus. Dar mokykloje tapau „Dainų dainelės“ ir daugelio Kauno ir Kauno rajono rengiamų dainavimo konkursų laureatu, akademijoje dalyvauju klasikinės muzikos renginiuose, LTV projekte „Iššūkis žvaigždėms“, koncertuose, operose, koncertuoju Lietuvoje, Prancūzijoje, JAV.
J. — Aš dar devynerių svajojau įkurti savo pop grupę. Vėliau mama įtaisė į muzikos mokyklą mokytis chorinio dainavimo. Labai nepatiko ir išėjau... Vienuolikos įkūriau savo pirmąją grupę keistu pavadinimu — „Kraujas“. Bandėme groti sunkųjį roką. Iki septyniolikos su draugais buvau įkūręs gal dvidešimt grupių. Grojome įvairiausio stiliaus muziką. Nuo šešiolikos privačiai lankiau kompozicijos pamokas. 1998 metais įstojau į Vilniaus konservatoriją, kur mokiausi chorinio dirigavimo, pradėjau dainuoti choruose, ansambliuose, vėliau įkūriau savo chorus ir ansamblius, kuriems ir dirigavau. 2001 metais supratau, kad galiu ir noriu dainuoti solo klasikinę muziką. Nuo tada ir prasidėjo rimtos studijos, 2002-aisiais įstojau į akademiją, kur iki šiol mokausi dainavimo specialybės...
E. — Aš dainuoju beveik dešimt metų. 22-ejų debiutavau teatre — atlikau Masalskio vaidmenį operoje „Dalia“.
— Kodėl grupei pasirinkote ispanišką pavadinimą?
J. — Įvairūs stiliai pasaulyje turi skirtingas pavadinimų pasirinkimo tradicijas. Pavyzdžiui, roko ir popatlikėjai dažnai renkasi angliškus pavadinimus, akademiniai, ypač senosios muzikos, kolektyvai — lotyniškus, o popklasikos grupės jų ieško italų ar ispanų kalbose, nes jos labai dainingos, skambios ir atitinka dainuojamos muzikos pobūdį.
E. — Mes esame jauni ir jaunatviškai aistringi.
— Kokia jūsų veiklos misija?
T. — Klasikinę muziką padaryti priimtinesnę jaunajai kartai, parodyti, kad ir klasikinė dainavimo maniera maloni ausiai.
J. — Mūsų tekstuose kalbama apie labai paprastus, bet ir esminius žmogaus egzistencijos aspektus: meilę, draugystę, namus, žodžio galią, ištikimybę, atgailą, ir atleidimą, gyvenimo prasmę... Ir dar, manau, svarbu, kad mes sudarome alternatyvą, kitoms popmuzikos grupėms. Popmuzikai norint judėti į priekį reikia įvairovės....
E. — Mano misija nešti žmonėms geras emocijas, o moterims dovanoti romantišką nuotaiką.
— Koks jūsų klausytojas?
T. — Mūsų neklauso paaugliai. Jiems reikia maištingos muzikos, o mūsų muzika lyriškai aistringa. Todėl labiausiai mus mėgsta moterys nuo 20-ties iki... Na, o vyrai — maždaug nuo 30-ties iki...
J. — Mūsų muzika patinka tai publikos daliai, kurie vertina išlavintus balsus, prasmingus tekstus, stiprias emocijas...
— Ar jaučiate turį Lietuvoje konkurentų?
T. — Iš tikrųjų konkurentų neturime, o jei ir atsirastų, tai mielai konkuruotume. Mes dirbame profesionaliai ir atsakingai, todėl ir jaučiamės tvirti.
— Kaip reagavo jūsų mokytojai išvydę jus popscenoje?
T. — Mano mokytojas doc. V.Juozapaitis reagavo tolerantiškai, tik sakė, kad niekada neužmirščiau savo tikrojo klasikinio dainavimo ir visada prie jo sugrįžčiau. Žinoma, aš taip ir darau.
E. — Pirmiausia, eidamas į perklausą, pasisakiau maestro V.Noreikai. Jis taip pat darė muzikinę karjerą Lietuvos popscenoje, tad šį mano žingsnį palaimino.
— Ar įžengę į pramogų pasaulį pamatėte jį kitokį nei įsivaizdavote?
T. — Nepamačiau kažko naujo ir netikėto. Man nepatinka, kad jame labai daug neprofesionalių atlikėjų, kurie, tikiuosi, per šios krizės metus atsisijos.
J. — Daugelis popatlikėjų vaikosi lengvų pinigų ir nenori investuoti į savo ateitį. Orientuojamasi į blogąja prasme provincialų skonį.
E. — Pramogų pasaulis yra paprastas bendravime. Lietuvos klasikos pasaulyje kritikuojama ir bendraujama gerokai aštriau.
— Kaip gimsta jūsų repertuaras?
T. — Susėdame prie vieno stalo, perklausome pluoštą jau atrinktų dainų ir išsirenkame geriausias.
E. — Daug prie to prisideda dainininkas Česlovas Gabalis, prodiuseris Žilvinas Žvagulis.
J. — Pirmojo mūsų albumo „el Fuego“ repertuare — žymiausios popmuzikos dainos ir pasaulio estrados klasika.
— Ar šiame albume pavyko įgyvendinti viską, kas buvo sumanyta?
T. — „Pirmas blynas“ tiktrai neprisvilo.
J. — Ko nepadarėme įrašuose, pataisome per koncertus. Todėl norint suprasti, kas iš tikrųjų yra „el Fuego“, reikia apsilankyti mūsų gyvame koncerte.
E. — Kitame albume tikimės parodyti save iš visų meninių pusių.
— Kas jums yra dainavimas?
T. — Tai visas mano gyvenimas: pomėgis ir laisvalaikis, darbas ir poilsis, džiaugsmas, o kartais ir skausmas...
J. — Tai tiesiog puiki komunikacijos priemonė, kuri geriau sugeba išreikšti meilę, aistrą, tikėjimą, grožį ir amžinybę...
E. — Dainavimas yra gyvenimo būdas...
— Ar savo malonumui klausotės tokios muzikos, kokią dainuojate?
T. — Jei atvirai, savo malonumui beveik neklausau jokios muzikos, nes aš gyvenu muzikoje.
J. — Aš įsijungiu tik tai, ko reikia mokslams ir ką pats atlieku. Na, o „Fuego“ man patinka, aš mielai klausausi mūsų atliekamų dainų.
E. — Savo malonumui aš klausausi popklasiką, nes Europoje ji gerokai populiaresnė nei Lietuvoje.
— Kas jus paviliojo į LTV konkursą „Triumfo arka“?
T. — Norėjosi dalyvauti, bet tik dėl „Triumfo arkos“ prodiuseriams žinomų priežasčių, jie manęs į šitą projektą nepriėmė.
J. — Galimybė būti pamatytam didelės auditorijos žmonių. Mes dainuojame ne vien „el Fuego“ grupėje, kiekvienas dalyvaujame ir solinėje veikloje. Pats šou atlieka labai svarbią misiją, propaguodamas akademinę kultūrą.
E. — Norėjau atskleisti savo solinį dainavimą plačiai auditorijai, kad būtų pastebėti mano gebėjimai dainuoti ne tik operos arijose, bet ir operetėse, miuzikluose. Buvo puiki galimybė išbandyti save.
— Kaip manote, kodėl jums nepavyko konkurse ilgai išsilaikyti?
J. — Manau, kad jaudulys man pakišo koją. Žiūrovai tikro Jono Sakalausko taip ir nepamatė, o tik išgirdo mano balso tembrą, pamatė išvaizdą. Man tas konkursas įvarė tiek streso, kad buvau praradęs net balsą. Kita vertus, kad ir kokia kompetentinga komisija būtų, kiekvienas jos narys turi savo skonį. Kartais, jei žmogus patinka, tai jam atleidžiami visi trūkumai, o jei nepatinka, matoma kiekviena smulkmena… Be to, ar tikrai kiekvienas operos solistas supranta, kaip reikia dainuoti miuziklus ir roko operas?..
E. — Išsilaikyti nepavyko, bet pavyko užkariauti didžiulį žmonių dėmesį ir pagarbą.
— Nesėkmingas Eugenijaus pasirodymas buvo reklaminis triukas ar tiesiog gėdingas poelgis?
T. — Jam tiesiog pritrūko laiko pasiruošti. Visko juk atsitinka. Tai tikrai nebuvo reklaminis triukas.
J. — Man gaila, kad Eugenijui taip atsitiko. Bet ir šou prodiuseriai pasistengė, kad jis taip būtų parodytas. Ne vien Eugenijus kartojo kūrinius iš naujo. Reikėjo būti studijoje, kad būtų aišku, kur čia šuo pakastas. Na, bet tai suveikė neblogai, nes dėmesys Eugenijui padidėjo.
— Ar „Triumfo arka“ davė jums ką nors naudingo?
T. — Man visiškai nieko.
J. — Davė. Manau, išmokome daug sceninių televizinių dalykų, galėjome save paanalizuoti.
E. — „Triumfo arkoje“ išmokau bendrauti su publika stebint kameroms. Naudinga buvo atlikti ariją su geru orkestru, diriguojant M.Pitrėnui. Turėjau galimybę pamatyti ir savo trūkumus.
— Kas, manote, laimės „Triumfo arką“?
J. — Akivaizdu, kad kai kurie dalyviai suprato, kaip reikia dirbti. Jau pastebėjome, kad dalis solistų „Triumfo arkos“ vardu važinėja po Lietuvą su soliniais koncertais ir bando įsigyti kuo daugiau gerbėjų. Manau, daug šansų turi L.Mikalauskas, nes už jį balsuos nemažai žmonių, nors profesionalai vis dažniau jį kritikuoja. Šansų turi ir V.Vyšniauskas...
— Neretai sakoma, kad dainininkams labai sunku suderinti du dalykus — šeimą ir šou verslą. Kokia jūsų nuomonė?
J. — Kol kas aš vienintelis esu sukūręs šeimą, nors vaikų dar neturime. Aš ir mano žmona Agnė puikiai sutariame. Ji — taip pat dainininkė. Manau, kad viskas suderinama, nesuderinama tik ribų nejautimas, kai per daug pradedame žiūrėti į save, savo karjerą, o užmirštame artimuosius. Aš kažkaip nejaučiu ir didelio kitų merginų dėmesio. Nežinau, gal mūsų gerbėjos žino, kad esu vedęs...
— Kokios veiklos dar turite be „Fuego“?
J. — Esu įsteigęs viešąją įstaigą „Operomanija“. Statome operas, organizuojame mokymus ir festivalius. Sausio 27 dieną įvyks mano operos „Donoras“ premjera, kurioje pagrindinį vaidmenį atliks Eugenijus Chrebtovas, aš pats diriguosiu, o mano žmona atliks daktarės vaidmenį. Kuriu ir kitas operas, muziką teatrui, filmams, taip pat dirbu J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, daug koncertuoju. Rytais bėgu krosą, mėgstu šokti, kilnoju svermenis.
E. — Ateityje manęs laukia koncertinė kelionė į užsienį.
— Su kokia muzika ketinate sieti savo ateitį?
T. — Ateitį sieju su klasikiniu dainavimu, bet, manau, šalia gali būti ir „el Fuego“ veikla.
J. — Aš per ateinančius penkerius metus bandysiu derinti abu stilius. Vėliau — kaip jau likimas lems. Bet aš tikrai žinau, kad noriu būti geras operos solistas ir kamerinės muzikos dainininkas.
E. — Manau, mums negresia savo klasikinio dainavimo kvalifikacijos praradimas, nes intensyviai dalyvaujame ir kaip klasikos atlikėjai. „el Fuego“ prodiuseriai mūsų tikrai nevaržo.
— Ką turėtumėte nuveikti 2009-aisiais, kad jie būtų sėkmingi?
T. — Patekti ir puikiai pasirodyti Eurovizijoje. Taip pat būčiau laimingas, jei paruoščiau pagrindinę partiją operoje.
J. — Norėčiau išmokti gyventi taip, kaip ir siekiu: geras režimas, nuoseklus darbas, efektyvus poilsis, pakankamai laiko sau, laikas savo tobulėjimui ir ieškojimai. Manau, man trūksta laiko savo gyvenimui įprasminti. Tikiuosi, 2009 metais bus apšviestas mano troškimų kelias.
E. — Svarbiausia, kad būtų sveikatos, kad troškulys nebūtų numalšintas pasiekus tikslą. Tuomet sėkmė bus mano rankose.
