Tačiau, kad ir kokia būtų stipri, yra dalykų, kurie vis dar skaudina, todėl to, kas nemalonaus įvyko praeityje, Atlanta stengiasi neprisiminti ar bent į tai nebesigilinti. „Stengiuosi gyventi kitaip, turiu kitų siekių. Nebenoriu, kad kiti mane sietų su tuo žmogumi ir ta istorija, viskas – skyrius užverstas“, – be nuoskaudos balse, bet ryžtingai nukerta dainininkė. Kalbėti apie ją įskaudinusį dukrelės tėvą Atlanta nebenori.
Praėjusią savaitę į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriuje surengtą Kaziuko mugę sukvietei būrį kolegų. Puiki įžanga naujam knygos skyriui...
Norisi apie tai kalbėti, bet visiškai nesinori savęs sureikšminti. Pasitaiko situacijų, kai pamatai, kam gali būti reikalinga tavo pagalba, dėmesys. Visi mes turime atjautos jausmą, tik ne visi ir ne visada jį parodome.
Per praėjusias Kalėdas lankiau vaikus ir susipažinau su šauniu berniuku – penkerių metų Ignu, kurio mama mezga nuostabias kepures. Paprašiau, kad Kaziuko mugės proga numegztų ir mums su Saule. O jau vasario pradžioje paskambino auklėtoja ir juokdamasi papasakojo, kad Ignas nuolat sukasi aplink kojas, neduoda ramybės ir vis primena, jog kepuraitės jau laukia manęs. Kaip gali tokiam vaikui atsakyti? Labai norėjau ką nors gero dėl tų vaikų padaryti ir pamaniau, kad bent galėčiau paviešinti žinią apie ligoninėje vykstančią Kaziuko mugę.
Esame susikoncentravę į smulkmenas, niekus, nors puikiai žinome, kad ne tai svarbiausia. Aišku, kiekvienas turime bėdų bėdelių, kurių niekas už mus neišspręs, todėl ir sukamės lyg voverės rate. Bet dažnai yra ir svarbesnių dalykų...
Tačiau daug kam užkliuvo, kad vieną dieną padedi vėžiu sergantiems vaikams, o kitą – pozuoji nuoga.
Tokių nuomonių girdėjau ir aš. Bet kaip tai susiję?! Viena yra įgyvendinti idėją, susijusią su darbu, visai kas kita – padaryti ką nors prasmingo, nesavanaudiško. Rengiu mugę ne tam, kad sukurčiau geros tetulės įvaizdį, tiesiog širdžiai smagu, malonu padaryti ką nors gera. Aišku, tam nebūtinas viešumas, bet šįkart norėjau išjudinti žmones, kad išgirstų apie mugę ir daugiau sužinotų.
Tokios primityvios nuomonės apie tai, kas dera ir kas – ne, man yra keistos. Gal apskritai geriau sėdėti, nieko nedaryti ir be perstojo šnekėti?!
Galbūt „kalta“ ne akcija ligoninėje, bet atvira tavo fotosesija?
Greičiausiai... Jei taip yra, tokia žmonių reakcija negali nenustebinti. Ar aš per sena? Gal tokiose fotosesijose dalyvauti reikia iki dvidešimties metų? Tikrai nesuprantu, kodėl visiems taip pikta dėl tų nuotraukų!
Gal daugelis jau persisotinę atvirumo, plikumo ir „Olialia“ mergaičių diktuojamo suvokimo apie kūną bei grožį?
Kai tarėmės dėl fotosesijos ir išgirdau žodį „olialia“, pasakiau, kad nenoriu turėti su tuo nieko bendro. Neturiu ko slėpti: man toli gražu ne visos spaudoje pasirodančios tų merginų nuotraukos gražios – kai kurios yra pernelyg saldžios, tiesmukos ir net vulgarios. Su fotografe ilgai kalbėjomės, kokios nuotraukos turėtų būti ir ko iš tikrųjų mums reikia. Netapau „Olialia“ mergaite, buvau tarsi kviestinė šio prekės ženklo žvaigždė. Norėjome parodyti, kad ir kitokios nuotraukos gali būti gražios, įdomios, traukiančios žvilgsnį. Aišku, norint galima prisikabinti ir prie mano fotosesijos – negražu... mamai taip elgtis nedera... reikia sėdėti savo vietoje...
O tikrai mažos mergaitės mamai taip elgtis dera?
Tą patį vakarą, kai buvo išplatintos mano nuotraukos ir kilo ažiotažas, prisėdau prie kompiuterio ir visiškai atsitiktinai atsiverčiau naujausią Heidi Klum fotosesiją. Keturių vaikų mama ryžosi labai atviroms nuotraukoms – nežinau, ką už jas lietuviai jai padarytų. Tiesą sakant, taip nusifotografuoti net ir aš nedrįsčiau. Tiksliau – ne nusifotografuoti, o tokias nuotraukas parodyti. Bet tai, kad ji nusirengė prieš fotoobjektyvą ir visą kūną išsitepė šokoladu, nieko nekeičia. Niekada nepagalvočiau, kad Klum yra prasta mama, per mažai dėmesio skirianti savo vaikams ir skiepijanti netinkamas vertybes. Fotosesija yra darbas, tam tikro plano dalis. Klum, būdama trisdešimt septynerių, atrodo fantastiškai, na, o aš nemanau, kad tokią fotosesiją kaip pastaroji pakartočiau po dešimties metų.
Dukra Saulė, pamačiusi mano nuotraukas, pasakė: „Čia – ne mama, čia – Elena!“ Net mažas vaikas supranta, kad aš kasdienybėje ir nuotraukose sukurtas mano personažas nėra tas pats žmogus. Saulė pastebi, kad jos mama po namus nevaikšto su tokiu ryškiu makiažu kaip nuotraukose, taip įmantriai nesišukuoja ir rengiasi daug paprasčiau. Dukrą į darželį nuvedu įšokusi į sportines kelnes, o tam, kad drįsčiau išnešti šiukšles, man visiškai nereikia darytis makiažo. Tiesa, Saulė kartais prašo, kad pasidažyčiau: sako, jai taip gražiau. Kartu ir pati pasimaliavoja – jau mokame atsukti lūpdažį, ir, patikėkite, jo užtenka ne tik lūpoms (kvatojasi)...
Nesiekiu visiems įtikti. Nesu paauglė, jaučiuosi visiškai atsakinga už tas nuotraukas ir man ne gėda nė prieš vieną žmogų. Ir žinai? Manau, už tai, ką žmogus daro, nereikia jo nei per daug girti, nei per daug peikti ir smerkti. Kiekvienas darome taip, kaip mums atrodo geriausia ir teisingiausia, o vertindami kitų darbus būkime šiek tiek paprastesni ir ne tokie kategoriški. Jei viso to trūksta, verčiau patylėkime.
Dukra Saulė, pamačiusi mano nuotraukas, pasakė: „Čia – ne mama, čia – Elena!“ Net mažas vaikas supranta, kad aš kasdienybėje ir nuotraukose sukurtas mano personažas nėra tas pats žmogus.
Kai pirmą kartą prieš penkerius metus ganėtinai atvirai fotografavaisi vyrams skirtam žurnalui, aplinkinių nepakantumas ir reakcija buvo tokia pat triukšminga kaip šįkart?
Tada neturėjau vaiko, nebuvau niekam įsipareigojusi, galvoje švilpė vėjai, dėl nieko nesirūpinau. Tačiau ir tada man nuotraukos patiko. Jos kitokios, bet vis tiek gražios.
Keisčiausia, kad dabar komentarai griežtesni. Gal aš susireikšminu, bet man atrodo, kad būtent po tos mano fotosesijos FHM žurnalui ir prasidėjo nedaug apsirengusių ilgakojų blondinių nuotraukų bumas. Tai buvo pradžia, bet žmonės žiūrėjo kur kas palankiau.
Gal esmė ne nuotraukos, o pasikeitęs statusas?
Tačiau dabar jaučiuosi esanti kur kas išmintingesnė nei tuomet ir vis tiek nematau nieko blogo! Aš džiaugiuosi, kad turėsiu gražių nuotraukų, į kurias, atėjus laikui, liks tik žiūrėti.
Ką apie nuotraukas sakė tavo gyvenimo draugas?
Donatui patiko. Žinoma, kai pasiūlė dalyvauti fotosesijoje, pirmiausia pasitariau su juo. Anksčiau ne kartą buvau patyrusi, ką žmogui reiškia apie mylimąjį sužinoti iš aplinkinių ar spaudos. Artimiesiems esu pateikusi ne vieną panašią „staigmeną“, todėl dabar stengiuosi jų vengti ir elgtis teisingai. Žinau, kad ir man pačiai nepatiktų, jei mylimas žmogus priimtų svarbų sprendimą nepasitaręs.
O jei Donatas būtų paprieštaravęs tavo norui fotografuotis, jo nuomonės būtum paisiusi?
Žinoma! Juk kalbame tik apie nuotraukas, o santykiai – visai kas kita. Yra keletas žmonių, kurių nuomonė man svarbi, todėl fotografuotis ryžausi tik sulaukusi visų palaiminimo. Į kitų priekaištus ir kritiką man nusišvilpt! Aišku, noriu girdėti pastabas, man jos įdomios, tačiau kritika kritikai nelygu. Keista, kad kai nesiseka, visi lyg ir linkę tave užjausti, bet kai gyvenimas pagaliau stoja į vėžes, tu pradedi irtis į priekį – supyksta. Susidaro įspūdis, kad visiems būtų geriausia ir ramiausia, jei niekas nekeltų kojų iš namų. O gal vis dėlto geriau ką nors veikti, kad žmonės bent turėtų apie ką kalbėti (juokiasi)?
Nežinau, kaip būčiau pasielgusi, jei Donatas būtų pasakęs griežtą „ne“, bet, manau, kompromisą būtų pavykę surasti.
Galėtum būti su vyru, kuris tau aiškintų, kas galima, o kas – ne, draustų, nuolat priekaištautų?
Nežinau, kaip elgčiausi šalia kito žmogaus, todėl galiu tik džiaugtis, kad mano vyras yra supratingas, myli mane ir gerbia, užjaučia, kai reikia. Jis vyriškas. Gera jausti, kad šalia yra petys, į kurį gali atsiremti.
Nepatiktų, jei mylimas žmogus pultų reguliuoti man gyvenimo, bet ir nesakau, kad niekam neleisčiau savęs pažaboti. Jei nori eiti per gyvenimą ir daryti, kas ant seilės užeina, turi gyventi vienas. Santykiams svarbiausia – kompromisas, mokėjimas prisiderinti.
Kaip jums su Donatu sekasi kurti savo santykius?
„Rami“, „patenkinta“, „laiminga“, „tikiu, kad tai truks amžinai“ – tokiais žodžiais jau seniai nesišvaistau. Puikiai žinau, ko jie verti. Nežaidžiu katės ir pelės, neneigiu, kad mes su Donatu kartu gyvename, kad abu auginame Saulę, bet daugiau kalbėti išties baisu, o ir kam tie vieši lipšnumai.
Tiesa, kad Donatui teko dėl tavęs pakovoti?
Teko (šypsosi)... Jis tikrai buvo atkaklus. Stengiausi parodyti ir pačias blogiausias savo savybes, bet Donatas neatlyžo. Sakiau, kad būdamas toks aukštas gali daugybę moterų matyti ir bet kurią kitą, jo vertesnę, pasirinkti, bet jam reikėjo manęs...
Kitos, tavimi dėtos, atvirkščiai – būtų rodžiusios, kokios yra žavios, ypatingos, nepakartojamos...
Viena yra leistis į santykius, kai esi vienas, ir visai kas kita, kai turi vaiką. Negali galvoti tik apie save: „Atsikrausčiau, nepatiko – išsikrausčiau.“ Juokiuosi, kad Donatas dalyvavo akcijoje „Renkiesi vieną – gauni dvi“ (juokiasi). Ir tik tada, kai supratome, kad mums abiem ši akcija tinka, apsigyvenome kartu. Į šiuos santykius leidausi labai iš lėto, neskubėdama, be kritimų stačia galva. Laikui bėgant pamačiau, kad ir Saulė su Donatu susidraugavo – man tai buvo labai svarbu. Gal net svarbiau už savo pačios ryšį.
Saulė dar mažutė, ir beveik pusę jos gyvenimo šalia buvo Donatas. Ji nevadina jo „tėčiu“, bet vaikams nesvarbu, kaip žmogų įvardyti, – mums, suaugusiesiems, kažkodėl tai kur kas svarbiau. O juk iš tikrųjų nieko nėra smagiau, kaip matyti dukrą pribėgančią prie Donato, apsikabinančią jį ir be jokio siekio ką nors gauti, išpešti sau naudos sakančią: „Donatai, aš taip tave myliu.“ Paprasta kaip dukart du...
Jums pasisekė, nes juk ne visi vaikai skuba reikšti to, ką jaučia...
Nenusakomas jausmas, kai Saulė prisiglaudžia ir sako: „Tu, mamyte, neverk – apsikabinsiu, išbučiuosiu ir viskas bus gerai...“ Tą akimirką pagalvoju: „Ir iš kur ji to išmoko?“, o paskui prisimenu – juk pati dukrai taip ne kartą sakiau, kai pargriuvo, ką nors susitrenkė, susižeidė ar šiaip nuliūdo. Mokau Saulę mylėti ir jausti, kad yra mylima, todėl džiugu, kai vieną dieną pamatau rezultatą.
O šiaip Saulė – „Duracell“ zuikutis (juokiasi)! Namuose nuolat rengiame pačius tikriausius spektaklius: ji man ir garniu, ir drambliu, ir skruzdėlyte liepia būti – tikra režisierė! Džiaugiuosi, kad jai ir darželyje patinka, grįžusi mėgsta pasakoti, ką nuveikė, matė, girdėjo. Sunku patikėti, kad netrukus švęsime jau trečiąjį gimtadienį...
Pastaruosius keletą metų visas tavo gyvenimas sukosi aplink dukrelę ir namus. Būti namų šeimininke nepabodo?
Ne, nes žinau, kodėl tai darau. Kaip ir visos jaunos mamos, skubu, perku, gaminu, skalbiu, visus kampus apibėgu, bet vėliau pagalvoju: kaip visa tai svarbu ir rimta. Be tavęs, rodos, viskas sugriūtų, grandinė subyrėtų – juk iš tikrųjų vieni kitiems esame tokie reikalingi ir vieni nuo kitų priklausomi!
Mama, mylima moteris, namų šeimininkė, dainininkė – pareigų ir vaidmenų turi apsčiai, o dar nusprendei ir studentiškus laikus prisiminti. Nesigaili, kad ir vėl ėmeisi mokslų?
O ar yra nors vienas studentas, kuris per sesiją pasakė: „Man to reikėjo“? Vienu metu tikrai maniau: „Netrukus bus trisdešimt, kam man viso to – eikit, aštuoniolikmečiai, ir studijuokit!“ Tačiau nebaigtos magistrantūros studijos visada lyg koks Domoklo kardas virš manęs kabėjo, todėl kai pajutau, kad jau per ilgai užsisėdėjau namuose, o laikas atnaujinti muzikinę veiklą – ne pats tinkamiausias, pamaniau: kada, jei ne dabar.
Na, o baigus mokslus bus galima ir apie vestuves pagalvoti?
Būtent – pirma mokslai, o paskui – vestuvės (kvatojasi)! Neprovokuok manęs – neturiu ką konkretaus pasakyti. Jei klausi, ką apskritai manau apie santuoką, pasakysiu, jog man tai svarbu, bet kol kas apie tai kalbėti anksti.
