„Tada gulėdama reanimacijoje mintyse vis kartojau: „Nieko man nereikia, kad tik išgyvenčiau... kad tik galėčiau būti su savo šeima.“ Dukrytės buvo ženklas, kad ir aš turiu gyventi“, – prisimena.
Elena pasakoja: „Laukiausi dvynių, mano sveikata buvo gera. Bet trisdešimt trečią nėštumo savaitę susirgau koronavirusu. Praėjus savaitei nuo užsikrėtimo man staiga ėmė blogėti – prasidėjo plaučių uždegimas, trūko oro, per dieną vienas plautis pajuodo, paskui – antras... Gydytoja liepė kviesti greitąją ir važiuoti į ligoninę. Buvo akivaizdu, kad jei mamai blogai, vaisiams bus dar blogiau. Gali nelikti visų...
Atsidūriau ant operacinio stalo. Po cezario pjūvio gimė mano mergaitės. Tik vėliau sužinojau, kad mano naujagimiai Lietuvoje buvo pirmi, kurie gimė sirgdami koronavirusu. Dukrytes tuoj pat izoliavo. Aš jau lyg ir pradėjau taisytis po operacijos bei koronaviruso, tačiau po dviejų dienų liga staiga komplikavosi. Nuo tos akimirkos nieko neprisimenu. Buvau panardinta į komą – lyg į sapną nugrimzdau.
Pabudusi tesugebėjau išlementi: „Tai jau veskite mane pas mano vaikus. Vakar pagimdžiau.“ Ne vakar, – girdžiu, – prieš dešimt dienų... Tada supratau, kad įvyko kažkas daugiau, nei aš prisimenu.“
Sunkiai prasidėję metai šeimai, atrodo, finišuoja sėkmingai ir ramiai. O baigdama pasakojimą Elena apgailestauja dėl tų besilaukiančių moterų, kurios bijo skiepytis, o susirgusios susiduria su baisiomis pasekmėmis. Savo istoriją ji pasakoja dar ir todėl, kad nori priminti visoms mamoms, kurios laukiasi vaikučio, šeimoms, kurios planuoja: „Skiepykitės, nes tai yra realiausias būdas apsaugoti save ir vaikus“.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“