Jeigu reikėtų parašyti trumpą savo istoriją, kokius gyvenimo faktus joje sudėliotumėte?
Save laikau lietuve, nes gimiau Vilniuje, Bokšto gatvėje, visai priešais Barbakaną. Tai dieviškai graži ir mano gyvenime svarbi vieta. Esu žmogus, kuris myli grožį, jį pastebi ir nori kurti. Pamenu, žiemą stovėdavau gatvės viršuje ir gėrėdavausi Senamiesčiu, bažnyčių stogais. Pasileisdavau pačiūžomis nuo kalno ir tikėdavau, kad skrendu lyg pasakoje. Kai paaugau, kasdien eidavau pirkti duonos į parduotuvę netoli filharmonijos. Pereidavau Subačiaus gatve, kur buvo kepykla. Iš jos sklisdavo vanilės ir cinamono aromatas. Iki šiol jį jaučiu. Kai man trūksta įkvėpimo, sekmadieniais anksti ryte išeinu į vaikystės gatves, pereinu jomis, kiemais, kuriuos iki šiol pažįstu kaip penkis savo pirštus, ir tebejaučiu vaikystės kvapus. Vilnius – labai gražus, romantiškas miestas. Miestas boutique, kuriame yra visi architektūros stiliai, viskas harmoninga ir gražu. Tokia aplinka manyje sukūrė poreikį skristi. Žinoma, netiesiogine prasme (juokiasi). Mintimis ir siela.
Savo istorijoje dar įrašyčiau, kad aštuoniolikos metų į Minską išvykau mokytis anglų ir germanų filologijos. Norėjau studijuoti Maskvos valstybiniame universitete, bet mama neleido – per toli. Kodėl nepasirinkau Vilniaus universiteto? Tuo metu Minske buvo geriausios matematinės lingvistikos studijos. Rimti mokslai. Kiekvieną šeštadienį traukiniu grįždavau į Vilnių. Nemėgau Minsko, juk buvau išaugusi europietiškame, senoviniame mieste. Nekenčiu šiuolaikinių pastatų, net ir pačių prabangiausių, labai blogai juose jaučiuosi. Po studijų likau dirbti institute, dėsčiau ir baigiau aspirantūrą. Kai prasidėjo perestroika, įkūriau pirmąjį drabužių boutique Minske, vėliau ir Vilniuje. Penkiolika metų sukausi šiame versle, o tada viską pardaviau ir gyvenau sau. Atrodo, šešerius metus.
Tai galėjote sau leisti, nes ištekėjote už bankininko Jefimo Borodulino?
Taip. Jefimas gavo pasiūlymą dirbti Jeruzalėje. Gyvenome ten aštuonis mėnesius, jie man buvo labai vertingi. Jeruzalė – vienas pasaulio centrų, ten gimė mūsų moralė, religija. Gyvenimas man davė šansą su tomis vertybėmis susipažinti iš labai arti. Aiškinausi krikščionybės prasmę, nes daugelis mūsų ją priima pagal iš anksto pateiktus šablonus. Daug basomis vaikščiojau Jeruzalės gatvėmis, sėdėjau bibliotekose, tyrinėjau Kristaus kelią. Man atsivėrė daug tiesų. Supratau, kad Jėzus buvo žmogus, o kiekvienas žmogus yra Dievo dalis. Todėl ir elgtis turime dieviškai, atsakingai. Kiekviename mūsų yra dalis dieviškumo. Kai tai supranti, pasidaro daug lengviau. Aš tai pajaučiau.
Daug basomis vaikščiojau Jeruzalės gatvėmis, sėdėjau bibliotekose, tyrinėjau Kristaus kelią. Man atsivėrė daug tiesų. Supratau, kad Jėzus buvo žmogus, o kiekvienas žmogus yra Dievo dalis. Todėl ir elgtis turime dieviškai, atsakingai.
Kaip susipažinote su ponu Jefimu?
Atėjau į jo vadovaujamą banką paimti kredito. Bet jis net nepažiūrėjo į dokumentus ir pasakė, kad pinigų neskolins. Tada pasakiau: „Jei manimi nepasitikite, bent jau kava pavaišinkite.“ Pavaišino, bet nuo to draugystė neprasidėjo. Vėliau likimas mus suvedė pas bendrus pažįstamus. Draugavome ketverius metus. Jefimas yra tikras bankininkas, kuris iš savo banko nieko vertingo neišleidžia (juokiasi). Jis gana greitai man pasipiršo, bet aš dvejojau. Jefimas labai stiprus žmogus, o aš tuo metu buvau laisva asmenybė ir su tokiais vyrais patirties neturėjau. Prisipažinsiu, mane gąsdino jo stiprybė, bijojau, kad jo šešėlyje pradingsiu, jis mane tiesiog uždusins. Be to, kartą jau buvau ištekėjusi.
Užtat kai Jefimas gavo darbo pasiūlymą Jeruzalėje, iš pradžių atsisakiau kartu su juo važiuoti, nes tikėjau, kad pati turiu nueiti savo kelią. Kurį laiką gyvenau viena, bet Jefimo nepaleidau, dažnai jį lankydavau. Tada namuose nustojo skambėti muzika, niekas nebeparnešdavo gerų knygų. Kai su tuo kasdien gyvenau, nevertinau. Atsirado tuštuma ir labai greitai supratau: to žmogaus neturiu teisės prarasti. Išvažiavau pas jį, ir mes susituokėme. Kaip jau sakiau, šešerius metus buvau tik žmona, bet tą laiką labai prasmingai išnaudojau.
Trumpai pasakodama savo biografiją nepaminėjote vienturčio sūnaus Leonido. Kokie jūsų santykiai?
Puikiausi. Leonidui 29-eri, jis gyvena Kijeve ir užsiima grafiniu dizainu. Jis protingesnis nei aš ir dvasiškai stipresnis už mane. Kartais iš jo imu pavyzdį. Mano berniukas labai ramus, racionaliai mąstantis, pozityvus. Kol kas nevedęs, domisi kultūra ir menu. Dabar mes daug dažniau matomės, nes Kijeve turiu nemažai reikalų, o gruodžio pradžioje ten bus mano kolekcijos pristatymas. Vėl pasimatysime.
O kodėl pradėjote kurti kolekcijas?
Nieko nebūna staiga ir tuščioje vietoje. Kiekvienas turime savo kelią. Tik suvokimas apie tai ateina skirtingu metu. Svarbiausia – pagauti informacijos srautą. Kaip jau sakiau, daug metų sukausi drabužių versle, todėl idėjos kaupėsi. Atėjo laikas ir supratau, kad galiu kurti pati. Esu iš tų, kurie klausosi vidinio balso. Gaila, kad daugelis žmonių slopina savyje tikruosius savo pomėgius ir metų metus gyvena tradiciniu rimtu: darbas – namai, darbas – namai.
Neabejoju, bus sakančių: bepigu bankininko žmonai kurti kolekcijas. Kažkada prasitarėte, jog jums kur kas maloniau, kad vyras remia jūsų kūrybą, o ne nuperka dar vieną briliantą.
Tiktai kvailiai tiki, kad kurti gali tik turintys pinigų. Tereikia patikėti, kad jų atsiras ir jų bus. Visata ras būdą, kaip jų atsiųsti vertam žmogui. Jefimas remia mano kūrybą, nes tiki, kad esu talentinga. Jeigu jis šito nematytų, tikrai pinigų neduotų. Beje, esu įsitikinusi, kad brangakmenius moterims turi dovanoti vyrai. Jefimas tai ir daro.
Kolekcijas kuriate iš prabangių audinių, kailių. Ar Lietuvoje yra tokių brangių apdarų pirkėjų?
Taip, jų yra. Aš parduodu ne šiaip suknelę ar kostiumą. Kuriu idėją, įvaizdį ir skonį. Jis labai turtingas, tačiau iš pirmo žvilgsnio nematomas, nes yra subtilus ir poveikį daro po truputį. Žinau, kad Lietuvoje labai daug moterų, kurios nori būti elegantiškos ir aristokratiškos. Bet aš savęs neperšu. Pripažįstu ir palaikau visus dizainerius. Tačiau nereikia sakyti, kad mano suknelė verta tik tiek, kiek kainuoja audinys ir siuvėjos darbas. Į kolekciją įdedu daug širdies ir jeigu apdarui reikia dvidešimt metrų audinio, tiek jo ir bus sudėta. Normalūs žmonės supranta, kad toks drabužis negali kainuoti tūkstančio litų, nes vien audinys atsieina apie porą tūkstančių. Pagal audinių ir darbo atlikimo kokybę galiu lygintis su „Christian Dior“ mados namais, bet mano kainos kelis kartus mažesnės.
Daug metų sukausi drabužių versle, todėl idėjos kaupėsi. Atėjo laikas ir supratau, kad galiu kurti pati. Esu iš tų, kurie klausosi vidinio balso.
Pristatėte trečią kolekciją, tačiau dar neatidarėte boutique. Daugelis domisi, kur galima „gyvai“ pamatyti Ellos kolekcijas. O gal daugiau nebekursite?
Kaip jūs manote, kodėl kūriau tris kolekcijas? Todėl, kad gimtų ketvirta, penkta ir taip toliau. Kolekcijos yra tam, kad parodyčiau, ką moku daryti, kokia mano kūryba. Po pirmos pažinties su daugeliu klienčių tęsiame bendravimą ir joms kuriu individualiai. Taip dirbti man lengviau, nes pažinus asmenybę daug lengviau kurti konkrečiam žmogui. Pasikartosiu, kuriu ne kūnui, o sielai. Boutique – ne mano formatas. Bet judėjimas vyksta. Kai turėsiu ką pasakyti, žurnalo „Žmonės“ skaitytojai tai sužinos pirmieji (šypsosi).
Pasakykite atvirai, ar Lietuvoje yra progų, kuriomis moterys gali apsirengti puošniomis jūsų sukniomis su šleifais?
Lietuva čia niekuo dėta. Gražiam drabužiui nereikia nei specialios vietos, nei progos. Žmonės, kurie sau kuria barjerus, niekada neras progos pasipuošti, būti išskirtiniai. Kam to reikia? Juk mes gyvename ne pagal etiketą. Aš noriu, kad žmonės išsivaduotų iš rėmų, kurie mūsų sieloms neleidžia tobulėti. Jei moteris nuolatos kartos, kad neturi kur pasirodyti su ilga suknele, tai ir neatsiras tokių progų. Likimas jų neduos. Galiu pasikviesti porą draugių, išsipuošime šilko sukniomis, ilgais kailio šaliais ir nuo to mums bus gera gera. Dievulis iš aukštybių pamatys mus ir sakys: „Kokios šaunuolės mergaitės.“ Ir duos mums galimybę išvažiuoti į Sen Morisą ar dar kur nors. Jeigu nuolatos kratysiesi: „Neturiu pinigų, neturiu kur eiti“, niekada nieko ir negausi. Savo kolekcijomis noriu pasakyti, kad moterys turi išlaikyti vidinę laisvę, kad turi teisę turėti viską ir nereikia savęs apriboti. Tik nesupraskite, kad siūlau skolintis pinigų ir už juos pirkti brangiausią suknelę (juokiasi). Bet svajoti pinigų nereikia.
Paskaninkime pokalbį aktualijomis. Ne taip seniai jūsų pavardė šmėžavo dviejų garsių vyrų konflikte: dizaineris Juozas Statkevičius viešai piktinosi, kad į jo mados šou atėjote su asmeninio kvietimo į renginį negavusiu stilistu Mantu Petruškevičium. Ką apie tai manote?
Silpnybių nekomentuoju. Juozą, kaip kūrybingą žmogų, vertinu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano nuomonė dėl to konflikto nepasikeitė. Dėl to jis nepradėjo prasčiau kurti. Mano vyras kažkada jam padėjo, o aš tik vertinau, pirkau ir nešiojau jo apdarus. Tačiau mane, kaip žmogų, labai nustebino jo išsišokimas. Keista, kaip kurianti asmenybė gali kalbėti tokias nesąmones. Tai rodo jos silpnumą.
Bet Juozas pagrasino, kad taip neatsakingai su jo kvietimais besielgiančių ponių į savo šou nebekvies...
Tikrai išgyvensiu, nuvažiuosiu į „Chanel“, „Dior“ pristatymus. Juokingiausia, kad į juos Juozą ne kartą esu įvedusi. Jis tai pamiršo. Nereikia mėtytis žmonėmis, kurie tave palaikė ilgus metus.
