Ella, filologiją dažnai studijuoja romantiškos būtybės. Tokia tuomet ir buvote?
Visada norėjau būti filologė, ir niekas daugiau. Buvo tokia istorija: iki ketvirtos klasės lankiau paprastą mokyklą, paskui tėvai persikraustė gyventi kitur ir pradėjau lankyti kitą mokyklą. Joje pusė vaikų mokėsi anglų kalbos jau nuo pirmos klasės, man buvo leista laikinai tos pamokos nelankyti, nes tos kalbos nebuvau mokiusis, bet aš pasilikdavau ir tyliai sėdėdavau paskutiniame suole. Todėl, kad buvau visiškai užburta anglų kalbos mokytojos. Ji buvo jauna, labai graži, nepaprastai stilinga, efektinga moteris, labai įdomi mokytoja, išsiskirianti iš visų pedagogų. Gaudydavau kiekvieną jos žodį. Ir po kelių mėnesių ne tik pasivijau bendraamžius, bet ir tapau geriausia mokine. Kai pati tapau dėstytoja, savo studentams sakydavau, kad nieko neįmanoma priversti ką nors išmokti, jei negali žmogaus užburti taip, kad jis tiesiog pajustų galingą trauką mokytis ir begalinį susižavėjimą mokymosi objektu. Anglų literatūra mane tebežavi iki šiol. Williamo Shakespeare’o kūrybą įsimylėjau būdama trylikos, kai pamačiau nuostabų Franco Zeffirelli filmą „Romeo ir Džuljeta“. Todėl man ir norisi, kad tiek mes, tiek mūsų vaikai mokytųsi iš pačių geriausių meno pavyzdžių ir kad mūsų galvas mažiau šiukšlintų neskoningumas. Aš visuomet daug skaičiau, o skaitydama svajojau. Apie keliones, nors tuomet uždaroje šalyje tai buvo utopija. Mintimis persikeldavau į Angliją, Prancūziją, egzotiškas salas. Tarsi gyvenau dar ir lygiagretų gyvenimą. O realiame gyvenime buvau kvatoklė, mane supo daug gerbėjų.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
