Emigranto gyvenimo istorija, kurią išgirs žiūrovai, iš tiesų primena Holivudo filmą. Su Vladislavu laidos kūrėjai susitiko Londono pakraštyje, jo šeimos namuose. Su žmona ir sūnumi vyras gyvena kukliai, trijų kambarių bute, greta geležinkelio.
„Mano tėvas buvo alkoholikas. Jo net neprisimenu. Mama visą gyvenimą viena sunkiai dirbo“, – pasakos Vladislavas. Vyras nuo vaikystės buvo, kaip sakoma, sunkus vaikas. Nuo penkerių ėmė vagiliauti iš tėvų, 13-os – rūkyti, vartoti alkoholį, ir bėgti iš namų. Vyras iki šiol saugo laikraščio iškarpos nuotrauką. Joje – skelbimas apie dingusį vaiką. „Tai aš. 13-os iš namų dingdavau savaitėms, o kartais ir mėnesiams. Gyvendavau apleistuose sandėliuose, landynėse. Ne kartą už vagystes buvau suimtas...“, – teigs Vladislavas.
18-os Vladislavas buvo išbandęs beveik viską, išskyrus sunkiuosius narkotikus. „Svaiginimasis alkoholiu, žole suteikdavo man nepamatuojamos drąsos ir pasitikėjimo savimi“, – laidoje „Nuo... Iki...“ prisimins vyras. Pirmą heroino dozę Vladislavui pasiūlė širdies draugė. Tuomet jam tebuvo 20 metų.
Kad pasiekė dugną, Vladislavas pasakos supratęs atsitiktinai, vieną naktį leisdamas laiptinėje, prie kažkieno durų. „Pro langą pamačiau svetimą šeimą, sėdinčią prie stalo. Supratau, kad jei nieko nekeisiu, niekada nesėdėsiu prie stalo taip, kaip jie. Tai mane sukrėtė“, – pasakos Vladislavas. Ryte jis užsuko į mamos namus, tačiau pagalbos nesulaukė, tik pasiūlymo gauti virvės. „Savo gyvenimą tu jau sugriovei. Galiu tik nupirkti tau karstą ir tave palaidoti....“, – tą rytą motinos pasakytus žodžius cituos Vladislavas.
Tačiau po penkerių metų Vladislavas ne tik jau buvo laisvas nuo priklausomybės narkotikams, tačiau ir tapo pasaulio kultūrizmo ir kūno rengybos čempionu, o prieš kelerius metus atidarė net du reabilitacijos centrus „Alfa“, vienas kurių Londone, o kitas – Marijampolėje.
