Pirmą kartą į Keniją išsiruošę įmonės „Menai renginiai“ vadovė Erika ir jos sutuoktinis verslininkas Pranas Slušnys čia praleido 12 dienų.
Tiesa, šią kelionę jiedu vadina antruoju savo medaus mėnesiu – pirmasis buvo iškart po vestuvių Sicilijoje, kur jiedu ir susituokė. Pasak Erikos, Italijoje pora atostogavo kaip tipiški romantikai jaunavedžiai, o po kiek laiko leidosi į abiem širdžiai mielesnę kelionę, kupiną ne tik smagių nuotykių, bet ir adrenalino. „Abu medaus mėnesiai buvo skirtingi, bet abu savaip įspūdingi“, – 15min šypsodamasi pasakojo Erika. Į Keniją drauge keliavo ir bičiulių pora – Goda ir Bilis Jurgelioniai.
Medaus mėnesio kryptimi pasirinkote Keniją – kodėl?
Aš jau seniai svajojau pamatyti laisvai gyvenančius laukinius gyvūnus Kenijoje, o kaip tik draugai planavo šią kelionę. Tad mes nesukdami sau galvos tiesiog prie jų prisijungėme. Mano vyras taip pat apsidžiaugė šia galimybe, nes jis, kaip ir aš, yra aistringas keliautojas ir mieliau renkasi įspūdžių kupinas, kad ir nepatogias keliones, o ne tingų gulėjimą prie baseino. Taigi, įtikinėti ir įkalbinėti vienam kito tikrai neteko.
Kiti jaunavedžiai dažniausiai renkasi ramias, maloniai tingias atostogas...
Tikrai, mūsų medaus mėnuo buvo visiškai netipiškas. Ir tai ne tik karštis, dulkės, pavojingi maliariniai uodai, bet ir netikėtai (juk buvome Afrikoje!) šaltos naktys ir rytai, nakvynė, kad ir liukso, bet... palapinėje. Kelionė buvo tikrai nelengva. Visureigiu bekele įveikėme tūkstančius kilometrų. Būdavo, atsikeli ketvirtą penktą ryte ir važiuoji keliolika valandų iki kito parko. Ir visgi buvo verta visa tai patirti!
Tai ir yra tikrasis laukinių gyvūnų stebėjimo žavesys, kad norėdamas juos pamatyti, turi sumokėti tam tikrą kainą: tu taikaisi prie jų, o ne jie prie tavęs. Tai ne zoologijos sodas, kur viskas padėta ant lėkštutės, kur uždaryti gyvūnai vergauja žmonių patogumui, o kas kartą tavęs laukiantis nuotykis! Juk niekada nežinosi, ką pamatysi! Gal tik zebrus, o gal pasiseks sutikti patį paslaptingiausią leopardą! Beje, jį irgi sutikome – buvo pakabinęs ant medžio ką tik sugautą grobį.
Sako, Afrikos šalyse visur aplink skurdas, turistus bando apgauti kiekvienoje situacijoje, jautiesi nesaugus... Žengus pro Kenijos oro uosto duris, koks vaizdas pasitiko jus?
Iš tikrųjų didelė dalis Kenijos žmonių gyvena baisiame skurde, antisanitarinėmis sąlygomis. Tai tikrai šokiruoja. Iš skardos lakštų, plastiko atliekų suręstos, iš mėšlo ir molio nudrėbtos mažytės trobelės, kuriose dega laužai ir glaudžiasi visa šeima, musių tuntai, dvokas, vandens trūkumas ir šiukšlės, šiukšlės, rodos, nesibaigiančios šiukšlės... Sunku į juos žiūrėti, ypač į musėmis aplipusius mažyčius, mano dukrytės amžiaus vaikus...
Visgi Kenijos gyventojai – išdidi tauta. Jie nemėgta fotografuotis, net vaikai primokyti vengti baltųjų, kad nebūtų nufotografuoti. Todėl beveik neparsivežėme vietinių kaimų ir žmonių nuotraukų – gerbėme jų norą. Fotografavome tik masajų kaime, kur gavome gyventojų leidimą. Tiesą sakant, viena po šią šalį neišdrįsčiau keliauti. Nes, deja, kaip sakė patys vietiniai, žmonės yra pavojingesni už pačius pavojingiausius Afrikos gyvūnus...
Kaip atrodė jūsų dienos Kenijoje?
Kelionės metu aplankėme 5 Kenijos nacionalinius parkus, kuriuos vienas nuo kito skiria ne vienas šimtas kilometrų. Mūsų pagrindinis tikslas buvo stebėti laukinius vietinius gyvūnus: liūtus, gepardus, dramblius, raganosius, flamingus, žirafas, svajojome ir leopardą aptikti.
Mums labai pasisekė, kad atvažiavome per patį gyvūnų migracijos įkarštį: tūkstantinės zebrų, gazelių, antilopių gnu kaimenės keliavo iš Tanzanijos į po liūčių sužaliavusias Kenijos savanas. Pamatėme Afrikos gamtą pačiu didingiausiu jos pavidalu. Žiūrėdamas į tai, kas vyksta tūkstančius metų, į tą gaivališką gamtos jėgą, pasijauti toks mažas ir nereikšmingas. Kenijos amžinas ir nekintantis savanų grožis tiesiog atima kvapą – čia tiksliausias apibūdinimas to, ką patyrėme.
Kelionės metu norėjome būti kuo arčiau laukinės gamtos ir tai mums pavyko. Teko nakvoti palapinių miestelyje ir naktį atsibusti nuo savanos garsų: būtent tada supranti, kad laukinis gyvenimas vyksta taip arti tavęs. Kai nesi nuo gamtos apjuostas mūrine siena – esi tos gamtos dalis. Čia pat riaumoja begemotai, prabėga babūnų pulkas, ateina atsigerti gazelės, purve guli buivolas, o šalia – liūtų šeimyna. Čia jų karalystė. Tu esi tik laikinas svečias.
Dauguma įpratę gyvūnus matyti zoologijos soduose. Jūsų tikslas buvo pamatyti juos laisvėje. Ar galėtumėte palyginti?
Man tai nebuvo pirmoji tokio pobūdžio kelionė – jau teko lankytis Šri Lankos nacionaliniame parke, kur galima stebėti laisvai gyvenančius gyvūnus. Tada buvau sužavėta, kaip jie skiriasi nuo gyvenančiųjų zoologijos soduose: laisvi, išdidūs, laimingi, gyvenantys tokį gyvenimą, kuriam ir yra gimę. Jie – savo krašto valdovai, o ne žmonių vergai.
Jei jau reikia vaikams pamatyti gamtos įvairovę, tai gal kurkime ir žmonių zoologijos sodus, kur vaikai ateitų pasižiūrėti, kaip atrodo baltaodžiai, juodaodžiai ir kitų rasių žmonės?
Nuo tada zoologijos sodais, cirkais bjauriuosi dar labiau. Keista, kai žmonės mano, kad gyvūnams nieko tokio gyvenimą praleisti ankštuose narvuose ir voljeruose, ištisas dienas spoksoti į sieną, kęsti lankytojų keliamą triukšmą.
Taip gali manyti tik tie, kurie nematė gyvūnų laisvėje. Zoologijos sodai, kad ir kokie jie būtų prabangūs, yra kalėjimas. Ir nesakykite, kad jie reikalingi dėl vaikų švietimo, jog jie galėtų susipažinti su gyvąja gamta. Tai ne pasiteisinimas. Jei jau reikia vaikams pamatyti gamtos įvairovę, tai gal kurkime ir žmonių zoologijos sodus, kur vaikai ateitų pasižiūrėti, kaip atrodo baltaodžiai, juodaodžiai ir kitų rasių žmonės? Juk seniau būta ir tokių dalykų. Laimei, šie barbariški laikai praėjo.
Tačiau gyvūnai ir toliau kankinami vardan mūsų smalsumo ir malonumo. Tai žiauru ir nežmoniška. Tą didžiulį skirtumą dar labiau pamatai stebėdamas laisvus ir laimingus gyvūnus jų natūralioje aplinkoje.
Tas jausmas, kad esi savanoje tik svečias, kad neturi akivaizdaus pranašumo prieš jos šeimininkus gyvūnus, yra labai geras. Juk visai šalia tavęs vyksta laukinis gyvenimas! Gepardai sumedžioja antilopę, o netoliese jau sukinėjasi hienos, šakalai – laukia savo dalies. Tokia harmonija ir turėtų likti ir mes neturėtume jos draskyti savo egoizmu.
Safariuose jokiomis aplinkybėmis negalima skriausti gyvūnų – net jei jie puola. Vienintelis leidžiamas gynybos būdas – bėgimas.
Man labai patiko nacionalinių parkų taisyklė, kad jokiomis aplinkybėmis negalima skriausti gyvūnų – net jei jie puola. Vienintelis leidžiamas gynybos būdas – bėgti. Ką, beje, teko ne kartą daryti. Mūsų gidas net neturėjo ginklo, nors nuolat buvome per kelis metrus nuo laisvų dramblių, liūtų, gepardų ir kitų plėšrūnų. Iš pradžių stebėjausi, kodėl jis sustojęs prie gyvūnų niekada neišjungia visureigio variklio.
Bet kai mus užpuolė įpykęs dramblys, tapo aišku. Kartais nuo to, kaip greitai sugebėsi pabėgti, gali priklausyti tavo gyvybė. Kenijoje būta ne vieno atvejo, kai drambliai sutrypia turistus ir net išsitraukia juos iš safario automobilio. Taigi juokauti su jais, kaip ir su daugeliu kitų gyvūnų, negalima. Čia jie šeimininkai ir turime prie jų taikytis.
O štai kitą kartą teko gintis nuo itin įžūlaus babuino, kuris įšoko į mūsų visureigį ir kėsinosi nugvelbti mūsų daiktus. Ir čia nieko kito neliko, tik garsiai rėkti. Laimei, babuinas visgi išsigando ir pabėgo pagriebęs tik mūsų pietus. Kenijoje beždžionės itin įžūlios. Jos žino, kad baltasis žmogus joms nieko nepadarys. Jei kokiu pagaliu, ginklu pamojuoja vietinis, jos išsigąsta, o jei baltasis – mojuok nemojavęs...
Na, o romantikai laiko nors kiek radote?
Visgi turėjome ir tipišką medaus mėnesį. Kelionę baigėme mažame butikiniame viešbutuke šalia Mombasos. Nuostabi vieta, kur beveik nesutinki kitų žmonių, smaragdinė jūra ir baltutis smėlis, pagaliau skanus maistas, – pasaka! Tada abu tingiai gulinėjome prie jūros, skaitėme Karen Blixen parašytą knygą „Iš Afrikos“ apie tas vietas, kuriose lankėmės, mėgavomės aprašoma Afikos istorija, dabartimi ir vienas kitu. Taigi, paragavome ir laukinio gyvenimo, ir civilizacijos malonumų.
Viešėdami Kenijoje iš arčiau susipažinote ir su vietiniais gyventojais – lankėtės jų kaimuose, bendravote. Kokį įspūdį paliko afrikiečiai?
Buvo įdomu ir netikėta susidurti su kai kuriais vietinių gyventojų papročiais. Krito į akį tai, kad tai labai patriarchalinis kraštas. Už moterį iki šiol tėvams sumokama karvėmis. O štai užsukus į kaimą mus labai spaudė pirkti vietinės gamybos papuošalų. Supratome, kad tai vietinės genties svetingumo kaina. Bet mes, moterys, pačios negalėjome nusipirkti, derėtis su kaimo moterimis.
Turėjome pasakyti savo vyrams, kuris papuošalas mums patinka, o šie jau derėjosi su moterų, kurios tuos papuošalus gamino, vyrais pardavėjais, braižydami ant smėlio skaičius. Vos derybos įvyko ir nusipirkome vietinius papuošalus, paaukojome kaimo mokyklai ir pavaišinome saldumynais vaikus, vietinių susidomėjimas mumis dingo akimirksniu. Mes jiems – eiliniai turistai, kuriems reikia atidirbti...
Afrikiečiams vištiena ne mėsa, nors tu ką! Tai po truputį varė į neviltį: visą dieną misdavau batonu, kurio paprastai Lietuvoje visai nevalgau.
Akivaizdu, kad už tuos mūsų pinigus nebus nupirkti nei pieštukai, nei knygutės vaikams, kaip mums žadėjo, bet būtent švietimo ir ugdymo Kenijos kaimuose reikia labiausiai. Juk masajų gentyse, kur siautėja AIDS iki šių dienų gaji tradicija apsilankyti pas kaimyno žmoną. Ir toks vizitas nieko nestebina, jis įprastas, svarbu, tik ietį savo prie molinio namuko įsmeigtą palikti, kad visi žinotų – netrukdyti!
Be to, Kenijoje lankėmės per jų prezidento rinkimų vajų. Pas mus įprasta, kad prezidentas – rimtas, solidus žmogus, tai ir rinkimų kampanija atitinkama. O ten – groja muzika, važinėja autobusai, pilni šokančių, apie kandidatą dainas dainuojančių žmonių. Tarsi kažkoks karnavalas – tiek siausmo, linksmybių, tarsi būtų renkamas ne prezidentas, o koks super didžėjus ar šoumenas! Visgi žmonės nusivylę valdžia, tik didinančia jų skurdą, įsivėlusią į korupciją. Jie vienu metu turi tiek daug – tokį turtingą, gražų kraštą, ir tiek mažai savo kasdienėje buityje.
Prieš išvydama kopinėti medaus nerimaudama kreipėtės į draugus patarimų – ar Kenijoje vegetaras ras, ką valgyti. Tai ar skrandis buvo ramus?
O, maistas – tai atskira istorija! Sprendimas įsidėti šiek tiek maisto Lietuvoje mane išgelbėjo. Mėsėdžiams Kenijoje gal ir visai neblogai, bet jei nevalgai mėsos – sunku. Kadangi iš nakvynės vietos išvažiuodavome labai anksti ryte, mums įdėdavo „pietų dėžutę“ ir valgydavome kelyje. Kiekvieną kartą viešbučio personalo prašydavau – jokios mėsos. Jie tik nusišypsodavo – „Yes, madam“, ir savo pietų dėžutėje rasdavau... vištos šlaunelę. Afrikiečiams vištiena ne mėsa, nors tu ką! Tai po truputį varė į neviltį: visą dieną misdavau batonu, kurio paprastai Lietuvoje visai nevalgau, arba savo maisto atsargomis, ir tik vakare galėdavau prisikirsti „tikro“ maisto.
Bet paskutinėje kelionės dalyje, mažame viešbutuke prie Mombasos, atsigavo mano, gurmanės, širdis. Maistas buvo nuostabus. Net parsivežiau keletą draugiškų gyvūnams receptų, kuriuos jau nekantrauju išbandyti savo virtuvėje.
Susidūrę su tokia galybe nuotykių, ar grįžote pailsėję?
Tai buvo poilsis, po kurio dar reiktų pailsėti! O tiesiai iš lėktuvo teko nerti į darbus. Kelionė buvo be galo intensyvi, įspūdžių be galo daug. Jie tik dabar pradeda susigulėti, atsiranda vaizdas iš šalies. Tiesa, tokiam turtingam kraštui tikrai neužtenka nei dviejų savaičių, nei mėnesio. Mes pamatėme vos mažą fragmentą jo stebuklų. Ar grįšime? Būtinai! Dar mūsų laukia Etiopija, Tanzanija, turiu vilčių, kad pasibaigs karai ir aplinkinėse šalyse ir galėsime jas aplankyti irgi.
