Žinoma, minčių tuoktis periodiškai vis kildavo. „Bet anksčiau tarp mūsų visko būdavo: pykčių, nesutarimų... Tik gimus Ievai jie pamažu baigėsi. Atsišaudėme kaip reikiant – ir šoviniai išseko“, – neslepia Ernestas.
„Dabar mes visai nebesipykstame – nebėra dėl ko. Na, dėl vaikų auklėjimo nebent... O Ernestas, matyt, iki vestuvių norėjo mane ištyrinėti: ar tikrai būsiu gera partnerė, gera mama, gera šeimininkė. Kai įveikiau visus kriterijus, tai ir žmona tapau“, – juokiasi Jurgita.
Į klausimą, kodėl tiek metų sėkmingai nugyvenę drauge apskritai tuokėsi, Ernestas prisipažįsta, kad santuoka jiems svarbi „ne dėl saugumo, patvirtinimo, finansinių aspektų – ne, mes netgi vedybų sutarties nepasirašėme. Bet – dėl vaikų. Dėl vienodų pavardžių. Dėl labai paprastų, gyvenimiškų dalykų...“
Interviu bei gražiausios šventės akimirkos – tik naujausiame žurnale „Žmonės“
