„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Eskedar – apie pabėgėlės patirtį ir Ukrainą: Charkive nukentėjo verslo partneriai

2007-aisiais į Lietuvą iš Etiopijos kaip karo pabėgėlė atvykusi verslininkė Eskedar Tilahun-Maštavičienė puikiai supranta, ką dabar išgyvena ukrainiečiai. Įvykiai Ukrainoje palietė ir ten esančius moters verslo partnerius – veiklos nebegalintys tęsti kolegos buvo priversti sprukti iš Charkivo. Vis dėlto Lietuvos pilietybę turinti Eskedar pabrėžia, kad kariniai konfliktai vyksta nuolat, nors kartais, kai esame nuo jų toli, net nesusimąstome apie jų rimtumą.
Konferencijoje „Moters vizija“ dalyvauja Eskedar Maštavičienė
Konferencijoje „Moters vizija“ dalyvauja Eskedar Maštavičienė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Apie savo patirtis bėgant iš karo siaubiamos šalies Eskedar Tilahun kalbėjo motyvacinėje konferencijoje „Moters vizija“. Renginio vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė ją apibūdino kaip moterį, kuri drįsta žengti labai nelengvus gyvenimo žingsnius ir žino, ką reiškia būti pabėgėle bei gyventi ekstremaliomis sąlygomis.

Pati Eskedar pasakojo, kad kai prieš pusę metų gavo kvietimą į konferenciją ir prašymą pasidalinti, ką reiškia būti pabėgėle, suabejojo, kam tai gali būti aktualu. Ji tikina, kad saugumą buvo priėmusi kaip savaime suprantamą dalyką ir net nepagalvojo, kad galėtų atsitikti tai, kas pastarąsias savaites vyksta Ukrainoje. Vis tik gyvenimas, anot jos, yra cikliškas.

„Prieš atvykstant į Lietuvą, 2002 m. lankiausi pietų Sudane. Aš ir škotų misionieriai ten esantiems pabėgėliams nuvežėme vaistų, nes tuo metu ten buvo labai didelė krizė. Tada dar nežinojau, kad po trejų metų pati tapsiu pabėgėle“, – kalbėjo E.Tilahun.

Asmeninės patirtys prisidėjo ir prie didžiulės empatijos karo niokojamos Ukrainos žmonėms. Vis tik ši nelaimė palietė ne tik jos jausmus, bet ir verslą: Ukrainos mieste Charkive buvo įsikūrę Eskedar verslo partneriai. Stipriai bombarduotame mieste sugriuvo daugybė pastatų, nieko nebeliko ir iš ukrainiečių kavos gamyklos. Veiklos tęsti nebegalintys Eskedar kolegos buvo priversti bėgti iš savo miesto. Tai moterį labai jaudina ir verčia ieškoti pagalbos būdų.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Konferencijoje „Moters vizija“ dalyvauja Eskedar Maštavičienė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Konferencijoje „Moters vizija“ dalyvauja Eskedar Maštavičienė

„Labai palaikau Ukrainos žmones ir jų karines pajėgas. Kai prasidėjo karas, visi buvome skatinami aukoti organizacijai „Blue&Yellow“, tačiau labai norėjau paramą suteikti kuo greičiau. Susisiekiau su ambasadoriumi ir, sužinojusi karinių pajėgų banko sąskaitą, pervedžiau tiek, kiek galėjau“, – dalijosi moteris.

Vis tik ji pabrėžė, kad nors mus labai sukrėtė visai šalia prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą, kariniai konfliktai pasaulyje vyksta nuolat. Šiuo metu neramumų gausu ne tik čia, bet ir Afganistane, Sirijoje, Afrikos žemyne ir kitur.

„Kai karas labai toli, kartais – net ne mūsų žemyne ir televizija apie tai nerodo, mums atrodo, kad nieko nevyksta. Džiaugiuosi Lietuvos žmonėmis, kurie labai susitelkė ir padėjo Ukrainai, bet kviečiu neužmerkti akių ir neužverti širdžių, nes tai – globalus dalykas“, – tvirtino Eskedar.

Verslininkė pasidalijo ir skaudžia savo patirtimi – ankstyvoje vaikystėje patirtais kariniais konfliktais ir mintimis, kaip gimsta sudėtingas ir drąsus sprendimas – bėgti iš savo šalies.

„Su karu susidūriau būdama 7-8 metų mergaitė. Įsirėžusi vaikystės patirtis, kai vyrai iškasė požeminę slėptuvę, visus paslėpė ir patys patruliavo, kad apsaugotų mus, vaikus. Žinoma, tuo metu niekur negalėjau bėgti, nes buvau maža“, – kalbėjo E.Tilahun.

Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Eskedar Tilahun
Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Eskedar Tilahun

Po vienuolikos metų karo, kai Etiopijoje vyko perversmas, ji kartu su kitais studentais ėjo į gatves protestuoti. Vis tik su jais buvo elgiamasi taip, kaip dabar su protestuotojais elgiamasi Rusijoje: jie buvo daužomi, autobusais išvežami ir įkalinami.

„Nežinodavome, kada iš kalėjimo paleis. Aišku, jau buvau tokio amžiaus, kai galėjau bėgti ir vykdyti revoliuciją tokiu būdu, tačiau niekada nežinai, į kokią šalį pateksi. Aš pakliuvau į Sudaną – šalį, kur moterys neturi jokių teisių, net laisvės apsirengti tai, ką nori. Iš ten per Sacharą bėgome į Libiją, bet ten – vėl tas pats. Šioje šalyje tave gali įkalinti, kalėjime policininkai parduoti kaip kontrabandą, kontrabandininkai – nuvežti į miestą, o ten sugavę pareigūnai – vėl pasodinti į kalėjimą“, – apie Libijos tvarką pasakojo etiopė.

Eskedar pabrėžė, kad tenykštė sistema vertė ieškoti saugaus prieglobsčio ir galimybės viską pradėti iš naujo. Kito gyvenimo etapo pradžia moteriai tapo Malta. Čia atvykę lietuvių pareigūnai ją pakvietė persikelti gyventi į Lietuvą. Pagrindinis E.Tilahun klausimas – ar čia ji galės tęsti savo studijas. Duotas patvirtinimas paskatino ją atvykti į tolimą Europos šalį.

„Yra tokia retorika – pabėgėliai Lietuvoje nelieka, ateina tik dėl pašalpos ir ja pasinaudoja kaip tiltu į Vakarus. Aš Lietuvoje gyvenu jau penkiolika metų, mano vaikai gimė čia, turiu savo verslą. Esu pilnavertė Lietuvos pilietė ir myliu šią šalį. Šiandien stoviu, palaikau Ukrainą ir verkiu dėl jų“, – su ašaromis kalbėjo Eskedar.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Eskedar Maštavičienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Eskedar Maštavičienė

Paklausta, kodėl daug žmonių į kitas valstybes patenka be dokumentų, nelegaliais keliais ir rengia įvairias protesto akcijas, E.Tilahun svarstė, kad konfliktų siaubiamų šalių gyventojai turi rinktis – likti kovoti ar bėgti. Palikę savo šalį, tačiau uždaryti pabėgėlių stovyklose jie nerimsta, nes negauna atsakymo, kas bus toliau – juos paleis, deportuos ir kaip jiems reiks išgyventi?

„Žmogaus, nepadariusio jokio nusikaltino, laisvė yra suvaržyta. Kartais, net jei turi pinigų, išsilavinimą, profesiją ir visas galimybes, tu negali patekti į laisvą pasaulį, nes šalys riboja migrantų, kuriuos gali įsileisti, skaičių. Vis tik, visi žmonės nuolat ieško būdų surasti saugią vietą, namus, kurie gali būti bet kur“, – įsitikinusi Eskedar.

Pokalbio pabaigoje E.Tilahun ir D.Žeimytė-Bilienė aptarė, kad sprendžiant pabėgėlių problemą labai reikalinga parama ir atjauta. Pačiai Eskedar labai padeda religijos pamatas ir suvokimas, kad Jėzus žmonių neskirstė ir mylėjo visus. Mylėti ir priimti, anot jos, turėtų ir lietuviai, nes mūsų tauta gerai žino, ką reiškia tremtis ir bėgimas iš savo šalies.

„Lietuviai bėgo ir dabar yra visur – Pietų Afrikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje. Ar mes galime pasakyti, kad jie neturėjo bėgti taip toli, likti Lenkijoje ar Skandinavijos šalyse? Jie turėjo bėgti, nes buvo toks laikas. Ačiū Dievui, iki šiol Lietuva buvo saugi ir galėjo suteikti prieglobstį kitiems žmonėms. O kas žino, kas bus rytoj?

Manau, kad taika, laisvė, demokratija nėra savaime suprantami dalykai, juos reikia saugoti ir už tai kovoti. Kad visa tai turėtume, negalime rūšiuoti žmonių“, – su šypsena ir viltimi savo kalbą užbaigė E.Tilahun.

Primename, kad Eskedar į Lietuvą atvyko 2007 metais pagal pabėgėlių perkėlimo programą. Į Lietuvą ji buvo perkelta iš Maltos. Į šią salą iš Etiopijos ji pabėgo, kai gimtinėje kilo neramumai.

Didžiausią stebuklą gyvenime ji patyrė būtent tuomet, kai bėgo iš siekdama laisvės ir oraus gyvenimo. Eskedar bėgo ne viena – po širdimi plazdėjo nauja gyvybė.

„Plaukiau mažyčiu laiveliu iš Libijos į Maltą kartu su dar 26-iais žmonėmis, jūra buvo labai nerami, smarkiai bangavo. Laivelis ėmė skilinėti, supratau, kad gali neatlaikyti. Meldžiausi ir žinojau, kad Dievas man padės. Buvau tikra, kad Dievas nebūtų atsiuntęs man vaiko, kuriam nelemta gimti“, – pasakos Eskedar.

2020-ųjų rugpjūtį Eskedar gavo Lietuvos pilietybę. Ji tikina, kad gyvenimas čia jai davė labai daug: „Visų pirma, čia tapau suaugusiu žmogumi, pirmas mano oficialus darbas taip pat buvo Lietuvoje, bakalauro ir magistro studijas taip pat baigiau čia, Lietuvoje man gimė ir veslo idėja. Galiu pasakyti, kad Lietuva man – galimybių šalis“.

Eskedar savo etiopiškų šaknų neišsižadėjo ir turi dvigubą – ir Etiopijos, ir Lietuvos – pilietybę.

„Su Etiopija mane sieja kava. Aš gyvenu iš kavos, Lietuvoje rengiu tokias kavos ceremonijas, kokių pasaulyje niekas, išskyrs Etiopiją, neturi. Šaknys, kultūra ir tradicijos visada liks mano širdyje ir bus tas dalykas, kuris man visada sies su Etiopija. Tuo pačiu ir mano vaikystė, giminystės ryšiai, artimieji. Mane su gimtine sieja bendrystės jausmas, noras sukurti savo bendruomenę“, – prisipažino moteris.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“