– Vilniuje koncertuojate labai retai, daugiausia koncertų sulaukia pajūris. Kodėl, ar ten daugiausia jūsų talento gerbėjų?
– Aš pats būnu pajūryje nuo pavasario iki rudens, todėl ten daugiausia ir vykdau savo veiklą. Juo labiau kad ir žmonių vasarą prie jūros daugiau yra. Ten didesnė žmonių kaita, todėl, galima sakyti, kad koncertus praktiškai pamato visa Lietuva (šypsosi).
– Ko gero, reta galimybe pasinaudoti ir ateiti į koncertą Vilniuje norėtų daugybė jūsų gerbėjų. Kodėl savo pasirodymui pasirinkote kamerinę aplinką teatre, o ne didžiulę koncertų salę?
– Labai mėgstu kamerinę aplinką ir teatruose gan dažnai koncertuoju tiek Klaipėdoje, tiek Kaune, tiek Šiauliuose ar Panevėžyje. Tik Mažąjį teatrą pasirinkau pirmą kartą – patiko maža jauki salė. Man kamerinė aplinka patinka labiau nei didžiulės salės. Mažesnėse patalpose yra geresnis, šiltesnis kontaktas su klausytojais.
– Per ilgą karjerą, greičiausiai, sulaukėte ne vieno itin aktyvaus gerbėjo, nuolat siunčiančio dovanas, rašančio laiškus. Ar palaikote ryšius su savo gerbėjais ar gerbėjomis?
– Taip, yra keletas, su kuriais bendrauju. Viena gerbėja netgi širdo, kodėl jai nepasakiau, kad teatre bus koncertas. O aš galvojau, kad ji sužinos apie tai iš spaudos (šypsosi). Turiu ir tokių gerbėjų, su kuriais susitinkame, kurie atvažiuoja pas mane į Palangą ilsėtis. Tai ištikimi mano gerbėjai, nors ne visi jie lydi mane nuo kūrybinės veiklos pradžios, yra ir jaunesnių (šypsosi).
– Nepraleidžiate progų padainuoti su jaunosios kartos atlikėjais – „Rebelheart“, „InCulto“. Ką jums reiškia šie kūrybiniai duetai?
– Iniciatyva visada būna iš jų pusės. Man tiesiog įdomu su jais pabendrauti, juo labiau kad jų muzikiniai stiliai įvairesni, visi skirtingi.
– Šiuo metu koncertuojate daug mažiau, nei prieš gerą dešimtmetį. Kam skiriate atsiradusį laisvą laiką?
– Žinote, nėra pernelyg daug to laiko. Tai, kad rečiau mane matote Vilniuje, dar nereiškia, kad aš mažiau koncertuoju. Žinoma, koncertų mažėliau nei prieš dešimt metų, bet laisvo laiko per daug neturiu. Reikia ir apie naują repertuarą pagalvoti, ir dainas pasirinkti. Atima laiko ir įvairūs pasirodymai televizijoje. O laisvalaikį praleidžiu įvairiai. Tačiau hobių neturiu, turiu tik pomėgių – vasarą plaukioti, praleisti laiką gamtoje. Be abejo, ir skaityti. Aš knygą labai vertinu. Anksčiau kolekcionavau fantastinę literatūrą, turiu nemažą biblioteką. Bet šalia jos skaitau ir klasikus.
– Kokia jūsų daina dabar geriausiai atspindėtų dabartinę jūsų būseną, gyvenimo etapą?
– Niekada nebuvau sau uždavęs šio klausimo. Sunku būtų į jį atsakyti.
– Ar esate svarstęs galimybę trauktis iš scenos visam laikui ir atsiduoti kitai veiklai?
– Na kokios pas mane dabar dar kitos veiklos? Nelabai aš ten ką ir galėčiau nuveikti kitose veiklose. Iš viso, abejoju, ar kuris nors menininkas iškelia sau tokį klausimą. Čia, turbūt, galioja rinkos dėsniai: kol yra besiklausančių, kol tave nori girdėti ir matyti, tol ta veikla ir vyksta. O paskui, jei nėra kam tavęs klausytis, ta veikla savaime nutrūksta.
– Ar turite antikrizinį receptą, kuriuo naudojatės kovodami su ekonominiu sunkmečiu?
–Tai optimizmas ir humoro jausmas. Taip pat reikia dažniau dirbti, daugiau koncertuoti.
– Kam pirmiausia sudainuojate savo naują dainą?
– Pirmą kartą dainuojam studijoje, kur klausomasi, kaip skamba naujasis kūrinys. Pirmi klausytojai – muzikos profesionalai.
– O šeima ar yra dideli jūsų kūrybos kritikai?
– Yra. Tačiau jie išgirsta dainą tik tada, kai yra visiškai baigta. Kaip ir daugelis muzikantų, nemėgstu niekam rodyti pusfabrikačių.
– Jūsų žmona anksčiau buvo „Nerijos“ administratorė. Ar padeda jums pasiruošti koncertams?
– Anksčiau administratorių funkcijos buvo kitos. Tai būdavo viešbučių užsakymas, koncertų organizavimas, atsiskaitymai su kasininkėmis, komandiruotpinigių išmokėjimas. Tai daugiau ūkinė veikla. O dabar prodiuseriai daro viską. Tačiau, be abejonės, žmona kur gali padėti, ten padeda. Tik nelabai noriai leidžiu tik į savo kūrybinę teritoriją. O ji norėtų įkišti savo nosytę (šypsosi).
Dosjė:
Stasys Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinė mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko, vėliau – obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore. 1961 m. su mama išvyko į Palangą, kurioje baigė aštuonmetę mokyklą ir įsidarbino statybininku. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje. Su vienminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį.
1965 m. S.Povilaitis išvyko į Vilnių studijuoti žurnalistikos. Palangoje jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius, o atvykus į Vilnių pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo šokių vakaruose. 1970 m. dainininkas tapo Nacionalinės Filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu. Su šiuo ansambliu jis apkeliavo visą Sovietų Sąjungą. 1973 m. iširus „Nemuno žiburiams“, prisijungė prie ansamblio „Nerija“ ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo. 1979 m. pradėjo koncertuoti su Miko Suraučiaus ansambliu, bet vėl grįžo į „Neriją“. 1984–1987 m. dalyvavo viešbučio „Lietuva“ varjetė programose. Nuo 1988 m. iki pat šiol rengia autorines programas ir koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje.
Maestro yra pelnęs ne vieną apdovanojimą: 1991 m. apdovanotas Antano Šabaniausko premija,
1997 m. – „Bravo“ premija. Taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2007 m. – valstybinės kultūros premijos laureatas.
