Kalbėdamasi su 15min, Ž.Vaškytė-Lubienė atskleidė, kad po to, kai neliko anksčiau jos vestų laidų, iš televizinės virtuvės ji niekur nedingo – tapo per LRT rodomos laidos „Gyvenimo spalvos“ redaktore. Ir nors darbas TV eteryje mielas jos širdžiai, Živilė džiaugiasi ir dabartinėmis pareigomis.
„Tai tikrai prasminga ir reikalinga laida, parodanti pasaulį, kurio dažnai nematome ar esame linkę nematyti. Ir man tai puiki proga ne tik atskleisti kitus, pasakoti jų istorijas, bet ir pačiai pasitikrinti savo pakantumo, tolerancijos jausmus, gebėjimą priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, ir nevertinti, neteisti“, – darbą šį sezoną startavusioje gyvenimo būdo laidoje apibūdino Živilė.
Pasikeitimus priimu ne kaip praradimus, o kaip galimybes
Pastarieji jos darbai televizijoje nebuvo itin ilgalaikiai – daugiau nei prieš metus žurnalistė vedė rytinę laidą „Rytas su LNK“, vėliau tapo per „Lietuvos ryto“ televiziją rodomos laidos „Po darbų“ vedėja, tačiau nei vienos, nei kitos laidos neliko. Vis dėlto, kaip pasakojo Živilė, jos kelias į televiziją prasidėjo dar studijų metais, tad nepastovumas jai jau tapo įprastu ir savaime suprantamu dalyku.
„Per tiek metų jau išmokau priimti pokyčius. Yra toks posakis: nieko nėra pastovesnio už laikiną. Nuo vaikystės tą frazę girdėjau. O ir gyvenimas rodo, kad gali patį pastoviausią darbą dirbti, bet ir tai neapsaugos nuo pokyčių. Juk ir krizės ateina, ir verslai griūva, ir valdžios keičiasi.
Visada turi būti pasiruošęs tokiems dalykams. Tada lengviau juos išgyventi. Aš pasikeitimus priimu ne kaip praradimus, o kaip galimybes. Juk vienos laidos nelieka, kuriamos kitos. Vienas darbas baigiasi, sulauki kitų pasiūlymų. Nesulauksi pasiūlymo – bus pagaliau ta proga, kai galėsi sukurti savo“, – dėl pokyčių nesigraužia Ž.Vaškytė-Lubienė.
Ji pridūrė, kad visada stengiasi matyti šviesiąją situacijos pusę, net ir tada, kai viskas staiga kardinaliai pasikeičia: „Jau esu dirbusi visuose televizijos kanaluose, pažįstu daug savo srities žmonių. Kur benueičiau dirbti, visur randu senų pažįstamų, bendradarbių, o kiek jų tapę artimais draugais ar bičiuliais, su kuriais visada smagu susitikti, pabendrauti... Tie susitikimai, ryšiai ir draugystės man yra turtas.“
Susitikimai, ryšiai ir draugystės man yra turtas
Tiesa, neseniai Živilė save išbandė ir dar kitame vaidmenyje – daug prisidėjo prie vyro Edgaro Lubio dainos „Lietus“ vaizdo klipo kūrimo.
„Buvo tikrai smagu drauge dirbti, nors buvo itin intensyvu, nes turėjome labai mažai laiko tiek pasiruošimui, tiek pačiam filmavimui“, – prisipažino Ž.Vaškytė-Lubienė.
Didžiausia laimė – šeima
Živilė neslepia, kad norėtų ateityje sugrįžti į televizijos eterį, tačiau patikina, kad nesvarbu, kaip bepasisuktų jos karjera, svarbiausia gyvenime yra šeima.
„Jaučiu, kad darbas eteryje, ypač tiesioginiame, yra mano stichija. Bet ir dabartinis užsiėmimas įdomus ir prasmingas. Vis dėlto esu laiminga, nes turiu šalia mažiausiai tris žmones, kurie man tai garantuoja“, – pasidžiaugė Ž.Vaškytė-Lubienė.
Supratau, kad šeima – tai tarnystė, o ne sostų karai
Živilė su vyru Edgaru meilę vienas kitam prisiekė beveik prieš aštuonerius metus. Dabar, įvertinusi visą šį laikotarpį, ji tikina nemažai išmokusi.
„Esu laiminga turėdama šeimą. Labai vertinu tai, kad susikalbame, jaučiame vienas kitą ir norime tai išsaugoti. Per tuos santuokos ir buvimo kartu metus supratau, kad šeima – tai tarnystė, o ne sostų karai. Ambicijas, kovingumą ir kitas aršias savybes turi palikti už namų durų. Man šeima – rami ir saugi slėptuvė, kurioje galiu būti savimi, visiškai atsiverti. Bet tuo pačiu noriu ir antrajai pusei bei vaikams suteikti tokią užuovėją.
Tėvelių namai man visada buvo tokia vieta. Ir tebėra. Jų pora man yra pavyzdys, kaip sugyventi ir kurti darnius santykius, kurie dovanoja saugumą ir vidinę stiprybę vaikams. Norėčiau, kad mano vaikai būtų taip apdovanoti kaip aš“, – mintimis apie artimuosius su 15min dalijosi Živilė.
Kai gimė vaikai, supratau, kad manyje užsipildė viskas
Živilė ir Edgaras daugiau nei prieš trejus metus susilaukė Herkaus, o jųdviejų pirmagimei Fridai šiemet sukaks jau septyneri. Paklausta, ar pastebėjo, kaip greitai auga jos atžalos, moteris prasitarė, kad tie metai prabėgo išties greitai, o motinystė ją nemenkai pakeitė.
„Kai žvelgiu į Fridą, kartais tikrai sunku patikėti, kad mano vaikas jau toks didelis. Esu ir už ją, ir už Herkų be galo dėkinga. Kai gimė vaikai, supratau, kad manyje užsipildė viskas. To neužpildys nei karjera, nei žinomumas, nei kiti laikini dalykai. Mama lieki visam gyvenimui. Tai yra didžiulė dovana. Ir atsakomybė“, – kalbėdama apie motinystę atviravo Ž.Vaškytė-Lubienė.
Ar žiūrėdama į savo vaikus Živilė nepagalvoja, kad norėtų ir dar vienos atžalos? „Esu iš trijų vaikų, mano mama – taip pat, o tėtis – iš trijų brolių šeimos. Tas trejetukas man gražus, nors aš augindama ir dukrą, ir sūnų jau jaučiu pilnatvę“, – paklausta nusišypsojo ji.
Sulaukusi klausimo, kaip šiuo metu atrodo jos kasdienybė, Živilė nusijuokė: „Turint vaikų veiksmo niekada netrūksta. Jie yra mano įkvėpimas, kaip semti pilnomis saujomis viską iš kiekvienos dienos, neatidėliojant.“
Vis dėlto ji neslepia, kad derinti darbą ir šeimą nėra taip jau paprasta. Todėl išmoko vertinti kiekvieną su artimiausiais žmonėmis praleistą akimirką.
„Stengiuosi ir aš nelaukti stebuklų, o pati daryti kad ir mažus žingsnelius kuriant įdomesnę dieną, akimirką. Svarbiausia jų nesugadinti įtampa, lėkimu ir stresu. O tai nėra lengva, kai intensyviai dirbi, stengiesi viską suspėti per tam tikrą valandų skaičių.
Po darbų visada išsiilgusi lekiu pas vaikus. Grįžtame, gaminu vakarienę ir laukiame Edgaro. Atrodytų, nieko ypatingo. Bet man tas buvimas drauge, pokalbiai, vaikų pamąstymai ir smagūs pasikalbėjimai tarpusavyje – vertybė“, – apie savo dienos ritmą pasakojo Ž.Vaškytė-Lubienė.
Mane jau sunku ir iš namų išvilioti
Todėl pokalbio metu Živilė ne kartą pabrėžė – dabartinis jos prioritetas yra šeima. „Kai matai, kaip auga vaikai, kaip viskas kinta ir to, kas buvo vakar, jau nepakartosi, nesinori to į nieką iškeisti, dabar man norisi tuo mėgautis. Dėl to turbūt mane jau sunku ir iš namų išvilioti“, – nusijuokusi prisipažino ji.
Tiesa, pripažįsta ir tai, kad kartais neišvengiamai reikia laiko sau. Živilės teigimu, tam, kad galėtum įsiklausyti, turi save tarsi perkrauti iš naujo.
„Man sesės visada primena, kad savęs nepamirščiau, – šyptelėjo Ž.Vaškytė-Lubienė. – Turime tradiciją susibėgti tik trise – ar saldžių pusryčių senamiestyje, ar į kiną. Jos yra dar viena dovana, už kurią esu labai dėkinga. Santykiai yra vertybė, tad reikia juos puoselėti ir branginti.“