Atrodai gaivus, pailsėjęs.
Ką tik grįžome iš Tenerifės. Ilsėjomės visa šeima, močiutės. Ir kasdienis gyvenimas nėra labai apkrautas. Dabar ritmas visai kitoks nei tuomet, kai sportavau, kai turėjau žiūrėti, kada valgyti, miegoti, treniruotis...
Įrėminti apdovanojimai, sportiniai marškinėliai liudija, kad krepšinis liko tik prisiminimas?
Sportbačių trūksta. Jų ant vinies dar nepakabinau (juokiasi).
Metus apie krepšinį nenorėjau net pagalvoti. O dabar jaučiuosi šiek tiek jo pasiilgęs. Neseniai kaimynas pasiūlė žaisti Klaipėdos mėgėjų komandoje. Pamaniau, kodėl gi ne? Dabar anksti temsta, namuose sėdėti nėra noro.
Gal per anksti baigei profesionalo karjerą?
Manau, kad užtektinai prisižaidžiau, išnaudojau savo minutes, valandas, dienas. Man krepšinio užtenka. Kai po pertraukos pabandžiau sportuoti, atsinaujino kelio skausmai, senos traumos. Daktarai sakė, kad reikės ten lįsti ir skalpeliais pravalyti.
O morališkai reikėjo susitaikyti, kad nebesportuosi?
Tikrai depresijos, šoko nėra. Dabar man keliai neskauda, nugara nemaudžia. Prisižiūriu, pakilnoju svarsčius. Svarbu, kad staiga visko nenutrauktum. Nes tada gali atsinaujinti senos traumos. Taip pat ir galvos (juokiasi). Reikia sportuoti, kad į depresiją nekristum.
Su senu geru draugu nuolatos prisigalvojame visokių sporto įvykių. Praėjusią žiemą aikštelę prie namų užliejome vandeniu – įrengėme čiuožyklą. Paskui su kaimynais žaidėme ledo ritulį. Kad nebūtų didelių traumų, pačiūžų nesiavėme.
Pernai pirmą kartą buvau ant ledo stintų žvejoti. Tąsyk gerai sekėsi, daug prigaudėme. Buvo didelė šventė. Keliai nuo tupėjimo prie eketės skaudėjo daugiau, nei žaidžiant krepšinį. Kol profesionaliai sportavau, nebuvau žvejojęs ant ledo.
Tai, kas buvo uždrausta, dabar stengiuosi išbandyti. Užsisakiau kalnų slides. Mano slidinėjimo batai tokie dideli, kad iš jų rankinę galėtum pasidaryti (juokiasi). Reikės šią žiemą išbandyti kalnus.
Vasarą man irgi judėjimo netrūksta. Prie namų žaidžiame tenisą. Yra ir krepšinio aikštelė, bet ji pastaruoju metu mažai reikalinga. Kai baigiau krepšinį, Nedas nelabai benori žaisti – neliko azarto. Sunkiai, bet treniruotes dar lanko...
Neseniai kaimynas pasiūlė žaisti Klaipėdos mėgėjų komandoje. Pamaniau, kodėl gi ne?
Pats savo kieme pamėtai į krepšį?
Labai mažai. Kartais su draugais sulošiame „Minusą“ (juokiasi). Taip ir gyvenu – šeimynine sportine nuotaika.
Kiek laiko tavo darbas buvo krepšinis?
Net pats tiksliai nežinau. Į krepšinį atėjau tais metais, kai buvo įkurta Lietuvos krepšinio lyga.
Ji įkurta 1993-iaisiais… Tuomet buvai dvidešimties…
Krepšinį lankiau nuo vaikystės. Tik buvau jį metęs. Gyvenau prie Klaipėdos esančiame Jakų kaime. Buvo nelengva važinėti į treniruotes, o krepšinyje galėjai tik kapeikas uždirbti. Paskui įgijau statybininko specialybę. Man gerai sekėsi – buvau brigadininkas, atlyginimą gerą gaudavau. Iš statybų buvau ištrauktas į krepšinį.
Patenkintas, kaip paskui klostėsi karjera?
Esu patenkintas savo pasiekimais. Gal buvo nuoskaudų, kad galėjome sužaisti geriau, gal galėjo mane kas nors labiau pastebėti... Tačiau apskritai per tuos metus, kol žaidžiau, iškovojau užtektinai titulų, apdovanojimų. Ir uždirbau užtektinai pinigų. Čia ne NBA, bet mano karjeros metai buvo geri.
Žiūriu, kad mano metų sportininkai arba jau nebežaidžia, arba treneriais dirba. Net nepatogu būtų dar rungtyniauti (juokiasi).
Tu apie treniravimą negalvoji?
Galvojau. Gal pirmiausia reikėtų išbandyti su vaikais.
Gali pradėti nuo sūnaus!
Jis manęs neklauso. Tačiau labai nori, kad būčiau treneris. Žada, kad tuomet pas mane žaistų ir būtų paklusnus, antraip būtų nesmagu prieš kitus vaikus.
Gal grįši ten, kur neblogai sekėsi prieš krepšinį, – į statybų sritį?
Ne... Aš namų kranu nestačiau. Mano darbai buvo kitokie. Tai jau praeitis.
Dabar namuose būni kaip niekada daug?
Būnu būnu... Žinoma, norisi kur nors išvykti, ką nors pamatyti. Tačiau mažas vaikas riboja mūsų judėjimą. Dabar daugiausia laiko skiriame atžaloms.
Keliai nuo tupėjimo prie eketės skaudėjo daugiau, nei žaidžiant krepšinį. Kol profesionaliai sportavau, nebuvau žvejojęs ant ledo.
Praėjusią vasarą gimusi Rusnė suminkštino tėčiui širdį?
Pakeitė, žinoma, daug ką pakeitė! Toks džiaugsmas atėjo! Auga sūnus ir dukrelė – vyras gali tik svajoti apie tokią prabangą. Kiti turi po penkis berniukus ir nesusilaukia dukrelės. Mums Dievulis davė visko, ir tuo esame labai patenkinti.
Tikriausiai labai norisi mažąją lepinti?
Dar nėra kaip. Ledų kasdien nepirksi – per maža. Ateis laikas, palepinsiu. Kol kas ji labai džiaugiasi Nedo žaislais. Jis turi daug mašinėlių.
O kaip jis į tai reaguoja?
Labai šauniai. Net keista... Manėme, gal bus kitoks požiūris. Jis myli sesę, visaip bando pralinksminti. Aišku, daugiausia dėmesio skiria kompiuteriui. Tačiau jo tenka ir Rusnei.
Ar pasikeitus gyvenimo būdui pakito tavo ir žmonos Jolantos santykiai?
Pasikeitė ir į gera, ir į bloga. Anksčiau, kai žaidžiau krepšinį, dažnai būdavau išvykęs. Vienas kitam taip neatsibosdavome. O dabar visada trinamės šalia. Tačiau yra ir gerų dalykų – su šeima leisti laiką linksmiau.
Su Jolanta esame kartu gal penkiolika ar šešiolika metų, prieš dešimt susituokėme. Aišku, būdavo visko, bet dabar gyvename puikiai...
...stabiliai ir ramiai. Patenkintas tuo?
Dabar – tikrai ramus periodas. Taip nebūtų, jei užsiimčiau verslu, kur nors investuočiau. Turėjau visokių pasiūlymų, bet nesinori į tai nerti krepšininko galva. Iš pradžių reikia viską apsižiūrėti, apsvarstyti, pradėti galvoti kaip verslininkui. Iš krepšinio atėjus į verslą, nebūtų lengva. Be to, ir laikai sunkūs. Jokios didelės veiklos dar nesinori pradėti. Kol kas esu pensininkas.
