Šias abi progas jis nusprendė paminėti išskirtinai ir pirmadienio popietę bičiulius sukvietė ne kur kitur, o į Europos parką. Erdvę, kurioje susijungia gamta, menas ir žmogaus darbo indėlis – tai, kas G.Karosui visuomet buvo svarbiausia.
„Esu dar per jaunas minėti sukaktis“, – kviesdamas į 50-mečio balių juokais kalbėjo G.Karosas. Tačiau laikas bėga, o ir jo įkurtas parkas jau gali džiaugtis gražiu gimtadieniu – nuo jo įkūrimo pradžios prabėgo daugiau nei 30 metų.
Menininkas džiaugėsi, kad jo 50-metis sutapo ir su Lietuvos 100-mečiu, todėl nesudvejojo – gražų jubiliejinį skaičių reikia įprasminti.
„Mano gimtadieniai visuomet būdavo tarp artimųjų. Atvykdavo geri draugai, susidraugavau ir su menininkais, su kuriais kartu dirbome. Štai vienas ne vienerius metus Nepale praleido, man kasmet padovanodavo kokio nors kokybiško nepalietiško meno kūrinių“, – pasakojo G.Karosas.
Jis džiaugėsi, kad jo gyvenimo kelias apima daug įvairių sričių: skulptūros, architektūros, kraštovaizdžio kūrimą Europos parke, gretimame kaime – Liubavo dvaro istorijos, kultūros ir technikos paveldo tyrinėjimą ir muziejaus kūrimą, politinę patirtį – Vilniaus rajono savivaldybės taryboje, visuomeninę veiklą – lietuvių kalba ir istorinių pilių ir dvarų, kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančiose organizacijose.
O veikla įvairiose srityse jį suvedė su daugybę įdomių žmonių.
Nemažai jų buvo galima sutikti ir pirmadienį Europos parke – o ir geresnės vietos švęsti šiuo atveju nelabai sugalvosi. Susirinkusiems svečiams čia buvo pristatyta smagi šventės programa – parodytas dokumentinis režisieriaus Algirdo Tarvydo filmas, pasakojantis Lietuvos ir Europos parko kūrimosi istoriją, čia laukė vaišės, ekskursija po parką.
„Įprastai tokias šventes kaip gimtadieniai miniu su darbo kolektyvu. Taip jau susiklostė, kad mano veikla – tai tam tikra misija, labai anksti užsibrėžtos veiklos vykdymas“, – 15min sakė G.Karosas.
Dar besimokydamas mokykloje jis svajojo pasukti meno keliu, o būdamas 19-ikos nusprendė įgyvendinti kurį laiką brandintą svajonę ir įsteigti Europos parką.
„Pasigavau mintį apie tai, kad Lietuva yra Europos centre. Nors tuomet apie tai žinojo tik keli geografai, prieškariu ta informacija išlindo į viešumą, bet vėliau, sovietmečiu, visi apie tai pamiršo. O aš norėjau padaryti ką nors, kas padėtų labiau viešinti Lietuvą, man patiko geografinio Europos centro idėja, ji labai tiko mano svajonei sukurti gamtos, meno ir žmonių sintezės susikirtimo erdvę“, – pasakojo menininkas.
Būdamas 19 metų G.Karosas pradėjo pirmuosius parko kūrimo darbus, o 1991-aisiais, jau studentaudamas, sukūrė pirmą kūrinį – Europos parko simbolį. Taip palaipsniui vienas po kito jų daugėjo, ambicijos stiprėjo, parku susidomėjo vis daugiau menininkų iš užsienio.
„Tuo metu neturėjome nei telefonų, nei kitų operatyvių priemonių, tačiau rašėme laiškus, kvietėme menininkus, nemažai jų atvyko į Lietuvą. Nors idėjai įsitvirtinti nebuvo lengva – daug kam čia atrodė, kad tokį parką gali kurti tik valstybinės institucijos, ne kažkoks studentas“, – pasakojo pašnekovas.
Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje jis sakė diplominiam darbui pasirinkęs įdomaus monumento projektą – iš pievos išaugančią piramidę. Tačiau jo idėja tuomet akademinei visuomenei nepatiko – menininkas, kaip pats pasakojo, buvo įvertintas trimis dvejetais, net pašalintas iš mokymosi įstaigos.
„Buvau netekęs savo mylimos akademijos. Jaučiausi bjauriai, o dar kaip tik tuo metu pas mane turėjo atvažiuoti menininkai... Tačiau po kelerių metų mane vėl pasikvietė, akademiją baigiau, diplomą gavau“, – šiandien prisiminė jis.
G.Karosas sako parko kūrimui atidavęs visą save, todėl šis – tarsi vaikas, iš nieko išaugęs į gražų projektą.
Europos parko veikla menininkui pirmiausia yra saviraiška, kaip pats sako, „prasmingo gyvenimo kelias“. „Man svarbi misija, kuri suteikia prasmę. Europos parko kūrimas – tai ir Lietuvos kūrimas, o kartu ir gyvenimo pilnatvė. Kurdamas Europos parką, o kartu ir tvarkydamas Vilniaus rajone esantį Liubavo dvarą atsiremiu į istoriją, į kultūrą, į tam tikrus fundamentalius dalykus. Ir pačiam įdomu – juk imi nevienpusiškai žvelgti į pasaulį“, – kalbėjo jis.
Pasak G.Karoso, dirbdamas kultūros paveldo srityje, jis į daugelį dalykų galėjo pažvelgti visai per kitą prizmę. „Man tai misija platesniame kontekste“, – kalbėjo menininkas.
Menininko teigimu, šiuolaikinis menas nėra tiesiog dekoracija, jis turi išreikšti tam tikras idėjas. Todėl normalu, kad vieniems tos idėjos gali patikti, kiti jas galbūt vertina skeptiškai. „Man svarbiausia – edukuoti. Menas neturi stengtis įtikti žmogui, jei jis bus glamūrinis, jis nebus stiprus“, – tikino G.Karosas.
Daugiau renginio akimirkų:
