„Eurovizijos“ scena didžiulė, bet norėjau jaustis joje lyg vietiniame bare. Baimė yra didžiausias mūsų priešas. Ją įveikti reikia pastangų. Prieš pasirodymą kas pusę minutės sau kartojau: „Nebijok. Čia tik nedidelis baras, tavęs klausys 20 žmonių. Paskui visi eis miegoti ir tavo pasirodymo net neprisimins. Tad nėra ko jaudintis. Ir apskritai niekas nežiūri šio konkurso! Na, dar pusę minutės…“ Taip apgaudinėdama save nusiramindavau. Manau, kad galiausiai man pavyko tą mažų koncertų energiją perkelti į „Eurovizijos“ sceną“, – interviu pasakojo rugsėjo žurnalo viršelio herojė Netta.
„Eurovizijos“ finalo naktis Nettai atpirko kovą su savimi, kai, grįžusi į Izraelį iš Nigerijos, kur dirbo jos tėvai, nepritapo prie naujų klasės draugų. „Mane nuolat gėdindavo“, – prisimena mergina.
Ji sako jau susitaikiusi su nuolat išsakomais nemaloniais, piktais komentarais apie jos išvaizdą, svorį, dainavimo stilių.
„Žmonės nuolat kalbės. Ir lai tai daro, o aš darysiu tai, ką noriu daryti. Ir, užuot siuntusi pyktį atgal, siųsiu meilę. Manau, jei žmonės kalba baisius dalykus apie kitus, vadinasi, jie patys kenčia. Ir man jų gaila. Jeigu žmonės skleidžia neapykantą internete, tokią pat neapykantą jie skleidžia ir sau pažiūrėję į veidrodį. Tad aš nepykstu. Aš juos užjaučiu. Ir sakau tai labai rimtai. Dar iš mokyklos pamenu – patyčias inicijuodavo tie vaikai, kuriems sekėsi sunkiausiai. Tai buvo jų būdas susitvarkyti su bėdomis. Reikia tam nepasiduoti, neperimti tokio elgesio. Turi gerai elgtis su savimi, tada būsi geras ir pasauliui.“
