Pirmiausia įdomu, kaip judvi susipažinote?
Eva: Tailande.
Aušra: 2006-aisiais.
Eva: Aš atostogavau su šeima. O Aušrelė ten buvo povestuvinėje kelionėje.
Aušra: Vietinėje kavinėje-parduotuvėlėje išgirdau kalbant lietuviškai. Pasiklausiusi, kaip Eva ir Viktoras bendrauja su savo vaikais, įsitikinau, kad noriu jiems pasakyti „labas“, ir užkalbinau.
Eva: Apsikeitėme koordinatėmis, bet beveik nebendravome. Sąlyčio taškų trūko: Aušrelė – Amerikoje, San Fransiske, aš – Lietuvoje, kažin ar kada susimatysime. Atsitiktinė pažintis netikėtai peraugo į draugystę, kai mes su šeima išsikraustėme į Australiją ir aš susidomėjau joga. Į feisbuką įdėjau nuotraukas, kuriose darau bikramjogos pratimus. O Aušrelė man parašė asmeninį komentarą, ką ne taip darau, ir įspėjo, jog turėsiu dėl to sveikatos problemų. Ji buvo pirmas žmogus, kuris davė išmintingą patarimą, nes vietiniai bikramjogos mokytojai netaisė mano klaidų.
Aušra: Ir, kaip vėliau paaiškėjo, Eva tikrai gavo traumą – riešų traumą. Kobros pozos nuotrauka išėjo tikrai labai graži, bet riešams ir alkūnėms – be galo pavojinga.
Eva: Aušrelė žinojo, kaip trokštu važiuoti į bikramjogos mokytojų kursus, todėl nei kritikavo, nei atkalbinėjo. Tik kai išgirdo mano pačios abejones, ar ten – tikrai mano vieta, pasiūlė pasidomėti ir kitomis jogos rūšimis.
Aušra, o pati esate išbandžiusi bikramjogą, vadinamąją karštąją jogą?
Aušra: Esu išbandžiusi beveik visas jogos rūšis, bent jau pagrindines. Man patinka mokytis ir rasti vis ką nors naujo. Tiesa, jogos rūšių skirtumai – labai maži, kad ir kokia užsiimtum, eini į tą patį tikslą – į save, link šviesos savyje. Tik, pavyzdžiui, ta, kuri yra be galo preciziška, rami ir tinkama vyresnio amžiaus žmonėms, gali būti baisiai nuobodi ir monotoniška jaunam žmogui.
Eva: Kai ėmiau abejoti dėl bikramjogos pranašumų ir prisiklausiau apie visokias keistenybes, kurios vyksta Bikramo jogos mokytojų kursuose, supratau, kad ši joga – ne man. Aušrelė pasiūlė mąstyti plačiau, sakė, kad jogos rūšių yra daugybė, kad nelabai svarbu, nuo ko pradėti, svarbu – nesusižaloti. Būtent ji pakvietė mane į San Fransiską, padėjo pasirinkti mokytojų kursus, supažindino su kitų jogos studijų mokytojais.
Aušra: Tada Evai ir gimė idėja atvežti į Lietuvą „amerikietiško standarto“ jogą.
Eva: Mane pakerėjo atmosfera, kuri vyrauja jogos studijose Amerikoje, – atvirumas, pasaulietiškumas, humoras. Deja, pas mus studijos, bent jau kuriose man teko būti, – tai tamsi patalpa, dažniausiai Senamiestyje, perkrauta indiškos atributikos, viskas maksimaliai sureikšminta... Bet mane, žmogų, kuriam reikia tiesiog šviesos, švaros, erdvės, šypsenos, lengvumo, tokia aplinka slegia. Man nesinori, kad vos peržengus slenkstį kištų tradicijas, verstų lankstytis nepažįstamų mokytojų portretams. Tikiu, kad ir be manęs dar yra žmonių, kuriems joga – kelias į save, o ne į indišką šventovę.
Aušra: Man atrodo, Lietuvoje dar labai dažna nuomonė, kad joga – tik stipriems, atletiškiems, ypač lankstiems... Norėčiau išsklaidyti šitą mitą: joga nėra išrinktiesiems. Jos galima mokyti net ligoninės lovoje gulintį žmogų. Galima mokyti tą, kuris miršta nuo vėžio ir gyvena paskutines dienas. Joga nėra asanos – pratimai lankstumui demonstruoti. Tai – be galo senas ir gilus mokslas, padedantis kontroliuoti emocijas, mintis ir mūsų fizinį kūną palaiko sveiką. Be to, dar vienas svarbus dalykas, kuris dažnai pamirštamas: joga turi didžiulę įtaką aplinkiniams. Kai mūsų širdis nustoja konfliktuoti su protu, harmonijoje pradeda gyventi ir visi namiškiai, draugai, artimieji.
Kaip pati gyvenote tol, kol atradote jogą?
Aušra: Gimiau ir užaugau Kaune, bet Kalifornijoje gyvenu jau dvidešimt metų. Esu ištekėjusi už amerikiečio, turime namus San Fransiske. Bet, patikėkite, puikiai žinau, apie ką kalbu, nes būtent iš Lietuvos išsivežiau tą mentalitetą „kai niekada neužtenka“. Tik joga mane išmokė būti dėkingą ir suvokti, kiek daug turiu. Daugelis žmonių gyvena chroniškame strese, su nuolatiniu jausmu, kad kažko neužtenka. Tai ypač aktualu mano kartai, užaugusiai Sovietų Sąjungoje, kur mes tikrai turėjome labai mažai. Itališki batai buvo stebuklas ir netgi tavo identitetas buvo apibūdinamas pagal tai – turi tokius ar ne...
Bet spėju, kad į Ameriką važiavote genama to paties „neužtenka“ tikslo.
Aušra: Ne, dėl ko kito norėjau išvažiuoti iš Lietuvos. Ir tai neturėjo būti Amerika. Norėjau į Vakarus, nes man atrodė, kad ten – daugiau laisvės būti savimi. Važiavau ne daiktų ar geresnio gyvenimo, o vidinės laisvės trokšdama. Čia jaučiausi suvaržyta. Man nesinorėjo gyventi pagal taisykles: baigi mokyklą, tada – universitetą, apsiženiji, susilauki vaikų... Jaučiausi pavargusi ir nelaiminga ribojama nuolatinių varžtų, sistemos rėmų.
Eva: O aš Australijoje būčiau išprotėjusi, jeigu ne joga. Mano šeima gali tai patvirtinti. Joga tikrai suteikia stulbinantį nusiraminimo poveikį. Viena kita asana, kelios minutės kvėpavimo pratimų – ir nerimo gniaužtai atsileidžia, tu vėl šypsaisi, vadinasi, gyveni.
Prieš dvidešimt metų Lietuvoje apie jogą turbūt nedaug kas buvo girdėjęs ir juo labiau neišmanė.
Aušra: Aš pirmą kartą jogos pozas pamačiau paauglystėje. Skaistė, mano vyresnėlė sesuo, kuri tuo metu mokėsi Vilniuje, kartą parsivežė atšviestus kažkokios knygos lapus. Ten buvo jogos pozų piešinukai. Man tada buvo gal trylika: pabandžiau padaryti vieną kitą, nes intrigavo. Pažaidžiau gal kokius metus ir tuo viskas baigėsi, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo nei kur mokytis jogos, nei su kuo apie ją pasikalbėti.
Net atvažiavusi į Ameriką jogą neiškart radau. Tik kiekvieną sykį gatvėse atkreipdavau dėmesį į užrašus „Jogos studija“. Vieną dieną išdrįsau užsukti: tiko pamokos laikas ir patiko mokytojo pavardė – Christopher Love. Tądien supratau, kad radau tai, ko ieškojau. Ilgainiui ėmiau domėtis, kokių dar jogos rūšių yra, vaikščiojau pas skirtingus mokytojus. San Fransisko ypatingumas – kad jogos studijų ten yra be galo daug.
Eva: Amerikoje joga užsiima penkiolika milijonų žmonių. O visame pasaulyje – 250 milijonų. Todėl kai girdžiu sakant, kad Lietuvoje jogos ir taip per daug, man juokinga. Na, kiek žmonių čia ja užsiima nuolat? Tūkstantis? Dešimt tūkstančių? Vis tiek čia dar yra ko ir ką mokyti.
Aušra: Man atrodo, Lietuvoje labiausiai trūksta emocinės jogos – būtent tos, kuri prieinama visiems. Fizinės jogos studijų tikrai yra nemažai: ko gero, populiariausios mokyklos – Aštangos ir Šivanandos. Puiki pradžia, bet tai – tikrai ne jogos lubos.
Kodėl San Fransiske neįkuriate savo jogos studijos ar mokyklos?
Aušra: Ten esu baigusi odontologijos mokyklą, dirbu odontologe. O joga vadinu hobiu, nes užsiimu ja iš didelės meilės. Todėl ir nenoriu, kad tai taptų pagrindiniu darbu, nenoriu skaičiuoti, kiek žmonių pas mane ateis ir kokį verslą iš to turėsiu.
Jogos šaka, kuria aš dabar labiausiai domiuosi ir užsiimu, yra tantrajoga. Jos amžius skaičiuojamas nuo 6000 iki 8000 metų. Deja, Vakaruose ši joga turi keistą reputaciją.
Kalbate apie mistika apaugusį tantrinį seksą?
Aušra: Tantrajoga – be galo senas ir rimtas mokslas, todėl labai gaila, kad jos reputacija yra iškreipta. Dažnas iš tiesų ateina tikėdamasis gauti ko nors egzotiško, bet, kaip mano mokytojas sako: nereikia bandyti iš pirmos klasės peršokti tiesiai į ketvirtą. Kai išeisite visą kursą ir būsite pasiruošę tantriniam seksui, gal koks mokytojas ir to išmokys.
Eva: (Klausydamasi Aušros neištveria nepaklaususi.) O tu pati bandei?
Va, nebūtumėte jūs žurnalistė...
Eva: Tiesiog turiu Kanadoje gyvenantį draugą – labai rimtą jogistą. Jo žmona sakė, kad jie užsiima tantriniu seksu.
Aušra: Ir papasakojo su detalėmis?
Eva: Ne.
Aušra: Būtent – visi apie tai kalba, o apibūdinti niekas negali. Ir aš apie tai nepasakosiu. Nes žmonės ir taip bijo, kad per seminarą reikės nuogai nusirengti ir kad mes kažką nedoro darysime...
Eva: Beje, San Fransiske yra jogos studijų, kuriose žmonės asanas daro nuogi.
Aušra: Šitos dar nebandžiau (juokiasi)!
Ir vis dėlto Lietuvoje turbūt pelningiau būtų atidaryti odontologijos kliniką, o ne jogos studiją...
Aušra: Žinau. Amerikoje – taip pat (juokiasi).
Eva: Lietuviai – skeptikai ir labai griežti vertintojai, todėl bijojau reakcijos po šito mūsų trijų dienų seminaro. Maloniai nustebino, kad žmonės neskubėjo atsisveikinti, dėkojo, sakė, kad buvo kitaip, nei tai, ką yra praktikavę Lietuvoje. Ateityje planuojame rengti privačias pamokas ir vasaros stovyklas, į jas kviesime įvairias Amerikos jogos įžymybes.
Daug kas mano, kad joga – kažkokių sunkiai padaromų pozų ir pratimų rinkinys. Jūs pačios dažnai sėdite lotoso poza?
Eva: Aš toli gražu ne visas pozas sugebu padaryti, nes turiu tam tikrų stuburo problemų. Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl daug metų nesiryžau eiti į jogą. Apie jogą apskritai per daug mitų sukurta: kad jogai miega ant vinių, gyvena po žeme nekvėpuodami, minta tik saulės energija...
Aušra: ...ir lotoso poza tėra žurnalų viršelių mitas. Norint sėdėti tokia poza, reikia lanksčių klubų. Joga atėjusi iš Indijos: ten visi – jauni ir seni – sėdi ant žemės ar parietę kojas. Jie užauga tokiose pozose ir jiems tai – taip pat natūralu, kaip mums rankas ant krūtinės susinerti. O mums, vakariečiams, padaryti lotoso pozą ne taip jau paprasta, nes mes įpratę sėdėti ant kėdžių ir minkštų sofų. Be to, labai daug emocijų, stresų laikome klubų srityje. Su amžiumi ši sritis tik dar labiau stabarėja.
Tačiau tam, kad užsiimtum joga ar pasinertum į meditaciją, visai nebūtina sėdėti lotoso poza. Aš kartais ja sėdžiu, bet ne medituoju, nes po ilgesnio laiko pradeda skaudėti kelius. Norint medituoti, svarbiausia – atsisėsti taip patogiai, kad poza nevargintų, netrukdytų, neblaškytų. Turite patekti į savo kūną taip patogiai, kad visas dėmesys būtų tik į mintis.
Jeigu ne lankstumo, tai ko tada reikia ieškoti, siekti darant jogos pratimus?
Aušra: Laimės, atsipalaidavimo, šviesos savyje. O tai gali rasti tik per meditacijas ir kvėpavimą.
Eva: Tačiau kiekvienam suvokimui turi būti savas laikas. Jeigu man kas būtų dėstęs šitas mintis, tarkim, prieš penkerius metus, būčiau tik pavarčiusi akis ir burbtelėjusi: „Prasideda“...
Aušra: Taip, jeigu žmogus nepasiruošęs gauti šitą informaciją, sakys, kad tai – paistalai. Tačiau kai mokinys pasiruošęs, mokytojas atsiranda savaime. Ir būtent toks, kurio jam tuo metu reikia. Kad ir turėdamas daktaro laipsnį, atėjęs pas pirmoką mokytojas privalo atsiversti pirmos klasės vadovėlį ir pradėti nuo pradžių. O tokių mokytojų labai trūksta, visi nori būti ypatingi, parodyti, kiek daug visko moka ir žino... Tokių, kurie tiesiog daro įspūdį, čia ir be manęs užtenka. Be to, nereikia jogos sieti su ezoterika, mistika ar nesuvokiamais fiziniais pratimais. Na, gal vieną dieną po ilgametės praktikos pagaliau užsikelsite koją ant galvos. Ir ką? Pamatysite, kad ne tai – svarbiausia. Ir aš koją ant galvos buvau užsikėlusi, špagatą dariau, lotoso poza sėdėjau... Bet mano viduje dėl to juk niekas nepasikeitė, laimingesnė netapau. Nėra tokios pozos, kuri suteiktų dvasinį išsilaisvinimą. Tik medituodamas pradedi pažinti save, atsipalaiduoji ir tampi laimingesnis.
