Svajonės vėjais nenuėjo, nes, pasitraukusi iš leidybos verslo, ji su vyru Viktoru (54), dukra Gabriele (16) ir sūnumi Danieliu (13) susidėjo daiktus ir išvažiavo gyventi į Vakarų Australijos pakrantę – Perto miestą.
Europiečiams Australija skamba taip mistiškai, kad net sunku įsivaizduoti, kaip iki jos nusikasti...
Viskas prasidėjo 2009 metų gegužę, kai mes galutinai pasitraukėme iš leidybos žaidėjų lauko. Ir kai trečią sykį, kuris, kaip žinoma, niekada nemeluoja, aplankėme Australiją ir apsisprendėme: dabar arba niekada, mėginsime gauti vizas ir išvažiuosime pagyventi į svajonių šalį. Vizų laukėme neprognozuojamai ilgai: naiviai įsivaizdavau, kad tai truks devynis mėnesius, daugiausia metus. Bet biurokratai viską komplikavo ir metai virto penkiolika mėnesių. O jei dar pridėsime dokumentų rengimą, pasiruošimą išvažiuoti, išeis visi dveji metai ir du mėnesiai. Laukimas man atrodė amžinybė – dveji metai be darbo, iš proto varantis draugų klausimėlis: „O ką, dar vizų negavote?“ Ne, dar negavome... ne, nežinome kada... taip, tikimės, kad gausime... ne, nėra garantijų, kad gausime... Jautėmės kaip prasilošę lošėjai, kurie ant paskutinės kortos pastatė paskutinį pinigą ir dabar sulaikę kvėpavimą laukia, kas bus.
Bet viskas baigėsi gerai. Mūsų kelias į Australiją ėjo per Kijevą, Tel Avivą, Amaną (Jordanijos sostinę), Dohą, Bankoką, Kvala Lumpūrą. Tuomet atrodė, kad skristi tiesiai būtų per didelis stresas, tad „tempėme gumą“, kiek galėjome. Normalūs žmonės Australiją iš Lietuvos pasiekia per parą – mes keliavome dvi savaites. Spalio 7-osios naktį nusileidome Perto oro uoste, jautėmės beprotiškai pavargę, tačiau neginčytinai laimingi – pagaliau atkakome į savo sapnų žemę.
Važiuodami jau žinojote, kur gyvensite?
Namų nuoma Viktoras pradėjo rūpintis likus trims savaitėms. Įsivaizduoju, šis mano prisipažinimas daugumai sukels pasipiktinimą: kaip gali žmonės būti tokie neatsakingi! Vizas mes gavome kovo pradžioje, lėktuvų bilietais pasirūpinome rugpjūtį, o dėl būsto nuomos susigriebėme tik rugsėjo pradžioje.
Pirmą būstą išsinuomojome mėnesiui. Įsivaizdavome, kad per tą laiką tikrai susirasime ką nors pastovesniam gyvenimui. Tačiau teko laukti beveik tris mėnesius – iki pat Naujųjų išvakarių. Australijos nekilnojamojo turto rinką valdo ne nuomininkai, o nuomotojai. Ieškančių būsto gerokai daugiau, nei norinčių jį išnuomoti. Australai nėra sėslūs, jie, kitaip nei lietuviai, neprisiriša prie daiktų, nesureikšmina buities, gyvenimas „outside“ jiems yra kur kas svarbesnis negu „inside“. Tokį gyvenimo būdą lemia klimatas, dosnus saulės, šiltų dienų, viliojantis vandenyno artumu. Potencialus nuomininkas priverstas dalyvauti rimtame konkurse – kartais net su dešimt pretendentų į vieną būstą. Laimi patikimiausias, tai yra tas, kuris pateikia daugiau ir svaresnių rekomendacijų, įrodymų, liudijančių, kad nėra koks perėjūnas, kad Australijoje užsirekomendavęs kaip patikimas pilietis. Ir dar ne viskas: pretendentas į nuomininkus privalo pateikti pažymas iš darbovietės apie savo pajamas ir banko sąskaitos skaičiukus. Be to, dauguma būstų Australijoje nuomojami be baldų. Kai prisimenu, kad savo namus Vilniuje išnuomojome su visais baldais ir dar taip nusipiginome (palyginti su australiškomis kainomis), norisi plaukus rautis...
Kol sugebėjome išspręsti visas šias lygtis su nežinomaisiais, pakeitėme keturis gyvenamuosius namus.
Girdėjau, kad bent jau apie vieną iš būstų įspūdžiai nebuvo smagūs: viduje – pelėsiai, lauke – šlapimo kvapas. Kai pagalvoji, kad Lietuvoje turėjote kone tobulą namą ir aplinką...
Laikinas būstas nėra namai. Kodėl turėtume iš jų tikėtis daugiau negu patogios lovos, sanmazgo, virtuvėlės ir stogo virš galvos? Beje, visi kiti būstai, kuriuose vėliau buvome apsistoję, ir tas, kuriame šiuo metu gyvename, blogais kvapais nepasižymi.
Erdvus namas su didžiule lauko terasa, trys miegamieji, du sanmazgai, mažiau nei kilometras iki vandenyno – tokius namus Australijoje nuomojasi dažna britų ar olandų šeima. Tad mums būtų nuodėmė purkštauti. Perte pažįstame teisėjo šeimą, gyvenančią viename brangiausių rajonų. Sutrikome pamatę jų namus: panašūs į pigią antikvarinę krautuvę, viskas taip aptriušę, aptrūniję, suklypę ir apzulinta, kad joks remontas neišgelbės... Šyptelėjau prisiminusi, kiek reikalavimų savo namams Vilniuje kėlėme, kaip gėdijomės ir svečių atsiprašinėjome, jog paskutinį kartą grindis keitėme prieš penkerius metus...
Pabudote kitą rytą naujoje vietoje ir...
...pradėjome skambinėti į automobilių nuomos agentūras. Be automobilio mūsų gyvenimas čia būtų paralyžiuotas – Pertas driekiasi šimto penkiasdešimties kilometrų ruožu palei Indijos vandenyno pakrantę. Mes tris mėnesius gyvenome 40 kilometrų nuo Perto miesto centro. Dabartinis būstas yra 20 kilometrų nuo centro.
Turėjote ten pažįstamų, kurie padėjo įsikurti?
Dauguma mūsų bičiulių Australijoje įsikūrę rytų pakrantėje: Sidnyje, Gold Kouste ar netoli šitų miestų. Kai atvykome į vakarų pakrantę, pažinojome tik lietuvaičius vyndarius Ramintą ir Egidijų iš Yallingup ir verslo konsultantą Hermaną iš Perto. Ramintai ir Egiui Rusilams liksime skolingi iki pat gyvenimo pabaigos, nes didysis mūsų gyvenimo pasirinkimas jų įkvėptas. Jei ne jie, greičiausiai būtume atsidūrę Melburne, Sidnyje arba Gold Kouste. Apsilankymas pas Rusilus 2009-aisiais sumaišė visas kortas. Jų gyvensenos idilė mus įkvėpė ir nulėmė apsisprendimą „pabandyti kaip jie“. O dėl pagalbos įsikurti... Vieningai laikomės pozicijos: prašyti pagalbos – trumpiausias kelias į draugystės sunaikinimą. Kol kas šiuo keliu nevaikštome ir jo neieškome. Pabelsiu į medį, kad ir toliau tai pavyktų. Mano draugė Danutė mudu su Viktoru vadina „vabankininkais“: jos akimis, esame avantiūristai, kuriems kaip narkotikas reikalinga kraują kaitinanti rizika ir jie pasmerkti gyventi va bank.
Kaip sekasi adaptuotis? Kokia gamta, aplinka jus pasitiko? Galų gale, kokie dabar orai Australijoje?
Apie adaptaciją dar anksti kalbėti: Australijoje esame vos trys mėnesius. Dirbti tik pradėsime, nes iki šiol vaidiname turistus. Pirmi įspūdžiai... hmmm... skanūs. Visada buvau vaisių fanė, tačiau Lietuvoje nebuvo sąlygų jais maitintis. O čia pagaliau atsigriebiau: pusryčiams – melionai, graikiniai riešutai ir kava, pietums – daržovių salotos su mangais, vakarienei – vynas, sūris ir vynuogės. Lietuvoje puoselėti liauną kūną buvo juokų darbas, nes buvau pratusi prie kur kas vienodesnio meniu. O čia, atrodo, teks labiau paprakaituoti. Niekis, kol kas Australija valdo!
Lietuvą mes palikome rugsėjo pabaigoje, Australiją pasiekėme spalio pradžioje. Švelnų rudenį pakeitėme į įsibėgėjusį pavasarį. Nieko ypatinga: šiluminių isterijų beveik jokių. Va, jei lietuvišką žiemą keistume į australišką vasarą... Kita vertus, drastiškais pokyčiais mūsų nepagąsdinsi: ketverias Kalėdas ir analogišką skaičių Naujųjų sutikome Tailande. Šiluma man patinka, ypač australiška. Palyginti su Tailando, ji yra kukli – alinantis karštis ilgai neužsibūna, drėgmės nedaug, gaivus vėjelis gydo, čionykščiai 30 laipsnių atrodo kaip lietuviški 25. Perto orus formuoja idealus viduržiemio ir Kalifornijos klimato mišinys – drėgnas, švelnias, trumpas žiemas keičia ilgos, sausos ir karštos vasaros. Australų turistiniai vadovai nesiliauja puikuotis: „Perto klimatas iš tikrųjų toks, kokį Kalifornija įsivaizduoja turinti.“ Australijos žemė mistiška: nors didžiąją žemyno dalį sudaro dykumos ir pusdykumės, gamtos įvairovė stulbina. Čia apstu augalų ir gyvūnų, kokių nerasi jokioje kitoje pasaulio vietoje. Dėl pagarbaus Australijos atstumo nuo kitų žemynų, vieni graudžiai dūsauja, o kiti – džiaugiasi, rankutėmis ploja. Aš save priskiriu prie pastarųjų. Australijos plotas – du kartus didesnis nei visos Europos, o gyventojų – vos per dvidešimt milijonų. Introvertui atsiskyrėliui čia – tikras rojus: gali keliauti tūkstančius kilometrų ir nesutikti nė vieno žmogaus.
Kokios naujos gyvenamosios vietos tradicijos nustebino? Patiko?
Australija vargu ar yra ta šalis, kurią vertėtų sieti su tradicijomis ir, beje, man, neturinčiai tautinės tapatybės, – tai patinka! Tačiau ji neatskiriama nuo vakarietiškos kultūros ir didžiąsias šventes – Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas – žinoma, švenčia. Dėl sezonų skirtumų vakarietiškos žiemos šventės neišvengiamai mutuoja: pavyzdžiui, vietos Kalėdų Senelis yra gerokai jaunesnis už europinį ir amerikinį. Jis – be kailinių, elniais kinkytomis rogėmis nevažinėja, o paplūdimyje striptizą šoka ir alų reklamuoja.
Daugybę metų svajojau Naujuosius pasitikti Australijoje. Ir štai, esu čia. Tegu ne Sidnėjuje, kuris visame pasaulyje garsėja fantastiškais saliutais, tačiau vis tiek Australijoje. Todėl tiesiog privalėjau pamatyti Perto fejerverkus! Surikiavau šeimą (net Tomą iš Londono parsiskraidinau), atšaldžiau butelį vyno, visi įsispyrėme į paplūdimio šlepetes ir 23.40 pasiekėme Kings Park. Tai – mūsiškio Gedimino kalno analogas, nuo kurio atsiveria Perto centro panorama ir šviesų spektakliai. Tačiau aš pasakosiu ne apie saliutus. Apie žmones. Parke susirinkusi tūkstantinė minia buvo visiškai kitokia: stulbinamai taiki, jokių klyksmų, jokių sprogstančių bombikių, sudaužytų butelių, jokių girtų dainų... Prisipažįstu, nemačiau, ar dar kas, be mūsų, Naujuosius pasitiko su vynu ir šampanu.
Kaip į jus, atvykėlius, reaguoja kaimynai?
Australai mums sakė, kad kaimynai stengiasi vieni kitų nepastebėti. Tačiau mes to nepajutome. Kaimynai mums mojuoja su apsimestiniu nuoširdumu. Kai rytais bėgiojame, su mumis labinasi visi šunų vedžiotojai, dviratininkai ir atsitiktiniai praeiviai. Draugė Ieva iš Sidnio mane mokė: „Neuždaryk durų ir kaimynai patys pas tave ateis.“ Durų nerakinu, kaimynai nesibeldžia. Gražios užuominos su realybe prasilenkia.
Ar jau ėmėtės savo planuotos veiklos?
Planai – apsidraudimas pagalvėlėmis, kad krintant nuo guzų ir mėlynių apsaugotų. Ši daina – ne apie mus... Taip, mes išvažiavome su verslo viza ir kelis mėnesius dairėmės, nuo ko čia pradėti. Veikla, kurią pasirinkome, mažai ką bendro turi su svajonėmis, ir vis dėlto – tai kažkas naujo. O naujovės miklina protą, neleidžia apkerpėti. Mes pasirinkome labai saugų (tfu tfu tfu, pabelsiu į medį) kelią: įsigijome ledų, kavos ir sausainėlių franšizę. Verslo kalba tai vadinasi „New Zealand Natural Premium Ice Cream“ ir „Mrs. Fields Cookies“. Su kavinaite naujame prekybos tinkle startuosime vasario pradžioje. Gerą pusmetį joje patys padirbsime, vėliau pasamdysime vadybininką ir išsiskirstysime kas sau: Viktoras dairosi statybų ir architektūros veiklos, o aš „gromuliuoju“ mados parduotuvėlės arba turizmo idėją. Nuodėmė nepasinaudoti aplinkybe, kad Perte mados nėra. Apskritai Vakarų Australijoje nėra nei „Zaros“, nei „Mango“, nei „Benetton“, yra tik „prados“ bei „vutonai“ ir kiniški „nouneimai“. Jau pavargau visiems aiškintis, kad vilkiu Giedriaus Šarkausko drabužius. Pats laikas lietuviškais prekių ženklais Australiją „aprengti“.
Neretai tai, ką įsivaizduojame, prasilenkia su realybe. Neaplankė jausmas: „Tikėjausi ko kito...“?
Mūsų lūkesčiai susiję su darbais, o jie dar tik tik prasidės... Apie Australiją šiokį tokį supratimą turėjome iš anksčiau – vis dėlto čia lankiausi keturis kartus. Pirmą, 1998-ųjų gegužę, kai Sidnyje dalyvavau „Cosmopolitan“ redaktorių konferencijoje. Antrą, 2005-ųjų birželį, kai su vaikais mašina išmaišėme pakrantę nuo Sidnio iki Kernso ir atgalios. Trečią, 2009-ųjų birželį, kai ieškojome atsakymo, kur gyventi – Australijos rytuose ar vakaruose. Ir dar 2011-ųjų gegužę, kai važiavome pirkti verslo, nuomotis namų, o grįžome it musę kandę. Aš su realybe stengiuosi nieko nebelyginti – su kiekviena nauja diena pati pabundu vis kita.
Nepaliauju savęs klaususi: ko aš čia atsibasčiau? Jaukius namučius Lietuvoje užleidau nuomininkams, o pati glaudžiuosi po svetimom pastogėm... Įkyriai galvoje skamba Lermontovas: „Viena pro melsvą ūką marių boluoja burė tolumoj. Kas ją į tuos kraštus atvarė, ką metė ji šaly gimtoj?“ Ko čia ieškau? Sako, nuotolis sielą apvalo arba... sutraiško. Nuotolis – skaistykla, magija. Tačiau žaisti apibendrinimais dar pūdo druskos nesuvalgius – juokinga. Neužbėkim įvykiams už akių.
