Kada apskritai būdami Australijoje pradėjote galvoti apie grįžimą į Lietuvą?
Eva Tombak Aš galvojau nuo pat tos dienos, kai sėdau į lėktuvą skristi į Australiją. Netgi anksčiau: kai išėjo mudviejų su Viktoru knyga „Kas liko už kadro“ ir kai tarsi iš gausybės rago pasipylė laiškai, skambučiai, kvietimai. Prisipažįstu, tokiai dozei komplimentų nebuvau pasirengusi. Jaučiau palaimą, kad esu čia ir dabar, savo šalyje, su kuria mane sieja tiek daug bendrų virsmų. Draskė nerimas: kodėl šią palaimą palieku, kurių galų trenkiuosi į pasaulio kraštą, kaip kokia tremtinė? Bet žaltys protas gundė: „Gal išprotėjai?! Bilietai nupirkti. Negi pamiršai, kaip sriūbavai laukdama Australijos vizos ir bijodama jos negauti?“ „Kengūrija (terminas, kurį savinuosi iš savo neakivaizdžios bičiulės Lukos, gyvenančios Australijoje) – mano svajonių šalis, – įtikinėjau save. – Negalima išduoti svajonių.“ Tuomet dar nežinojau, kad mintys apgaulingos, jos nuolat krebžda, verda, tačiau anaiptol ne kiekviena verta dėmesio, ne kiekvienai reikia paklusti.
Devyni nebuvimo čia mėnesiai – lyg ir neilgas laiko tarpas, tačiau kokių nors pokyčių pastebėjote?
Po Australijos Lietuva mums atrodo neregėtų galimybių šalis, kurioje vis dar galima išrasti dviratį. Labai teisinga šalis, nes produktų kainų skaičiukai tokie patys kaip Australijoje, bet jų vertė 2,7 karto mažesnė (1 australiškas doleris yra 2,7 lito). Maistas – ekologiškas ir turintis skonį, žmonės – tiesūs, neknisantys proto valdiškais how are you today ir svetingai atlapojantys savo namų duris bei širdis. O svarbiausia –čia visi kalba lietuviškai, mentalitetas suprantamas ir niekas neklausia, iš kur aš čia atsiradau.
Kokie jūsų laukė namai? Draugai sutiko atvirais glėbiais ar stebėdamiesi – ko čia grįžote?
Namai mūsų laukė nuliūdę ir susvetimėję, paliktos gėlės nugeibo, matyt, mirė iš liūdesio. Tačiau draugai sunešė savų ir namai vėl žydi. Neklauskite, neduosiu patarimų, kaip geriau pasielgti ilgesniam laikui išvykstant – įsileisti svetimus ar palikti namus vienišauti. Namai be žmonių miršta, svetimi į namus atneša svetimą kvapą.
Draugai reagavo įvairiai, vieni džiūgavo, kiti stebėjosi, treti už nugarų šaipėsi. Išlydinčiųjų ratas buvo kur kas gausesnis negu sutinkančiųjų, su kai kuriais nuo grįžimo taip dar ir nesimatėme. Nėra ko skųstis: su mylimaisiais nesiskirkite, o skirdamiesi amžiams atsisveikinkite, net jei manote, kad juos paliekate vos vienai akimirkai... Tačiau aš nesijaučiu pamiršta. Vos nosį kyšteliu į miestą, mane tuoj sustabdo koks nepažįstamasis: „Kaip gerai, kad jūs grįžote!“ Ir vėl apsidžiaugiu, kad grįžau namo.
Kaip adaptavosi vaikai? Vyras Viktoras?
Vaikų adaptacija tikrai nebūtų tokia sklandi, jei ne mokyklos direktoriaus geranoriškumas: Gabrielė ir Danielius grįžo į tas pačias klases, kurias paliko. Šalyje Aukštyn kojom mokslo metai prasideda vasarį, o baigiasi gruodį, mokymo programos gerokai skiriasi, tad mokyklos Lietuvoje direktorius Miša Jakobas galėjo į situaciją dirstelėti kaip valdininkas: pareikšti, kad vaikai atsiliko ir turės likti antriems metams. Ir būtų buvęs teisus. Tačiau direktorius ištarė žodžius, kurie ištirpdė visas abejones: „Jūs tik grįžkite. O dėl vaikų nesijaudinkite, mokykla jiems padės.“
Vyrui sunkiau: jo ambicija – sergėti šeimos gerovę. O kaip ją sergėti, jei šeima blaškosi ir pati kenkia stabilumui? Man kiek nesmagu dėl draugų, kuriems Viktoras yra ne kartą padėjęs dėl karjeros, o šiandien jie nesivargina net pirštelio pakrutinti, pasiteirauti, kaip mums sekasi, gal kuo padėti galėtų. Viktoras nesėdi rankų sudėjęs: kartu su vyresnėliu Tomu, kuris metęs darbus Londone atskubėjo padėti tėvams, pluša prie savo interneto svetainės. Joje jiedu pristatys tėvo ir sūnaus kūrybinius užmojus dizaino, 3D, filmų gamybos srityje.
O jūs pati kaip? Čia nėra darbo, į kurį galėtumėte grįžti. Nekuriate verslo, į kurį dabar stačia galva nertumėte. Ar neaplankė grįžimo „į niekur, į tai, iš ko bėgau“, jausmas?
Man – gerai: pati užviriau košę dėl išvažiavimo, pati inicijavau sugrįžimą. Aš grįžau į save. Naujai atrastą save, kuriai patinka keliauti, bet dar labiau patinka grįžti į savo namus. Išvažiavimas, atitolimas išgrynina, tarsi svogūnui nuima lukštą ir virkdo tol, kol pajunti, kaip gera kalbėti ta pačia kalba, kaip sava juoktis iš suprantamų anekdotų, kaip jaukina žinojimas, kad šalia yra žmonės, kuriems gali paskambinti nors ir naktį. Matyt, man reikėjo taip toli nusitrenkti, kad liaučiausi dėl prastos nuotaikos kaltinti orą. Laimė yra tik savyje, ji su išore mažai liečiasi. Aš dabar užsiimu joga ir nuostabos kupinomis akimis laukiu, kas bus toliau.
Matyt, man reikėjo taip toli nusitrenkti, kad liaučiausi dėl prastos nuotaikos kaltinti orą. Laimė yra tik savyje, ji su išore mažai liečiasi.
Pasaulyje dėl jogos iš proto eina daugybė žmonių, jos rūšių, mokyklų, pakraipų – daugybė. Yra iš ko rinktis, yra ko mokytis. Kaip grįžusi įvertinote situaciją čia?
Daugybė žmonių iš proto eina dėl grožio, jaunystės, kūno, pramanytų dievų ir kitų mados kaprizų. Bet jei kas nors teigia, kad eina iš proto dėl jogos, greičiausiai ką nors painioja. Joga aistrų ir proto nekursto, priešingai – malšina. Lietuvoje jogos rinka dar miega žiemos miegu. Tačiau sporto klubų populiarėjimas, žmonių noras sveikai gyventi, mankštintis, rinktis ekologišką maistą byloja, kad pabudimas jau arti.
Būdama Australijoje susidomėjote bikramjoga. Tačiau dabar ji nustumta į šalį. Kodėl?
Dar neseniai ieškojau dinaminės jogos, kuria užsiimant žliaugia prakaitas ir kuri tave nukala kaip nuvarytą arklį. Man buvo nesuprantama, ką daro tie, kurie tik garsiai pūškuoja įkvėpdami ir iškvėpdami, pusvalandį stovi tadasanoje ar po pleduku guli savasanoje... „Tik veiklos imitacija, begėdiška simuliacija!“ – piktinausi mintyse. Bet su bikramjoga išėjo kaip su pirma meile, kuri paprastai lieka užkulisiuose, garbingoje praeityje... Bikramjoga mane gelbėjo Australijoje, dėl jos drįsau pažvelgti baimėms į akis ir apsispręsti: „Tikiu, jog viskas, kas vyksta, – į gera.“
Vos grįžusi į Lietuvą, nuo pirmos savaitės pradėjau negaluoti: skaudėjo riešus, maudė kelius, atsinaujino sena išvarža, užpuolė virusinė akių infekcija. Lyg kokie ženklai, jog kažką darau ne taip... Dar parašė bičiulė – bikramjogos mokytoja: pasiguodė, jog sušlubavo sveikata, sustreikavo širdelė, draugiškai patarė bikramjoga užsiimti ne dažniau kaip kas antrą dieną, kad ir man neatsitiktų kaip jai. Bet kaip gali mažiau, jei bikramjogos mokytojų kursuose kiekvieną savaitę yra vienuolika fizinių pratybų keturiasdešimties–keturiasdešimt penkių laipsnių temperatūroje?! Ir taip devynias savaites!
„Kažkokia nesąmonė. Joga neturi alinti“, – guodžiausi savo draugei jogistei Aušrelei. Ji visą laiką gana santūriai stebėjo mano susižavėjimą karštąja joga ir vis kvietė atvažiuoti pas ją į San Fransiską – į jogos mokytojų Meką. „Jogos vandenyse esu naujokė, dar net šuniuku dorai plaukti nemoku. Tad koks skirtumas, nuo ko ir su kokiu mokytoju pradėti, – galvojau. – Svarbu, kad nesuluošintų ir nuo jogos neatbaidytų.“ Pasirinkau keturių savaičių trukmės vinyasa flow jogos mokytojų kursus.
Tik žinote, išbandžiusi prakaituotą karštą jogą ir aerobinę vinyasa flow, aš grįžtu prie to, nuo ko dar prieš dešimt metų galėjau pradėti: meditacijos, kvėpavimo, suvokimo, kad vien asanos dar nėra joga, kad jos atlieka tik šalutinį apšilimo vaidmenį.
Pirmas jogos mokytojo diplomas jau jūsų rankose. Kodėl delsiate kurti savo jogos studiją?
Dar ne laikas. Mokytojo atsakomybė – milžiniška. Pati įsitikinau, kaip lengva susižaloti atliekant jogos asanas. Nenorėčiau būti tokiu mokytoju, kuris, išgirdęs, kad jo mokiniams skauda sąnarius, tik fanatiškai mestelėtų: „Jums reikia daugiau užsiimti joga ir visi skausmai praeis“, užuot susirūpinęs, ar jie teisingai daro pratimus. Man patinka posakis: „Protingas nori mokytis, kvailys – mokyti.“ Joga – ne apie tai, kaip aukštai virš galvos sugebi iškelti koją ar į kokį riestainį susiraityti. Joga neturi nieko bendro su skuba. Jei jus erzina lėta meditacija, o rūpi, kaip iki Naujųjų ar vasaros pradžios padailinti kūno linijas, negaiškite laiko jogai.
Grakštų raumeningą kūną jums sumodeliuos profesionalūs fitnio treneriai. Aš jogoje ieškau ne sporto, o ramybės, stiprybės ir sveikatos. Todėl mane labiausiai domina terapinė joga. O prieš pradėdama mokyti kitus, negailėsiu laiko rimtesnėms studijoms, bendradarbiausiu su Lietuvos jogos ar sporto studijomis, kviesiu čia garsius jogos mokytojus iš viso pasaulio, talkinsiu savo jogos guru – Aušrelei iš San Fransisko. Tačiau tai – jau kitų metų planai. Artimiausi – lankyti ajengaro jogą pas mokytoją Audrą, medituoti namie, ruoštis naujiems jogos mokytojų kursams ir įpusėti rašyti knygą.
Visada maniau: grįžti – vadinasi, žengti žingsnį atgal. Atgal – vadinasi, pripažinti, kad pralaimėjai. Skaudu, nemalonu visiems aiškintis, gal net teisintis... O gal klystu?
Bergždžias užsiėmimas daryti prielaidas ir vertinti kitus. Tai, kas vienam – žingsnis atgal, kitam – pirmyn, trečiam – tiesiog aukso viduriukas. Kiekvieno matymo laukas – savaip ribotas. Visai kaip pasakoje apie varlę ir šulinį: vieną dieną varliuką, kuris visą gyvenimą praleido šulinyje, aplankė varlė, išaugusi prie vandenyno. Kai šulinio varliukas paklausė, kokio dydžio yra vandenynas, viešnia pareiškė: „Jis milžiniškas.“ „Tokio dydžio, kaip pusė mano šulinio?“ – pasitikslino varliukas. „Kur kas didesnis“, – paaiškino varlė. „Manai, jis toks didelis, kaip mano šulinys?“ – suabejojo vaikis. „Kur kas didesnis. Negalima net lyginti“, – užtikrino vandenyno varlė. „Neįmanoma, aš netikiu“, – pyktelėjo šulinio varliukas. Tada vandenyno varlė pakvietė jį pas save į svečius. Kai šulinio varliukas išvydo visą vandenyno didybę, ištiko širdies smūgis ir jis pasimirė...
Žodžiais grįsti pasirinkimų neįmanoma. Kad juos suprastum, reikia pačiam išgyventi. Sumanėme išvažiuoti – išvažiavome, apsisprendėme grįžti – grįžome. Viskas pagal norus. Vienintelis priekaištas likimui: galėtų mūsų norai ir kiek išrankiau pildytis. Nors ne, tai greičiau persergėjimas sau: svajokime atsargiau, nes svajonės pildosi.