Ji tikina, kad pati šia tema „vis dar yra santykio ieškojime“, neva programuoja save bandydama suprasti, kad pasaulyje būna ir silpnesnių, ir stipresnių žmonių, ir naivesnių, ir tvirtesnių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Agnė Grigaliūnienė stojo Mykolo Majausko pusėn: „Ši situacija nėra #metoo“
Tačiau vieno ji sako vis dėlto nesuprantanti – kur politiko istorijoje yra #metoo? Tai F.M.Leščiauskaitė įvardijo punktais.
Žemiau pateikiame jos įrašą:
„1. Vyras apkabino moterį ir ėmė ją bučiuoti, moteris ėmė drebėti ir kitaip rodyti neigiamą atsaką, todėl vyras pasakė, kad nieko nebus. Neįtikinėjo, nespaudė, tiesiog sustojo ir nebetęsė savo veiksmų, nes moteriai nebuvo malonu.
2. Jis nebuvo nei dėstytojas, nei darbdavys, nei kas nors kitas, esantis aiškioje galios pozicijoje. Todėl moteris negalėjo justi jokio nerimo dėl savo ateities šiuo klausimu.
Jei istorija teisinga, mes čia turim tik eilinę babniko (mergišiaus, – red.) istoriją, bet ne prievartos ir ne #metoo. Ir jei teisinga, tai teliečia partijos vertybes ir to vyro šeimą. Viskas. Ar palaikau tokį elgesį? Ne. Ar smerkiu? Ne. Nes kažkaip matau labai nemažai iš juodo katilo besijuokiančių puodų.
Jei kas nori adekvačiai ir be isterijos išaiškinti kitą poziciją – prašom.“
F.M. Leščiauskaitė įsitikinusi, kad #metoo nėra nereikalingas judėjimas, nes esą akivaizdu, kad „yra pilna tokių padugnių, kuriems seniai buvo reikalinga prikirpti uodegas“. Tačiau, pasak jos, besąlygiškas moters gynimas bet kurioje situacijoje, o vyro – statymas į kaltininko, siaubūno, monstro pusę – yra absoliučiai absurdiškas, neteisingas ir nesąžiningas veiksmas.
„Gyvename XXI amžiuje, kur jau lyg ir susitarėm, kad ne tik vyras, bet ir moteris turi poreikių – seksualinių taip pat. Nereikia kiekvienos sueities arba pabandymo nurašyti vyro norui pasinaudoti. Lygiai taip pat, kaip nereikia stebėtis, jei viena ar kita pusė pabando tokį žingsnį žengti“, – 15min sakė ji.
F.M.Leščiauskaitė sako, kad tokiais atvejais yra vienintelė sąlyga – reikia sustoti kitam to paprašius, kitu atveju tai yra prievarta ir kaltininkas turi prisiimti atsakomybę.
„Vienareikšmiškai tikiu, kad kalbėti apie patirtą prievartą reikia ir drąsos, ir moralinio pasiruošimo. Pažįstu išprievartautų žmonių: ir vyrų, ir merginų. Žinau net ir prievartautojų vardus. Jie niekur nesikreipė ir tai liūdna, o man kartais taip norėtųsi imti ir garsiai pasakyti, bet negaliu pažeisti tų žmonių privatumo, negaliu spjauti ant jų sprendimo.
Tačiau tai buvo prievartavimas tikrąja šio žodžio prasme, ne bandymas apturėti abipusiai smagų laiką, o negavus leidimo sustoti. Ne, tai buvo liūdna pabaiga“, – 15min sakė ji.
Pašnekovė sako, kad jai gaila tų, kurie iš tikrųjų patyrė siaubingą žalą, taip pat gaila, kad nėra jokių svarstyklių žalai pamatuoti, išsiaiškinti, ar tai pritempimas prie temos, norint pabūti aukos pozicijoje, ar turint kažkokių kitų ketinimų.
„Tačiau ar reikia drąsos pasakyti, kad kas nors norėjo su tavimi permiegoti, bet tau nesutikus nesiėmė jokių veiksmų? Nevertė, nesiėmė fizinio ar psichologinio smurto ir spaudimo?
Ne, manau, kad tam labiau reikalingas kvailumas nei drąsa. Nenoriu imtis spėlioti, kam tai buvo reikalinga, kas tas žmogus, kuris kalba, bet norėčiau, kad moterys nustotų vyrus vertinti kaip siaubūnus ir iškrypėlius, nes dėl prievartos plačiąja prasme kalti ne visi pasaulio vyrai, o tik atskiri žmonės.
Padugnės. O tarp padugnių yra ir moterų, todėl man baisu, kai šitaip absoliutinama. Taip pat bijau, kad dėl tokio neatsakingo ažiotažo kentės pati silpniausia žmonių grandis: ta, kuri iš tikrųjų gyvenime nuo kažko nukentėjo”, – sakė F.M.Leščiauskaitė.
Vėliau ji taip pat pasidalijo dar vienu įrašu, kuriame sakė „liūdinti kartu su vyrais, nes išlaisvinant moteris, įkalinome juos“.
Žemiau pateikiame visą įrašą feisbuke:
„Šiandien aš liūdžiu kartu su vyrais, kad išlaisvinant moteris, įkalinome juos. Uždarėme juos stereotipų, pareigų ir kalčių grotomis. Įpratome gėdinti ir krauti visą atsakomybę.
Tai yra ligota. Ligota galvoti, kad vyras ima, o moteris duoda. Kad vargšė vaidilutė įniršusiam monstrui praskėčia kojas, tirtėdama aukojasi vardan to, kad įtiktų siaubūnui, o tada jis gal susimils ir kažkaip atlygins.
O dar vyras skystakiaušis, jei vienas neprimušė dešimties, boba, kad kremu veidą tepėsi, dar vyras privalo išlaikyti šeimą, niekada neverkti. Ir tai jis yra niekšas, kai įvyksta skyrybos. Kai pagalvoju, jei man būtų keliami tokie reikalavimai, irgi labai greitai tapčiau siaubūne.
Kol moterys bus taip įsijautusios į aukos vaidmenis, aš būsiu su vyrais. Bet norėčiau, kad nepaisant fiziologinių skirtumų, stovėdami vienas prieš kitą mes iš tiesų būtume lygūs: kad kalbėtume aiškiai, kad suprastume vieni kitus ir paisytume. Paprastai, kaip, man atrodo, ir būtų lengviausia.
Jei klausite, kaip apie tuos vyrus, kurie naudojo prievartą, tai visų pirma, ne tuos vyrus, o tuos žmones. Yra vyrų padugnių ir anokia čia naujiena. Tik neapsimeskime, kad moterys padugnės neegzistuoja. Taigi – būna žmonių, kurie yra padugnės.
Moterims nereikia, kad vyrai jų bijotų – istorija pasakoja apie laikus, kai moterys bijojo vyrų ir tai nebuvo geri laikai. Kodėl atvirkščias variantas turėtų būti geresnis?“
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min studijoje lankęsis Mykolas Majauskas: šiąnakt miegojau pas mamą
