Oficialiame „Vilnius Pride“ feisbuko puslapyje prieš kelias dienas pasirodė viešas kvietimas. Reaguojant į pastarųjų savaičių aktualijas, siūloma formaliai palikti Bažnyčios instituciją. Toliau įraše pateikiamas ir paaiškinimas, kaip tai padaryti.
„Visas ir visus, nusivylusius Bažnyčios institucija ir pavargusias nuo jos kišimosi į žmonių gyvenimus, jungtis ir kartu formaliai palikti Bažnyčią. Raštu (laišku ar el. paštu) kreiptis į savo vyskupijos kuriją (kurioje buvote krikštyti) su datuotu ir pasirašytu prašymu.
Dar lapkričio mėnesį Lenkijos aktyvistai mums pasakojo, jog reaguojant į kunigų pedofilijos skandalus bei Bažnyčios bandymus dar labiau suvaržyti moterų bei LGBT+ žmonių teises, žmonės ėmė masiškai organizuotis tarpusavyje ir formaliai palikti Bažnyčios instituciją. Šią savaitę dėmesio Lietuvoje sulaukė ir Luko Mykolaičio įrašas apie panašią jo iniciatyvą, kuriam dėkojame už įkvėpimą.
Šiuo metu vykstant diskusijoms apie Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (dar žinoma kaip Stambulo konvencija) bei partnerystės įteisinimą ir kitus žmogaus teisių klausimus, Bažnyčios atstovai Lietuvoje ir toliau aktyviai kišasi į įstatymų leidybos procesus, priešinasi bet kokiai pažangai žmogaus teisių srityje, kursto neapykantą visuomenėje ir nurodinėja, kaip mums visiems gyventi.
Nemažai mūsų greičiausiai buvo pakrikštyti tokio amžiaus, kai dar negalėjo savarankiškai priimti sprendimo, ar norime būti dalimi institucijos, kuri aktyviai siekia kontroliuoti mūsų gyvenimus ir varžyti mūsų teises. Pastarieji įvykiai atrodo kaip puiki proga išreikšti savo nepritarimą dabartinei Lietuvos katalikų bažnyčios politikai ir formaliai palikti šią instituciją.
Tad raginame formaliai palikti bažnyčią ir taip išreikšti savo nepritarimą dabartinei bažnyčios institucijos politikai, skatinančiai neapykantą ir visuomenės skaldymą“, – rašoma „Vilnius Pride“ puslapyje feisbuke.
Sekdama pavyzdžiu žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė trečiadienio vakarą feisbuko paskyroje taip pat pareiškė, kad atsiskiria nuo Bažnyčios.
„Apsisprendžiau. Nevadinu savęs ateiste, tačiau Dievą man lengviau rasti ten, kur žmonių neskirsto.
Nemanau, kad kažkam skaudės, tačiau tai mano apsisprendimas nepriklausyti tam, su kuo savęs tapatinti nenoriu“, – rašė moteris.
Rašte, kuriuo ji kreipiasi į Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją, teigiama, kad krikšto, pirmosios komunijos ir sutvirtinimo sakramentus ji priėmė būdama nebrandaus amžiaus.
„Netikiu Bažnyčios institucijos autoritetu, prieštarauju jos vykdomai politikai ir skleidžiamai propagandai žmonių teisių bei lygybės klausimais ir viešam nepaprieštaravimui tiems, kas ją skleidžia. Esu apsisprendusi ir prašau mane oficialiai išbraukti iš Bažnyčios bendruomenės sąrašo“, – toliau rašoma prašyme.
Su Fausta Marija susisiekė ir 15min. Paklausta, kodėl pasiryžo išreikšti tokią poziciją, moteris sakė, kad bažnyčios jos gyvenime buvo labai mažai. Į ją eidavo tik iš pagarbos, per artimųjų žmonių laidotuves ar vestuves, jeigu jie būdavo religingi. Bažnyčias ji nuolat lankė ir dėl jų architektūros, jautė didelę simpatiją keletui tikrai įkvepiančių kunigų.
„O Dievas – jis mano gyvenime visada yra, aš nesu ateistė. Bet ar tai tas pats Dievas, apie kurį man pasakoja Bažnyčia? Nemanau. Taigi, Bažnyčios dalimi aš nesu jau seniai, o gal nebuvau ir niekada“, – svarsto „Užkalnio“ žurnalo redaktorė.
Anot Faustos Marijos, pastarieji vieši kunigų ir kai kurių tikinčiųjų pasisakymai apie LGBT žmones buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs susimąstyti apie galimybę išreikšti savo nepritarimą.
„Man tai yra svarbu. Man svarbu pasakyti, kad ne – aš nepritariu mano draugų, bičiulių, kolegų vadinimui iškrypėliais ir neleidimu jiems būti natūralia, normalia visuomenės dalimi.
Visada maniau, kad tikėjimas yra apie ego paleidimą, maniau, kad tikintieji, ypač kunigai – geresni už mane, labiau priimantys, turintys daugiau gerumo viduje. O pasirodė, kad pykčio bažnyčioje daugiau nei daug kur kitur. Nenoriu būti šios bendruomenės dalimi“, – 15min sakė žurnalistė.
Sakramentus ji, kaip ir daugelis žmonių, priėmusi dar vaikystėje – tai, anot pašnekovės, buvo tiesiog bandos jausmas. Fausta Marija prisimena, kad niekas neklausė, nori ji sakramentus priimti ar ne, tačiau, jei būtų išreiškusi priešišką nuomonę, dabar mano, kad būtų galėjusi to nedaryti.
„Bet visi darė, dariau ir aš. Galbūt kažkas iš vaikų ir buvo rimtai įsigilinę į katalikybę, į Šventąjį Raštą, krikščionybės istoriją – gal. Nors abejoju, bet negaliu kalbėti už visus. Aš tikrai nebuvau ir labai gerai pamenu tą atmosferą, kai tiesiog visi žinojome, kad po bažnyčios tėvai nusiveš į kavinę ir bus šventė. Tai ar galima sakyti, kad tas požiūris kardinaliai pasikeitė?“ – svarsto Fausta Marija.
Ji prisipažįsta niekada nesijautusi svarbi, aktyvi, sąmoninga Bažnyčios bendruomenės dalis. „Juolab, kaip ir visi, aš nuolat girdėjau apie pedofilijos skandalus, jų dangstymą, kunigų slapstymąsi su meilužėmis ir meilužiais – tai per ilgus metus formavo nuomonę. Pastarieji įvykiai taip pat prisidėjo stipriai.“
Išreikšdama savo poziciją ir atsiskyrusi nuo Bažnyčios, Fausta Marija Leščiauskaitė sako norinti parodyti savo pačios vertybes ir pažiūras, nesutikimą su Bažnyčios idėjomis prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą ir prieš Stambulo konvenciją. Todėl tokiu pareiškimu ji sakė jokių intencijų, kad taip pasielgtų ir jos sekėjai, neturinti.
„Tai turi būti asmeninis pasirinkimas. Jei kažkas, kas ir taip nesijautė Bažnyčios dalimi, kaip ir aš, ką įskaudino dvasininkų pareiškimai, taip pasielgs, nes pamatė, jog taip galima – su tuo viskas gerai. Tačiau neturiu intencijos pažeminti tikinčiųjų, sumenkinti jų tikėjimo, sumenkinti prasmės, kurią jie mato.
Priešingai, aš gerbiu jų tikėjimą ir pasirinkimus. Šiuo pareiškimu kalbu tik apie save. Tikriausiai todėl niekur ir neparašiau: „Junkitės, darykime tai kartu“, – 15min sakė Fausta Marija.
Po savo įrašu moteris sulaukė ne tik palaikymo, bet ir kritikos. Tai, anot pašnekovės, natūralu. Kita vertus, ji stebisi, kad kas nors gali nepritarti jos asmeniniam, tik jai priklausančiam sprendimui.
„Teoriškai gali, praktiškai – ką tai reiškia? Būtent todėl man labai svarbu išreikšti, kad tikinčiųjų pasirinkimą aš gerbiu. Nesišaipau iš jų tikėjimo, iš jų poreikio eiti į bažnyčią. Kaip galėčiau negerbti? Na, o ar tikintiesiems pavyks gerbti mano sprendimą? Pamatysim. Bet išgirsta jaučiuosi“, – šypsosi žurnalistė.
Vis dėlto, paklausta, kokia tuomet turėtų būti Bažnyčia, kurios dalis ji norėtų būti, Fausta Marija atvirai sako, kad Bažnyčios bei organizuotos religijos jai apskritai nereikia.
„Aš Dievą galiu rasti nors ir Baltarusijoje, nors šiais laikais ten jo ir atrodo mažoka. Tačiau galiu pasakyti, ką mūsų bažnyčiai reikėjo daryti, kad nebūčiau priėmusi tokio sprendimo ir toliau būčiau buvusi tokia pusiau negyva, neveiksnia Bažnyčios dalimi su viltimi kai kada susižavėti jų veiksmais – reikėjo priimti žmogų, kaip jie sako – Dievo kūrinį – tokį, koks jis yra.
Šiandien Bažnyčia pajėgi priimti pedofilus, gyvenimą už uždarų durų, pajėgi pasakyti žmogžudžiui, kad tu čia laukiamas išpažinti savo nuodėmes ir atrasti gerumą, bet nepajėgi priimti dviejų vienas kitą mylinčių vyrų arba moterų, neatsižvelgdama net į Popiežiaus pareiškimus“, – apmaudo neslepia moteris.
Ir nors priduria, kad Bažnyčios bendruomenėje yra ir tolerantiškų žmonių, sako, kad vien dėl jų taikstytis su kitomis blogybėmis būtų neteisinga.
„Man iš tiesų šiek tiek gaila, kad sakydama „Bažnyčia“ tarsi visus sustumiu į vieną katilą – žinau, kad yra puikių dvasininkų, puikių tikinčiųjų, iš tiesų gerų žmonių, kurie visai nėra tokie, kaip mano nupasakoti tamsuoliai. Bet šiandien manau, kad tylėjimas yra pritarimas. O jei nepritari, tai būtina pasakyti garsiai“, – savo poziciją dėstė moteris.
