Gimęs ir mokyklą baigęs Panevėžyje Linas laimės ieškoti ir krimsti mokslą išvyko į Klaipėdą, kur užsibuvo beveik 7-erius metus. Per juos spėjo tapti diplomuotu istoriku ir net pradėjo studijuoti politikos mokslus. Bet paaiškėjo, kad tai – ne jam.
Dabar tave būtų įmanoma prisikviesti užsiimti pagal profesiją, pavyzdžiui, sudalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose?
Ne, istoriją studijavau dėl bendro išsilavinimo. O istorija platus mokslas. Didelis jos pliusas tas, kad nereikėjo tiksliųjų mokslų. Negaliu sakyti, kad man matematika nepatiko, tiesiog jos nesimokiau. Vienu metu istorija man buvo įdomi, bet dabar praktinės naudos iš to neturiu. Vėliau įstojau į politikos mokslų magistrantūrą. Ne dėl to, kad mėgstu politiką, man tiesiog patiko sau įrodinėti, kad aš galiu to mokytis. Dabar viskas apsivertė taip, kaip turi būti.
Dar 2008-aisiais Djscene.lt tave apibūdino kaip „vieną geidžiamiausių elektroninės muzikos atlikėjų Lietuvoje ir ne tik“. Koks buvo tavo kelias iki tokio titulo?
Groti pradėjau 2006-aisiais. Pirmieji mane pastebėjo „Partyzanai“, pradėjome bendradarbiauti. Tuo metu buvo klubinės kultūros pakilimas. Lietuviai domėjosi elektronine muzika, o aš buvau „šviežiena“, tad nenuostabu, kad pradžia buvo sėkminga. Antrais kūrybos metais išsiskyriau su mergina. Ta proga padariau singlą „No Mo“, kurį išleido garsus muzikos prekės ženklas „Planet Mu“. Vėliau kūriau muziką, koncertavau pogrindyje. 2008-aisiais paskelbiau, kad „Planet Mu“ darau debiutinį albumą, dvigubą plokštelę. Išleistas albumas „New Folder“ buvo didelis dalykas man, jaunam atlikėjui. Vėliau atsirado „Silence“, o dabar esu kur esu – kūryba ir nuolatiniai koncertai.
Kaip apibūdintum savo muzikos stilių?
Nors yra keli projektai, visa ko pagrindas – šokių elektronika. Net dabar, kai dirbame drauge su „bohemiečiais“ prie projekto „XYZ“, vis ieškau melodijoje judesio. Seniau būdavo eksperimentų – „elektroninių klajonių“ – bet visuomet buvo svarbiausias muzikos pulsas. Aš savo kūrybos prioritetu laikau judesio muziką, tai, ką mėgstu labiausiai.
Kai kas tave laiko techno stiliaus atstovu. Tai tiesa?
Techno, mano nuomone, – gyvenimo būdas. Viena yra taip gyventi, o kita – kurti tokią muziką. Mano kūryboje visada buvo galima rasti daugelį skirtingų stilistinių elementų. Techno muzika ir gyvenimo būdas man buvo aktualesni prieš keletą metų. Tik nereikia suprasti klaidingai, aš to neišsižadu (šypsosi).
Kokį gyvenimo būdą renkiesi dabar?
Visą tą ankstesnį šėlsmą šokių aikštelėje perkėliau į galvą. Nesu aprimęs. Manęs klausia, kodėl taip nebesilinksminu grodamas, o atsakymas paprastas – dėl to, kad noriu viską atlikti profesionaliai. Neįmanoma šokinėti už pulto ir pasirodyti kokybiškai. Man reikia prisiliesti prie kiekvieno garso. Turiu rinktis, ar šokti ir rėkti iškėlus rankas, ar kokybiškai atlikti kūrinį.
Kuo atlikėjas kaip tu, skiriasi nuo didžėjaus?
Pirmiausia aš nemoku didžėjauti. Niekada nekilo noras profesionaliai tą daryti. Vienas mano pliusų, kad groju tik savo kūrybą. Nors groju sąlyginai neilgai, 4-erius metus, daugybę kartų pasirodžiau ir tik su savo muzika, nesinaudoju kitų muzika, kaip daro didžėjai.
Kaip apibūdintum savo muziką žmogui, kuris negali jos išgirsti?
Kaip šokių muzika ji emocinga. Nuotaika kinta nuo beviltiškos iki viltingos. Apskritai nuotaikų spektras labai platus, mano melodijos yra pasakojimai, kurie įtraukia. Su vokalu kūrinių esu padaręs nedaug. Anksčiau vis keičiau gyvenamąją vietą, todėl nebuvo galimybių nuolat įsikurti ir profesionaliai su kuo nors dirbti...
Išeina, kad tu egoistas?
Aišku, egoistas. Ne toks kad ką nors įskaudinčiau, bet toks, kad laikyčiausi įsikibęs to, ką darau.
Nors sakoma, kad svaigalai išlaisvina, iš tiesų jie žmogų apriboja.Koks tavo požiūris į komercinę muziką, imtumeisi ją kurti?
Dar niekas neprispaudė, kad reikėtų prodiusuoti komercinę muziką. Užsieniui reikia švaraus atlikėjo. Bene komerciškiausias mano kūrinys yra Leono Somovo ir Jazzu kūrinio „You're My Life“ remiksas. Dirbti su lietuviais populiarios muzikos atlikėjais nesiimčiau, tai pernelyg laikinas dalykas. Jei ką, visada suspėsiu.
Kada nors svarstei apskritai mesti muziką?
Ne, buvo minčių užsiimti kuo nors papildomai. Visiems būna – nori daugiau pinigų, moterų (juokiasi). Mano gyvenimo etapas Klaipėdoje buvo toks. Tas materialinių vertybių kokonas, dėl jo taip plėšomės... Bet patirtis gera.
Klubinės, elektroninės muzikos kūrėjai neretai kaltinami neva semiasi įkvėpimo iš narkotikų ir kitų svaigalų. Ar tai tiesa?
Nesu nė vieno „gabalo“ sukūręs apsvaigęs. Turbūt žmonės lygina dalį klubų lankytojų su dalimi kūrėjų. Muzika – mano narkotikas. Kūrybai svaigalai nepadeda. Gal dėl to paskui ir skundžiasi tie, kurie taip kuria, kad jų kūryba nuobodi. Nors sakoma, kad svaigalai išlaisvina, iš tiesų jie žmogų apriboja.
Kuris Lietuvos miestas supratingiausias muzikos prasme?
Faktas, kad Vilnius. Klaipėda šiltesnis miestas emociškai, bet visa tai priklauso nuo rato, kurį susikūri. Vos neapgavau savęs, kad ten galiu likti (juokiasi).
Kaip sumanei jungtis prie projekto „XYZ“? Dėl to, kad beveik visa „Silence“ kompanija įtraukta, ar buvo ir asmeninių paskatų?
Aš mėgstu viską išbandyti. Dar pavasarį mūsų prodiuseris pasiūlė padaryti „Svynio Todo“ remiksą. Padariau ir man labai patiko. Pamačiau, kad muzika jungiasi, todėl kai vasaros viduryje atėjo bohemiečių pasiūlymas, aš nedvejodamas jį priėmiau. Tai nuostabi patirtis, o aš vis dar medžioju savo patirties bagažą.
Kokios tavo mintys apie gyvenimą užsienyje?
Galbūt reikėtų kitur pagyventi, bet dar yra ką veikti Lietuvoje. Žinoma, jei atsirastų galimybė, emigruočiau, bet ta galimybė turi būti susijusi su muzika, kad nereikėtų sienų tepliot, o vakare sukti plokšteles. Manau, optimaliausias variantas – keliauti. Nereikia apsigauti, kad būsi labai laukiamas užsienyje, bet ne tautybė tave daro geidžiamu atlikėju, o darbai. Gal per giliai įklimpau Lietuvoje, kita vertus, tai labiau dėl mano tikslų, o ne dėl Lietuvos. Čia talentų ir galimybių daug daugiau, lyginant su didesnėmis šalimis. Čia gali būti geras, o ten – tik vienas iš tūkstančio. Tačiau buvimas vienu iš tūkstančio gali tapti paskata sunkiai dirbti.
Kur užsienyje patiko groti labiausiai?
Tiesą pasakius, kai grodavau užsienyje, man būdavo per didelis stresas, kad galėčiau pasakyti, jog tai smagu. Šį savaitgalį važiuojame su Leonu Somovu į Prancūzija, ten turėtų būti gerai. Kompanija labai svarbi, ypač kai scenoje esi ne taip ilgai.
Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai?
Dabar ruošiu savo antrą albumą. Netiesą sako, kad pirmąjį albumą išleisti labai sunku. Antrąjį gerokai sunkiau. Per spalį turiu paruošti visą „demo“ variantą, o tada ir paaiškes tolesnės leidybos galimybių detalės ir datos.
Mūsų kuriama muzika savaime yra alternatyva ir jos gyvavimas tarp tiek komercijos yra mūsų tylusis protestas. Ką manai apie Lietuvos muzikos sceną?
Sunku atsakyti objektyviai. Nelabai žinau, kas darosi. Daug metų neseku žiniasklaidos. O ką žmonės klauso išgirsti gali nebent sėdėdamas jų mašinoje ar būdamas kartu klube. Kai esame klube, dažniausiai jie klauso mūsų arba mūsų kolegų (šypsosi).
Mėginai studijuoti politikos mokslus, o ką manai apie šių dienų politiką?
Aš tiesiog stengiuosi nesigilinti. Kiek jie tų mokesčių pakelia, aš atiduodu. Tai erzina, bet pasaulio nepakeisi, tad ir rūpintis nereikia. Manau, kad kiekvienas turi kalbėti ta kalba, kurią išmano geriausiai. Muzika – mano saviraiškos priemonė. Juk krepšininkui futbolo žaisti nesiūlo. Mūsų kuriama muzika savaime yra alternatyva ir jos gyvavimas tarp tiek komercijos yra mūsų tylusis protestas. Daug problemų išsispręstų, jei kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai.
Uždirbti iš muzikos įmanoma ar nerealu?
Įmanoma. Iš esmės kitų darbų ir neturiu. Viskas susiję su muzika. Meniniai, šokių muzikos užsakymai. Šiandien man milijonų nereikia, svarbesnė patirtis ir pažintys. Noriu mokytis.
