Nors kitokią legendinio Vytauto Kernagio pusę galėsime išvysti Lietuvos kino teatruose, tačiau svarbu pažvelgti ir į nueitą kelią. Tuo sutiko pasidalyti filmo režisierius Andrius Lekavičius, kuris 15min skaitytojus nukėlė į dokumentikos kūrimo užkulisius.
Pasaulis per maestro filmavimo kameros akutę
– Pirmą kartą apie kuriamą dokumentinį filmą viešai prakalbote prieš daugiau nei trejus metus, o praeitais jau išvydome ir jo plakatą. O kada ir kaip apskritai gimė ši idėja?
– Mintis kurti dokumentinį filmą apie Vytautą Kernagį mano galvoje sukosi jau kurį laiką. Gal toks pirmas, pavadinkim, konkretesnis žingsnis buvo, kai Vytautas Kernagis jaunesnysis per kažkurių metų sausio 13-ąją įkėlė internete 1991 m. Aukščiausios tarybos vaizdus su V.Kernagio koncertu Atkuriamojo Seimo gynėjams. Tuo metu montavau savo paskutinį filmą „Spec. Žvėrynas“ ir ieškojau nematytų 1991 m. sausio vaizdų. Mes susitikome, vaizdus persirašiau ir kažkaip išsikalbėjome, kad man būtų įdomu kurti filmą apie Vytauto tėtį.
Kernagių šeimoje jau kuris laikas sukosi filmo idėja, todėl po truputį pradėjome kalbėtis ir prie to dirbti. Tie pokalbiai įvyko prieš penkerius metus. Tada žingsnis po žingsnio ir mes pradėjome ieškoti archyvų.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su V.Kernagio šeima?
– Pačią filmo idėją, konceptą pasiūliau aš, o bendravimas vyko dėl archyvinės medžiagos paieškos. Jie per daug kūrybinių idėjų nesiūlė, nes pasitikėjo manimi kaip režisieriumi ir mano filmo vizija.
– Turėjote išskirtinę galimybę prisiliesti prie dar nematytų maestro gyvenimo kadrų. Ar iki tol daug apie jį žinojote?
– Nepasakyčiau, kad buvau V.Kernagio draugas ar labai didelis muzikos gerbėjas. Žinojau populiarias dainas, šalia kurių buvo ir ne tokios žinomos, bet man patinkančios iš ankstyvojo dainuojamosios poezijos etapo. O realiame gyvenime bendravome tik vieną kartą, todėl mano artimesnė pažintis su V.Kernagiu vyko filmo kūrimo metu.
Žiūrėdamas archyvą, klausydamas interviu, kalbėdamas su jo artimiausiais žmonėmis, bandžiau pažinti Vytautą Kernagį. Tam tikra prasme man toks darbo metodas net labiau patiko, nes pažintis vyko per jo filmuotus vaizdus, kitaip tariant, pamačiau jo pasaulio matymą per kameros akutę (šypteli).
– Net neabejoju, kad ne tik mes, žiūrovai, nustebsime išvydę šiuos kadrus, bet ir jūs pats nustebote, kai juos pirmą sykį pamatėte. Kas asmeniškai labiausiai įsiminė?
– Gal iki filmo tai buvo mažai žinomas faktas, bet V.Kernagis 1986 m. nusipirko asmeninę vaizdo kamerą ir ja kokius 10 metų ar daugiau aktyviai filmavo užsienio miestus, vaikščiojimus, važinėjimus, šeimos šventes ir draugų pasisėdėjimus. Tas faktas man asmeniškai buvo naujas. Buvo toks jo asmeninis archyvas, kuris niekam nebuvo žinomas ir matomas, tik šeimos nariams.
Ir vienas iš po paties kūrybinių filmavimo motyvų yra, kad kai V.Kernagis vaikščiodavo po miestą, jis turėjo tokį fintą – ieškojo veidrodžio ar atspindinčio stiklo, kad galėtų jame save nufilmuoti.
Žiūrėdamas apie 60 VHS kasečių po 3 valandų aš ir ieškojau tokių ypatingų vietų, kurios leistų konstruoti filmą, nes manau, kad jo pagrindas ne tik vaizdas, garsas ir visa kita, bet ir emocija. Todėl filmo atsiradimui tai buvo neįkainojamas lobis, jei galima jį taip pavadinti.
Žiūrėdamas Kernagio filmuotus vaizdus, regėjau jo išskirtinį pasaulio matymą ir galėjau kino priemonėmis nutapyti jo portretą. Nebuvau įkalintas atsiminimų, istorijų, kurios nebūtų nufilmuotos, kurių niekaip negalėčiau atvaizduoti, filme. Aišku, buvo tam tikri kūrybiniai apribojimai, bet, man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju jie išėjo į naudą.
– O kaip sukonstruotas pats filmas?
– Svarbu paminėti, kad visas filmas pastatytas remiantis archyviniais vaizdais ir senais V.Kernagio interviu, o tas reiškia, kad iš esmės pats V.Kernagis pasakoja savo gyvenimo istoriją. Mes labiausiai orientuojamės į aktyviausią scenos laikotarpį – nuo kabareto laikų 1980-ųjų pradžioje iki Robinzono bei netikėtos mirties.
Tai nėra tas tradicinis dokumentinis filmas, kur filmuojami interviu ir kiti žmonės pasakoja kokius nors atsiminimus. Mes to iš viso nenaudojame, o pasitelkiame V.Kernagio tuos metus iliustruojančius įvykius ir archyvinius vaizdus.
– Dar prieš tai minėjote kūrybinius apribojimus. Ką turėjote omeny?
– Pagrindiniai kūrybiniai apribojimai ir buvo tie, kad leidžiam pačiam V.Kernagiui parodyti ir pasakoti savo gyvenimo istoriją – kaip viską matė jis pats. Norėjosi parodyti tą aplinkinį pasaulį V.Kernagio akimis ir jo įspūdžiais.
Kai kurie archyviniai kadrai tapo iššūkiu
– Rinkti archyvinę medžiagą pradėjote prieš ketverius metus. Gabalėlis po gabalėlio tai susidėjo ir į visą filmą. Kiek iš viso laiko jį kūrėte?
– Filmo montažas surinkus archyvą grubiai tariant truko kokius metus. Čia buvo kūrybinis procesas, į kurį buvau labiausiai įsitraukęs. O paskui buvo gal dar papildomi metai techninio darbo. Ir tų archyvinių kadrų buvo visokių, įrašytų pirmosiomis buitinėmis kameromis ir perrašytų iš VHS kasečių, pirmųjų DVD. Bandėme naudotis ne pačiomis brangiausiomis, bet naujausiomis technologijomis, kad tas vaizdas būtų kuo geresnis ir tinkamesnis kino teatrui.
Būtent šis dalykas buvo labai imlus laikui, nes tai nauja sritis, kuri reikalauja daug eksperimentų. Dar tos technologijos visą laiką vystosi ir kartais visą darbą, kuris buvo daromas, reikėdavo perdaryti dėl programos atnaujinimų. Taip pat buvo ir su garsu, nes didžioji dalis garso buvo monogarsas iš kažkokio vieno kanalo. Todėl specialios programos, padedant dirbtiniam intelektui, garsą iš senų įrašų praplėtė į erdvinį garsą, kuris būtų tinkamas kinui.
Į techninį, atkuriamąjį, darbą buvau mažai įsitraukęs. Tik perklausydavau ir išsakydavau pastabas, tačiau bet kuriuo atveju tai užtruko apie metus ar daugiau. Ir pati premjera nusikėlė dėl pandeminės situacijos. Todėl turėjome daugiau laiko toliau dirbti su tiek vaizdo, tiek garso atstatymu ir atkūrimu.
– Ar sunkumai buvo tik techniniai?
– Ne visai (juokiasi). Pačioje pradžioje turėjau naivų įsivaizdavimą, kad apie ką ką, bet apie V.Kernagį filmuotos medžiagos ir archyvinių kadrų tikrai bus daug, nes jis buvo dažnai matomas scenoje, televizijos laidose ir pan. Bet tai nebuvo visai tiesa, nes įrašai iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių ne visi buvo išsaugomi į kasetes, ir jų tiesiog nebeliko. O tam buvo kitokios priežastys, pavyzdžiui, okupantai užėmę LRT pastatą niokojo archyvus ar vienos komercinės televizijos archyvų gaisras ir pan. Buvo daug gyvenimiškų priežasčių, kodėl tų įrašų nebuvo tiek daug, kiek aš tikėjausi.
– O kaip bandėte išsisukti iš šios situacijos?
– Vienas iš pirmųjų žingsnių, kuriuos mes padarėme, buvo komunikacija. Bandėme ieškoti paprastų žmonių, kurie filmavo jo koncertą ar ką nors panašaus. Kreipėmės į žmones ir ieškojome vaizdų iš kasečių ir panašių prietaisų. Tai šiek tiek padėjo. Bet vis tiek manau, kad kiekvienam režisieriui norisi turėti kuo daugiau medžiagos. Taigi iš filmo gamybos iššūkių šitas buvo vienas pagrindinių. Na, nekalbant apie technologijas, kurias išvardijau prieš tai.
„Norisi parodyti platesnį kartos dienoraštį“
– Trumpam pamirškime technines kliūtis, nedideliu galvos skausmu tapusius archyvus ir nusikelkime į kitą pusę – žmogiškąją. Koks apskritai jausmas prisiliesti prie tos maestro gyvenimo dalies, kuri, galbūt, jei ne jūsų idėja, vis dar nebūtų matoma?
– Smagus jausmas (juokiasi). Be abejo, buvo įdomu pamatyti. Taip pat verta paminėti faktą, kad ir pats V.Kernagis kaupė daug medžiagos apie save. Vienu momentu pasiėmiau gal tris ar keturias kartonines dėžes su laikraščių iškarpomis, užrašų ir pažymių knygutėmis nuo mokyklos laikų iki paskutinių dienų. Tokia pažintis, šansas pavartyti, paskaityti ir pamatyti jo dainų tekstus yra labai unikali ir išskirtinė patirtis. Daug teigiamų būdvardžių galima būtų pasakyti, nes jie visi tam tiktų.
– Kaip manote, ką jūsų dokumentinis filmas pažadins kiekviename žiūrove?
– Sunku pasakyti. Gal labiau tai, ką kiekvienas žiūrovas galėtų iš to pasiimti. Mes visi iš bendro žinojimo įsivaizduojame, kad V.Kernagio gyvenimas buvo teigiamas, paprastas ir geras. Bet iš tikrųjų taip visą laiką nebuvo. Buvo tam tikrų iššūkių, kuriuos reikėjo įveikti. Reikėtų žinoti, kad net mes, paprasti mirtingieji, turime nebijoti iššūkių ir stengtis juos įveikti.
– O koks buvo jūsų, kaip režisieriaus, pagrindinis tikslas?
– Ne tai, kad tikslas, o iššūkis. Karjeros viršūnėje jis buvo beprotiškai populiarus, visų geidžiamas, pažįstamas ir atpažįstamas. Lietuvoje beveik visi V.Kernagį žinojo, taigi, atrodė, kad jau nieko naujo nebepapasakosi. Bet daugeliu atveju tai nėra tiesa.
Taip, jis turėjo tam tikrą sceninį įvaizdį, bet taip pat jis buvo vienišas paukštis, kuriam irgi reikėjo vienatvės akimirkų, kad galėtų išeiti į sceną prieš tūkstančius žmonių. Noriu filme parodyti tokį V.Kernagį, koks jis iš tiesų buvo. Parodyti tikrąjį žmogų, kuris slėpėsi už tos visiems žinomos žvaigždės, dar kitaip, maestro, kaip visi jį vadino. Buvo iššūkis atrasti žmogų žvaigždę.
– Tad ar galima sakyti, kad filmas skirtas ne tik Vytauto gerbėjams, bet ir platesnei auditorijai?
– Norisi aprėpti dvi auditorijas – gerbėjus, kurie, kaip ir minėjau, įsivaizduoja, kad apie jį žino viską, taip pat jaunąją kartą, kuri galbūt yra girdėjusi vieną ar kelias dainas, bet biografinių faktų – ne. Svarbu parodyti V.Kernagį, kuris buvo nepažįstamas abiem pusėms, atrasti naujų faktų, kadrų, pasisakymų ir iš to sukonstruoti portretą.
Kartu tai yra ir visos tos kartos dienoraštis, kuri gyveno Stalino ir Brežnevo pokyčių laikais, nepriklausomybės laikotarpio metais, televizijos ir popetapu. Ir iš esmės visa tai pergyveno vienas žmogus, bet šalia jo – ir visi amžininkai. Per vieną žmogų, jo filmuotus vaizdus norisi parodyti platesnį kartos dienoraštį.
– Nors šiais pandeminiais laikais sunku spręsti, kokio pasisekimo galėtų sulaukti filmas ir ar žiūrovas tinkamai įvertins jūsų darbą, tačiau kaip pats manote, ar filmas bus pastebėtas?
– Aišku, kad tiek aš, tiek visa kūrybinė komanda tikimės, kad šis filmas bus pastebėtas. Visus kviečiame į kino teatrus susipažinti su V.Kernagio portretu.
O kaip iš tiesų bus? Kol kas sunku prognozuoti. Iš atsiliepimų socialinėje erdvėje, kur vis tiek komunikuojame, matosi susidomėjimas. Bet ar tas socialinių tinklų susidomėjimas konvertuosis į filmo žiūrovus? Vėl sunku prognozuoti, bet turbūt reikia tikėtis (šypsosi).
