Įdomu, kad būtent šio aktoriaus filme galėjo ir nebūti.
„Dėl pagrindinio filmo aktoriaus ilgai kankino dvejonės, nebuvo jausmo, kad jau yra tas, kurį matyčiau kaip rašytoją Kostą. Donatas Želvys buvo atrastas likus vos kelioms savaitėms iki filmavimų. Nuvažiavau į Klaipėdos jaunimo teatrą susitikti su aktoriais. Jau atrankos metu pakankamai greitai supratau, kad tikriausiai būsiu suradęs „Kostą“. Kitą dieną, grįžęs namo į Vilnių, žiūrėdamas filmuotą medžiagą, kaip aktoriai skaito kelių scenų fragmentus, galutinai įsitikinau, kad radau jį. Deja, mano džiaugsmas netruko ilgai, nes netikėtai gavau iš Donato laišką su atsisakymu filmuotis, esą per mažai laiko tinkamai pasiruošti tokiam dideliam vaidmeniui“, – pasakoja G.Tamoševičius.
„Po kastingo, kuriame, man atrodė, jog pasirodžiau prastai, sulaukęs kvietimo – išsigandau. Pirmas vaidmuo kine ir dar pagrindinis. Man atrodė, kad nespėsiu jam pasiruošti. Todėl atsisakiau, bet Giedrius sugebėjo įtikinti – davė daugiau laiko. Atsimenu, kad pasidariau dienos grafiką, atsisakiau kitų darbų ir nuo ryto iki vakaro pradėjau ruoštis. Norėjau geriau išstudijuoti pokario laikotarpį, pasidomėti poeto, kurio biografija remiantis, buvo sukurtas mano personažas, istorija. Turėjau išmokti groti akordeonu ir rašyti dešine ranka, nes esu kairiarankis“, – pasiruošimą filmavimui prisimena aktorius D.Želvys.
Kad aktorius taip skrupulingai pasiruošė vaidmeniui, režisierius G.Tamoševičius sako supratęs filmavimo metu: „Donatas perskaitė ne tik visą įmanomą ir neįmanomą literatūrą – istorines Lietuvos pokario knygas, partizanų dienoraščius, atsiminimus, straipsnius, bet ėmėsi ir kūniškųjų kančių, kad atitiktų mums reikalingą tipažą. Per repeticijas ir filmavimus nebuvau matęs Donato ką nors valgant. Tik rūkant ir geriant kavą. Tai buvo jau nebe Donatas, o personažas, besikankinantis savo pasirinkimuose, kovojantis su vidiniais demonais. Net jo eisena ir povyza tapo visai kito žmogaus – toks perkaręs, liguistas savo paties šešėlis.
Nežinau kiek jis filmavimo laikotarpiu svėrė, bet pamenu pajuokaudavau, kad scenarijus kietu viršeliu tikriausiai sunkesnis už jį. Dar pamenu, buvau prigrasęs Donatą saugotis saulės spindulių, kad neįdegtų. Vidurvasarį visa filmavimo komanda mėgaudavosi pietų pertrauka, prisivalgę gulinėdavo ant pievelės saulės atokaitoj. Tik ne Donatas. Jis vis kokiam tamsiam pusrūsy sėdi užsisukęs ir neišeina iš vaidmens... Tik stipraus tabako dūmas rūksta iš po kepurės. Kartais net ir aš nedrįsdavau prieiti. Pasibaigus filmavimams jis buvo visiškai išsekęs. Donatas atsidavęs aktorius. Ir ekrane tai, be abejo, jaučiasi.“
Pats aktorius teigia, kad jam buvo svarbu įvesti kūną į stresinę situaciją, labiau priartėti prie personažo. „Bet visi fiziniai sunkumai slėpė entuziazmą, kurį patiri pirmą kartą filmuodamasis kine. Man buvo labai įdomu dirbti su Giedriumi. Jis būdavo pasiruošęs ir tiksliai žinodavo, ko nori. Nors pasitikėdamas savimi, pasitikėdavo ir aktoriais. Daug įdomių sprendimų gimė po ilgų diskusijų, kai buvo pasiekti kompromisai“, – sako D.Želvys.
Daug diskusijų, koks turėtų būti kitas svarbus filmo herojus – partizanas Tauras, režisierius prisimena, buvo ir su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu. „Dainiui pasiūliau Tauro vaidmenį dar gerokai iki filmavimų pradžios. Jis perskaitė scenarijų, o tada vaikščiodavom palei Neries krantinę ir aptarinėdavom. Dainius save įsivaizdavo filme vienaip, aš kitaip. Taip ir aiškindavomės kieno tiesa, kaip filmui geriau. Toks verbalinis špagavimasis, tik vietoj špagų – savi argumentai. Pamenu, jam nelabai patiko jo slapyvardis Tauras, neva tai ne pagal jo charakterį. Taurus toks, o jis labiau padaužišką save įsivaizdavo. Bet man reikėjo labiau tėviško archetipo. Visgi kažkaip pavyko įtikinti“, – sako G.Tamoševičius.
Pasak režisieriaus, diskusijos kilo net dėl Dainiaus barzdos: „Man norėjosi kitokio Dainiaus – su barzda, rimtesnio, ūkiškesnio, paprasto. Pamenu, su operatoriumi sumodeliavome fotorobotą iš Dainiaus nuotraukos: padarėme jį barzdotą, ūsuotą, šukuoseną pakeitėme. Labai nudžiugau tokį jį matydamas. Bet Dainius vis bandė nuo tos barzdos išsisukti, neva jam netinka, jis toks nebūtų ir t.t. Galiausiai su grimo dailininke įtikinom. Taip su Dainium Gavenoniu-Tauru ir „prasišpagavom“ iki filmavimų pabaigos. Bet viskas išėjo tik į naudą. Dainiaus vaidmuo – puikus.“
Aktorius Vidas Petkevičius, filme sukūręs mokyklos direktoriaus vaidmenį, sako filmavimą prisimenantis, kaip, viena vertus, įdomų, kita vertus, begaliniai sunkų procesą.
„Kaip dabar atsimenu, Giedrius pakvietė, kaip pats išsireiškė – sukurti standartinį – sovietinio direktoriaus vaidmenį. Tačiau dirbant abu supratom, kad tai gerokai sudėtingesnis personažas. Jo portrete turi atsiskleisti žmogaus, atsidūrusio tarp dviejų ugnių, savybės. Labai daug pokario inteligentų gyveno balansuodami – nors ir okupacijoje, bet dirbti vis tiek reikia, – pasakoja V. Petkevičius. – Filmavimo procesas buvo tikrai įdomus, nors man pakankamai sudėtingas. Buvau ką tik po operacijos. Mane į filmavimo aikštelę atsivežė iš reabilitacijos, dar nevaikštantį. Bet režisieriai buvo be galo tolerantiški mano atžvilgiu. Tik todėl kažkokiu būdu pavyko nusifilmuoti.“
Anot aktoriaus, jis sutikęs filmuotis šiame filme vos perskaitęs scenarijų: „Tai dramatiška ir skaudi pokario istorija, kuri verčia apmąstyti žmonių pasirinkimus, nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę, kuriuos vykdė ir to meto inteligentai. Ir jų poelgių neįmanoma pateisinti. Matyt, ir vaikams, ir suaugusiems reikia pasakoti, kad net labai didelis meistras, žavingas menininkas, kaip žmogus, tam tikrose aplinkybėse gali pasielgti nedovanotinai.“
Filmas „Poetas“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas jau vasario 16 dieną.
