Intensyvus ir tikslingas darbas, nuolatinis domėjimasis fotografijos naujovėmis, aktyvus dalyvavimas įvairiuose projektuose ir drąsa būti savimi lėmė, kad prieš šešis metus Kauno senamiesčio užkaboriuose gatvės stilių fiksavęs vaikinas, šiandien yra ne tik gerai žinomas mados ir populiarių reklamų fotografas, bet ir socialinių fotografijos projektų sumanytojas ir vizionierius.
TAIP PAT SKAITYKITE: A.Landsbergienė: „Berniukai „faini“ savaime, o mergaitė turi pasidažyti, nes „nepakankamai graži“
Apie vieną svarbiausių ir naujausių jo projektų „Natural Women“ šiandien ir kalbamės su Dainiumi Ščiuka, kurio vidinė ramybė ir inteligencija negali nežavėti.
Kaip gimė „Natural Women“ projekto idėja?
Pirmosios mintys apie tokio pobūdžio projektą aplankė man viešint Los Andžele prieš daugiau nei metus, kai pamačiau kompanijos „Pirreli“ kasmet daromą kalendorių, kurį įgyvendinti tais metais buvo pakviestas mane ypač įkvepiantis fotografas Peter Lindberg.
2016 metų kalendoriaus kryptis fotografuoti žymias pasaulio aktores minimalistiškoje aplinkoje, be ypatingos scenografijos, be ryškaus makiažo ar ekstravagantiškų drabužių, mane sudomino ir paskatino panagrinėti šią temą plačiau.
Žinoma, natūralaus grožio judėjimą stipriai pajutau ir Los Andžele – ne tik mados ar grožio industrijoje, bet ir gastronomijoje bei gyvenimo būde. Mažas to didelio miesto maištas prieš vartotojiškumo kultūrą mane įkvėpė šį judėjimą perkelti į Lietuvą.
Vakaruose apie visa tai kalbama jau kurį laiką, kai tuo tarpu Lietuvoje vis dar stipriai madinga ir dominuojanti yra šabloniško grožio samprata. Naudodamos įvarias priemones, nuo plastinės chirurgijos iki perdėto makiažo kasdienybėje, merginos tampa panašios vienos į kitą, nes būtent vienas, kažkieno nuspręstas, grožio šablonas mūsų visuomenėje yra suvokiamas kaip vienintelis teisingas.
Tai „Natural Women“ fotografijų paroda nėra tik stilingų fotografijų serija, tai veikiau, kaip tu sakai, mažytis maištas prieš nusistovėjusį dirbtinio grožio kultą.
Taip, būtent taip. Visuomenėje formuojamas ribotas požiūris į moterį, o jaunų merginų siekiamybė apsiriboja tik fiziniu grožiu. Norėjau prisidėti prie šio stereotipinio mąstymo keitimo, ar bent jau iškelti problematiką. Projekto tikslas – parodyti, kad moters grožis prasideda nuo jos vidinės energijos, harmoningos mąstysenos, kryptingų tikslų dirbant savo mėgiamą darbą, sielos gelmių ir sveiko kūno. Būtent šie dalykai yra kur kas svarbesni nei pagal masinės žiniasklaidos sukurtą modelį nupiešta „tobulos“ moters kaukė.
Lietuvoje tokia daugybė ryškių ir charakteringų moterų. Įdomu, kokiais kriterijais vadovaudamasis atsirinkai projekto herojes?
Man buvo svarbu, kad projekte dalyvaujančios moterys būtų kiek įmanoma skirtingesnės, savimi pasitikinčios, kūrybingos, pavyzdingos ir autoritetingos skirtingoms visuomenės grupėms, o svarbiausiai, kad jos įkvėptų savo darbais ir savo gyvenimo filosofija kitas moteris. Dauguma projekte dalyvaujančių moterų yra mūsų šalyje gerai žinomos, tačiau yra ir tokių, kurios ryškesnės siauresnėse „nišose“. Na, pavyzdžiui, apie biochemikę Urtę Neniškytę sužinojau žiūrint vieną pokalbių laidą, mane itin sužavėjo jos požiūris.
TAIP PAT SKAITYKITE: Fotoprojekte „Natural Women“ įsiamžinusi Ilona Balsytė: „Niekada savęs nelaikiau gražuole, niekada“
Taigi, moterų spektras platus – nuo politikių, iki sportininkių, nuo mados ikonų, iki dainininkių, aktorių ar mokslininkių. Tačiau vienas jas vienijantis bruožas – tai drąsa būti savimi, be jokių kaukių.
Įsivaizduoju, kad nebuvo labai lengva prisikalbinti moteris fotografuotis ir visuomenei pasirodyti be jokių kaukių. Na, juk dauguma jų yra žinomos, be galo užimtos, o ir užimančios tikrai garbingas pareigas.
Vienos sutiko fotografuotis iš pirmo karto, su kai kuriomis bendravau beveik pusę metų, kol visgi prisikalbinau dalyvauti. Nemeluosiu, nors visos moterys išties yra pasitikinčios savimi ir žinančios ko nori, visgi daugumai jų prireikė nemažai drąsos, jog galėtų atsistoti priešais objektyvą ir pozuoti visiškai nepasidažius. Projekto įgyvendinimo procese, dar labiau įsitikinau, kokia didelė problematika tai yra.
Tarp projekto herojų yra ir tavo mama.
Taip, mama šioje parodoje turi simbolinę reikšmę – visos moterys yra vertos būti šioje parodoje. Visos moterys yra pačios gražiausios tuomet, kai jos yra tikros ir nuoširdžios.
Mama man itin reikšminga ne tik mano gyvenime, bet ir kūryboje. Iškart žinojau, kad ją kviesiu sudalyvauti projekte, dedikuotame moterims, iš didžiosios raidės. Atidarymo metu susirinkę svečiai sakė, jog žiūrėdami į mano mamos portretą, jie mato savo mamą – toks ir buvo tikslas.
Kokia, tavo nuomone, yra graži moteris?
Graži moteris yra tokia moteris, kuri supranta savo moteriškumo galią. Moteris, kuri tiki savimi ir tuo tikėjimu užkrėčia aplinkinius. Graži moteris yra daug daugiau nei tobulas veidas ar kūnas.
Grožis – tai balansas, paprastumas, intelektas. Jai nereikia būti gražiai dėl kitų, veikiau dėl savęs. Svarbu mintys ir energija, kurią moteris transliuoja. Žinoma, visos moterys yra gražios ir visos turi tai suprasti.
Gal yra kokia įdomi istorija iš fotografavimo proceso?
Kalbant apie fotografavimo procesą, iš viso buvo padaryta apie 4000 fotografijų, iš kurių parodai teko atsirinkti tik 27. Tai buvo įdomu patirtis, iš kiekvienos iš herojų išmokau, sužinojau ir supratau kažką naujo.
Viena įdomesnių istorijų turbūt buvo su Rūta Meilutyte. Kai po penkių mėnesių bandymų man pagaliau pavyko su ja susisiekti ir susitarti fotografavimo laiką (Rūta tuo metu buvo Australijoje), ji peršalo ir, žinoma, negalėjo fotografuotis, nes už savaitės jos laukė Europos čempionatas Kopenhagoje.
Jai pasijutus geriau, buvo likusios vos trys dienos iki parodos atidarymo, visgi, ji atvyko pas mane į studiją. Padariau arbatos, jaukiai pasikalbėjome įvairiomis temomis. Grįžęs vakare namo, atrinkau parodai tinkamiausią nuotrauką, naktį ją retušavau, o jau ryte ją išsiunčiau į spaustuvę.
Man tai buvo itin įdomi patirtis, užfiksuoti Rūtos emociją likus vos kelioms dienoms iki tokių svarbių varžybų, kuriose ji laimėjo auksą.
Kokius techninius metodus taikei fotografuojant?
Fotografas Tedas Grantas sakė, jog fotografuojant žmones spalvotai, dėmesys krinta į jo dėvimus drabužius, o kai fotografuojama nespalvotai, įamžinamos jų sielos. Gal todėl projektas yra „juodai baltas“.
Scenografija buvo paprasta: drobinis fonas, kurį naudojau iš dviejų pusių, viena pusė tamsi, kita – šviesi. Drobę nutapė draugas ir tapytojas Rokas, ta drobė tokia vienintelė, daugiau tokios nėra. Drobė tai pat tapo lyg simbolinė natūralumo išraiška. Dauguma portretų buvo fotografuojami natūralioje dienos šviesoje, tik atėjus trumpoms žiemos dienoms, teko natūralią šviesą keisti į dirbtinę.
Kiek laiko truko projekto realizavimas iki parodos atidarymo?
Beveik dešimt mėnesių. Pirmoji fotosesija įvyko 2017 metų kovo mėnesį.
Parodos atidarymas buvo įspūdingas, žiniasklaidoje mirgėjo stilingų svečių nuotraukos, o žurnalistai negailėjo skambių antraščių. Na, o ar sulaukei palaikymo žodžių iš bičiulių, kolegų?
Taip, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo didžiausias ir įspūdingiausias mano parodos atidarymas. Puiki atidarymo atmosfera, kokybiška ir moderni erdvė, gausus gražių svečių burys. Parodos atidaryme susirinko virš 300 kviestinių svečių – man tai didžiulis mano kūrybos įvertinimas.
Gavau daug teigiamų atsiliepimų tiek atidarymo metu, tiek ir po jo. Žmonės kartojo, jog į Vilnių atvežiau Niujorką. Viso atidarymo metu laksčiau su didžiausia ir kiek kvailoka šypsena, kaip mažas vaikas prie eglutės per Kalėdas. Šis projektas man – labai įdomi patirtis, o ir , tikiu, lemtingas posūkis mano kūryboje.
O ar buvo kritikos?
Neigiamos kritikos buvo nebent internete, daugiausiai dėl mano kaip fotografo įvaizdžio. Ne paslaptis, jog fotografuoju ryškias mados ar reklamines fotosesijas, dažnai ir erotines fotosesijas. Tikiu, kad toks projektas galėjo pasirodyti kontrastingas. Atidarymo metu, akis į akį neigiamų komentarų girdėti neteko.
Kaip vyksta parodos ir didžiojo atidarymo pasiruošimo procesas?
Pirmiausiai, tai svarbu suvokti, kad tokio dydžio projekto neįmanoma įsigyvendinti vienam. Parodos atidarymo kūrybinę idėją ir organizaciją patikėjau A/D studio merginoms, prie kitų techininių procesų prisidėjo mano keli draugai, kuriems esu be galo dėkingas.
Taip pat tokiam projektui svarbu turėti partnerių, nes be jų paprasčiausiai tokio dydžio atidarymas tikriausiai nebūtų įvykęs. Esu dėkingas partneriams Lavazza, Biologique Recherche, Pilates Pi, Xcelsior ir 15min, kad patikėjo manimi ir mano projekto aktualumu.
Nuotraukas spausdinau 150x110 cm formatu, pergabenti tokias nuotraukas ant metalinių plokščių nebuvo labai lengva. Atgabenus jas į Xcelsior erdvę, pamatėme, kad ant sienų telpa tik 10 fotografijų, o iš viso turėjau 27. Taigi, reikėjo greitai priimti sprendimus, kur ir kaip jas pritaikyti erdvėje. Linas Bučinskas stipriai suvaldė šį procesą, o parodos atidaryme svečiai galėjo išvysti visas 27 fotografijas.
Užsiminei, kad projektui prisitraukei partnerių. Ar verslas Lietuvoje lengvai remia meną?
Na, man sunku komentuoti meno ir verslo santykį apskritai, galbūt man pasisekė, tačiau mano projektas susilaukė dėmesio iš kelių privačių įmonių. Žinoma, partnerius pristraukti padėjo puiki komanda, kuri turi didelį įdirbį šioje srityje. Svarbiausiai, kad projektas būtų aktualus žmonėms, o ne tik jį kuriančiam menininkui.
Ar menininkui svarbu rengti parodas? Juk dabar viskas internete...
Man labai svarbu. Nuostabus jausmas įgyvendinti projektą nuo pradžios iki galo taip, kaip to mokiausi universitete.
Stebėdavau fotografus, kurie dirba su didesniais projektais, ši dalis visada man buvo man įdomi fotografijos sferoje. Manau, kad betkuriam į savo veiklą rimtai žiūrinčiam fotografui yra svarbu išmanyti spaudos subtilybes, parodos paruošimo ir kabinimo technines sąvybes bei daugelį kitų niuansų.
Nuotraukas spausdinau ganėtinai dideles, nes norėjau, kad žiūrovas, atėjęs į parodą, atitrūktų nuo įprasto „Instagram“ nuotraukų formato, sustotų, pamąstytų, suprastų. Aš stengiuos į parodą visuomet sugrįžti po atidarymo, ir apžiūrėti darbus dar kartą, tik jau be žmonių šurmulio, be kitų pašalinių trukdžių.
Paroda vyks iki vasario 2 d. Kas toliau?
Yra noras ir planas parodą apvežioti per Lietuvos miestus, tokius kaip Kauną ar Klaipėdą, o galbūt netgi ir mažesnius miestelius. Šiuo metu dirbame ties šiais klausimais.
Na, ir, žinoma, tikiuosi greitu metu pradėti savo naujus fotografinius projektus. Turiu įvairių idėjų, žiūrėsiu, kaip seksis jas įgyvendinti. Laukia dar daug ko išmokti ir sužinoti. Fotografijoje visuomet yra vietos naujiems atradimams ir tobulėjimui.
