„Pas mus išvien svečiai ir svečiai, o vietiniai jau net nežino, kas darosi – tiek lietuvių dar nematę“, – kalbėdamas su portalu Žmonės.lt juokiasi jis.
Kalėdas ir Naujuosius metus D.Kubilius ir L.Paukštė taip pat sutiko svečių apsuptyje. Gražioje vietoje ant vandenyno kranto laikinus namus susikūręs televizijos prodiuseris sako, kad gyvenant tokioje vietoje jokių didelių vakarėlių nesinori – didžiausia laimė regėti į krantą besidaužančias bangas, tolumoje ramybę teikiančius kalnus.
Su portalu Žmonės.lt apie, kaip pats įvardija, savo ir Fuerteventūros medaus mėnesį pasikalbėti sutikęs Dominykas Kubilius mielai dalijasi per beveik penkis mėnesius sukauptomis patirtimis, pasakoja apie daugiausiai kantrybės pareikalavusius ispanų įpročius ir tikslą saloje išmokti bei patirti tai, ko niekada negalėtų Lietuvoje.
– Dominykai, Fuerteventūroje esate jau beveik penkis mėnesius. Ar jau baigėsi medaus mėnuo su šia sala?
– Mes su Laura jį sau pavadinome dešimčia medaus mėnesių (juokiasi). Į Fuerteventūrą atvykome su aiškia išvykimo data. Atvažiavome patirti nuotykį, o tą čia ir radome. Birželį jau vyksime namo (šypsosi).
Iš tiesų, tas mūsų medaus mėnuo vien atostogomis nekvepia – čia ir daug darbo, ir buitinių reikalų, tad vien gulėti su šampano taure prie vandenyno ir palydėti saulę nepavyksta. Aišku, viską deriname.
– Gyvenimą saloje įvardijate kaip medaus mėnesį. Nejaugi per penkis mėnesius nepastebėjote jokių minusų?
– Man viskas čia patinka, tad minusų surasti sunku. Maistas – tobulas, oras – labai geras. Nesakysiu, kad jis tobulas, nes visko atsitinka (juokiasi). Štai būna ir stipraus vėjo, ir smėlio audrų, tad tenka dviems ar trims dienoms užsidaryti namuose ir niekur neiti. Per visą šį laiką, kai esame čia, tokių stiprių audrų buvo tik viena, kitų – nelabai pajutome, tad jos netrikdo.
Be viso to, kaip tikras vietinis, galiu pasakyti, kad žiemos vakarai jau vėsūs – reikia apsirengti megztinį (juokiasi). Kaip jau supratote, ryškių gyvenimo saloje minusių negaliu atrasti. Vienintelis tikriausiai yra tas, kad reikia dirbti, tai negalime išvien ilsėtis (juokiasi).
– O ar pradžioje prisitaikyti prie svetimos kultūros nebuvo sunku? Lietuviai ir ispanai – labai skirtingi.
– Pirmuosius du mėnesius praleidome šoke, bet dabar viskas gerai. Kai atvažiavome, užvirto buitiniai reikalai – reikėjo įsikurti patiems, mažąją Matildą išleisti į pirmą klasę, o Ispanija, aš vis sakau, kad gyvena šešioliktame amžiuje, ypač mūsų pamilta Fuerteventūra. Ta sala – lyg egzotiškas Ispanijos kaimas, kuriame naudotis moderniomis technologijoms vis dar per sudėtinga. Nors viskas puikiai veikia – ir internetas, ir elektroniniai paštai – vietiniai mieliau eina į gyvus susitikimus, tad bet kokie reikalai užsitęsia. Vis juokiuosi, kad per dieną čia galima susiplanuoti tik vieną darbą – daugiau nepavyks (šypsosi).
Tiesa, pradžioje buvo iššūkių ir dėl kalbos. Atrodo, vietiniai net nesuka galvos – na, ir ką, nekalbame mes angliškai, kas čia per problema (šypsosi). Bet džiugu, kad čia esame jau penktą mėnesį, tai dukra prakalbo ispaniškai, mes patys prakalbome ispaniškai, tai atsirado daugiau ramybės.
– Užsiminėte, kad vietiniai kiekvienai dienai susiplanuoja tik po vieną darbą. Negaliu patikėti, kad Lietuvoje keletą darbų vienu metu galėjusiam nudirbti prodiuseriui nebuvo sunku prisitaikyti prie kur kas lėtesnio gyvenimo ritmo...
– Iš tiesų, pradžioje tas lėtumas trikdė, tačiau dabar jau nebe. Būna, nueini į mėsos skyrių parduotuvėje, o ten stovi porelė ir kalbasi su pardavėju. Žinoma, smagu, kad jie aptaria dienos džiaugsmus, rūpesčius, tačiau aš noriu nusipirkti mėsos ir eiti savo reikalais, nenoriu parduotuvėje praleisti visą dieną.
Bet ir prie tokių dalykų pripranti, o kartais tą jų ramybę perimi. Štai Laura buvo grįžusi į vieną renginį Lietuvoje, aš taip pat. Atvykome į tiesioginę transliaciją, iki jos likus valandai visi laksto kaip išprotėję. Aš tik žiūriu į tuos lakstančius, panikuojančius ir galvoju: kam to reikia, juk viskas ir taip įvyks, viskas bus gerai (šypsosi).
– Jūsų darbai ir projektai liko Lietuvoje. Kaip jums sekasi dirbti nuotoliniu būdu?
– Kad ir kokia baisi ta pandemija, šiuo atžvilgiu ji mums pasitarnavo. Visi išmoko dirbti nuotoliniu, tad iššūkių nekilo. Juk prasidėjus pandemijai, net būdami Lietuvoje nevykome į biurus, tad ir dabar mes į biurą neiname – mūsų darbo vieta yra miegamajame, iš kurio galime vos kelių mygtukų paspaudimu susisiekti su visu pasauliu (juokiasi).
Džiugu, kad galime dirbti iš bet kur. Štai kaip tik pristatome ketvirtą filmą, kurį spėjome sukurti nuo vasaros pabaigos, surengėme tris didelius renginius... Nors darbo tempų nestabdome, tačiau projektų apimtys tapo šiek tiek mažesnės. Tenka rinktis, nes norisi ir prie vandenyno pabūti, ir pasimėgauti ta nuostabia gamta.
– Atrodo, kad darbų skaičius vis vien milžiniškas. Ar pavyko per tuos penkis mėnesius pakeliauti po salą?
– Šiek tiek pavyko (šypsosi). Nors būna taip, kad, jei jau reikia užbaigti kokį projektą, užsidarau miegamajame trims ar keturios dienoms, dirbu nuo ryto iki vakaro, kartais net ir naktį, tačiau po to visą tą laiką sau kompensuoju, tad daugiau ilsiuosi.
Labai džiaugiuosi, kad dirbu Lietuvos laiku. Kai Lietuvoje 8 valanda ryto, čia – tik šešios, tad darbo dieną dažniausiai baigiu apie trečią. Tuomet pramogoms lieka nemaža dalis dienos.
– O kaip Kanarų saloje leidžiate laisvalaikį? Ar kasdien keliaujate prie vandenyno?
– Jau nebe. Kai čia būni du ar tris mėnesius, tai norisi kiekvieną laisvą akimirką praleisti prie vandens, tačiau vėliau supranti, kad tas vandenynas niekur nedings (juokiasi). Dabar jau gyvename kaip tikri vietiniai, užsisukę darbuose, bet laisvą minutę mėgaujamės vandens pramogomis – banglenčių sportu.
Iš tiesų, užsibrėžiau tikslą iki vasaros išmokti plaukti banglente kuo geriau, kad kuo labiau priartėčiau prie profesionalo lygio (šypsosi). Šiuo metu kaip tik pasisamdėme trenerius ir aktyviai mokomės… Pasakiau sau, kad noriu išmokti tai, ko Lietuvoje nepatirsiu. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje su surfinimu yra bėdų, žinoma, gali Klaipėdoje prie molo vaidinti, kad surfini, bet tokių bangų, kokios yra čia, Lietuvoje nėra. Tad ir naudojuosi galimybe išmokti plaukti banglente kuo geriau.
– O kodėl savo „dešimčiai medaus mėnesių“ pasirinkote Fuerteventūrą, o ne lietuvių taip mylimą Tenerifę? Ten taip pat palankios sąlygos banglenčių sportui.
– Tenerifėje esame viešėję darbo reikalais, filmavome vieną projektą. Nenoriu nieko įžeisti, bet Fuerteventūra mums labiau prilipo. Mes esame šiek tiek kosmonautai, menininkai, mums norisi to laukinio grožio, o čia, Fuerteventūroje, gamta yra atšiauri – kaip Marso kanjonai. Mums – pats tas.
Tuo labiau, norėjosi būti vietoje, kur nėra tiek daug turistų. Turistinėse vietose mes ne kartą esame buvę, tad norėjosi pagyventi toliau nuo to keliautojų konvejerio. Norėjosi, kad atėjus į kavinę padavėjas pažinotų, atsimintų tave. Tas mane žavi šioje saloje. Vietiniai žino, kad mes esame iš Lietuvos, ką mes čia veikiame. Labai smagu (šypsosi).
– O ar daug lietuvių gyvena Fuerteventūroje?
– Jei kalbame apie nuolat gyvenančius, tikriausiai čia tėra kokios dvi lietuvių šeimos, o atvykstančių atostogauti nėra daug, bet panašu, kad jų daugėja. Vis pasijuokiu, kad savo pažįstamiems ir bičiuliams jau išreklamavome šią salą – pas mus nuolat būna svečių (juokiasi). Per rudens atostogas mūsų name buvo 30 lietuvių. Dvi savaites jie svečiavosi, tai vietiniai nesuprato, kas čia vyksta – tiek lietuvių nebuvo matę (juokiasi).
Per Kalėdas vėl buvo svečių – šventes sutikome su artimaisiais, buvo atvykusi Lauros mama, brolis, jo vaikai... Greitu metu vėl laukiame svečių. Taip ir sukasi tas ratas (juokiasi).
– O kaip sutikote Naujuosius metus?
– Su draugais vykome į restoraną, o po to susirinkome pas mus. Iš tiesų, kai oras puikus, o pro langus atsiveria toks vaizdas, nelabai norisi kažkur vykti. Gera būti savo vietoje (šypsosi). Nieko ypatingo neplanavome.
– Pabaigai, birželį planuojate sugrįžti į Lietuvą. Ar ir vėl užplūdus žiemai nenorėsite pabėgti į šiltuosius kraštus?
– Gali būti (šypsosi). Šalčio nelabai mėgstame, tad galbūt ta mintis labai vilios. Žiūrėsime, kol kas nieko neplanuojame.
