Žinomas grupės „B‘avarija“ atlikėjas, laidų vedėjas, scenaristas į savo naują hobį žvelgia su dideliu užsidegimu, tačiau nevengia ir lengvos ironijos. „Esu statistinis ir normalus Lietuvos futbolo mylėtojas, kuris taškosi alumi prie televizoriaus ekrano ir nurodinėja, kaip reikia žaisti už tūkstančių kilometrų rungtyniaujantiems futbolininkams“, – juokavo klaipėdietis.
Tuo pačiu J.Liesis neslėpė, jog yra vienas iš tų, kurie rimtai „susirgo“ futbolo sporto šaka. 43 metų vyras – itin aktyvus futbolo renginių dalyvis. Dviejų vaikų tėvas neseniai sukūrė himną šį pavasarį startuojančiai Lietuvos pradinukų futbolo lygai, o taip pat dalyvavo sėmėsi gilesnių futbolo ir pedagogikos žinių naujuose Lietuvos futbolo federacijos kursuose „Kitas požiūris“.
– Koks yra jūsų ryšis su futbolu?
– Mano ryšys su futbolu yra emocinis ir stiprus. Tai yra dalykas, kuris yra pilnas aistros ir atradimų. Ankščiau lietuvišku futbolu domėjausi tik vyrų futbolo rinktinės atrankos ciklo metu, kai komanda kaudavosi su grandais. Tačiau prieš kelis metus (tuomet dar keturmetis) sūnus suprato, kad kamuolys tinka ne tik mėtymui. Nuo to laiko, su juo kamuolį spardau ir aš. Kai sūnus pradėjo lankyti futbolo užsiėmimus, pajutau, kad greitai jam būsiu tinkamas tik kaip šoninės linijos teisėjas. Kadangi man užribiai nepatinka, pradėjau ieškoti, kur galėčiau mokytis. „Youtube“ patarimai ir draugų kompanija spardant kamuolį tapo mano geriausiu laisvalaikiu.
– Kas paskatino sukurti himną pradinukų lygai?
– Iš sūnaus akademijos „FM Audra” trenerių išgirdau, kad kuriamas pradines klases lankančių vaikų, futbolo čempionatas, kuris įtrauks mergaites ir berniukus. Iš karto pagalvojau, apie ką turėtų būti mano dukrai ir sūnui patinkantis tekstas, kokia nuotaika turėtų pulsuoti lygos daina. Gera nuotaika ypač svarbi vaikų futbole ir apskritai vaikų aktyviam judėjimui. Po kelių dienų gavau kūrėjų kvietimą įsitraukti į Pradinukų lygos kūrimą ir būti atsakingu už turnyro dainos sukūrimą. Pasirašiau šiai idėjai iš karto. Išgirdęs apie šią idėją, kam turėtų būti skirta ši daina, pagalbos ranką ištiesė ir kompozitorius Deivydas Zvonkus. Tada prireikė vaikų pastangų sudainuoti, surepuoti, ir štai – pavyko sukurti smagų, vaikų futbolui skirtą kūrinį.
– Buvote vienas pirmųjų, kurie baigė naujus internetinius kursus „Kitas požiūris“, dalyvavote pirmajame LFF C licencijos seminare. Kodėl nusprendėte gilintis į šią sritį?
– Vos tik pamačiau LFF platintus skelbimus – iškart užsiregistravau. Tokie dalykai išjudina smegenis. Atrodo, kad tai, kas buvo paprasta, tampa dar paprasčiau, o tai kas buvo visiškai neaišku, tampa visiškai aišku. Po pradinių internetinių kursų ir dviejų dienų užsiėmimų Marijampolėje man tapo aišku, kokia bus vaikų futbolo ateitis Lietuvoje – džiaugsminga, draugiška ir visada ypač palanki vaikui.
– Ką naujo sužinojote? Ar pasikeitė požiūris į vaikų ugdymą?
– Internetiniai kursai „Kitas požiūris“ yra tepaliukas akims. Jie leidžia pamatyti, kad, visų pirma, vaikas, vežamas tėčio ar mamos po treniruotės, ir yra vaikas. Vaikas, tiesiog žemesnis savo ūgiu, lengvesnis savo svoriu, yra viso labo žmogus. Supratau, kad vaikas tiesiog turi patirti džiaugsmą ir nieko už tai nėra svarbesnio. Mano galva, tai yra svarbiausias dalykas, kuris yra nuosekliai papasakotas įvadinėse pamokose. Supratau, kad mano šūkčiojimai varžybų ir treniruočių metu iš aistruolių tribūnos – tik niekam nereikalingi trukdžiai. Emocijos lengviausiai išreiškiamos šūksniais. Bet balsą pasaugosiu rinktinės rungtynėms, dar išsirėksiu.
– Ketinate kaip nors pritaikyti kursuose įgytas žinias?
– Norėdamas padėti savo sūnui atlikti techninius elementus – futbolas juk nėra vien tik technika – supratau, kad tiesiog noriu suprasti kodėl, iš kur, vardan ko tai yra daroma trenerių Vakaruose. Gavau atsakymus į klausimus, kurių neradau „Youtube“: kodėl vaikai yra nespaudžiami, kodėl iš jų nereikalaujama konkretaus dalyko išpildymo, kodėl Vakarų šalių vaikai tiesiog džiūgauja aikštėje, kodėl jie džiaugiasi net priešininkų įvarčiais, kodėl ten futbolas yra šventė ir vaikams, ir tėvams. Pripažinsiu: dabar į vaiko ugdymą žiūriu kiek kitaip ir tiesiog noriu jiems leisti būti vaikais.
– Auginate du vaikus. Juozas jaunesnysis lanko treniruotes, o kaip dukra?
– Abiems patinka futbolas. Mano dukrytė Meilė eina į brolio treniruotes, bet jai nepatinka sėdėti ir žiūrėti, ji labiau mėgsta žaisti. Todėl nuėję į treniruotes mes dažnai pažeme spardom kamuolį tarpusavyje (juokiasi).
– Ko, jūsų manymu, trūksta Lietuvos vaikų futbole ir kas galbūt jus džiugina?
– Vaikų futbolui Lietuvoje trūksta erdvės, kur vaikai gali būti tiesiog vaikais. Ne tėvų, ne trenerių planų įrankiais, ar projektais. Jie turi būti augančiais, sulaukiančiais už save aukštesnių ir labiau patyrusių palaikymo, mėgstančiais šėlti futbolo aikštėje vaikais. Konkrečiai, tėvams ir treneriams trūksta suvokimo, kas yra vaikas, ką ir kaip mato vaikas ir ko iš tiesų reikia vaikui.
– Ko palinkėtumėte savo sūnui ir visiems kitiems mažiesiems gainiojantiems futbolo kamuolį?
– Džiaugsmo bei jį visada besistengiančių suprasti tėvų ir trenerių.
