Rudenį atšventęs garbingą 60-metį, arkivyskupas prisimena reikšmingus mamos žodžius, ištartus jam nusprendus pasukti tarnystės Dievui keliu, ir teigia pritariantis, kad ir kokį gyvenimo kelią pasirinktum, svarbiausia išlikti žmogumi.
Laidoje „Gimę tą pačią dieną“ – trys skirtingi žmonės, trys skirtingos istorijos ir viena juos vienijanti data – 1961-ųjų rugsėjo 23-oji, kai už daugiau nei 7 tūkst. kilometrų, Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone, pabėgėlių šeimoje gimė Gintaras Linas Grušas – būsimas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, rašoma pranešime spaudai.
Augęs pedagogų šeimoje, Gintaras tiek katalikiškoje mokykloje, tiek namuose buvo auklėjamas pagal to laikmečio disciplinos principus. Pats, kaip šiandien prisimena savo vaikystę, stengėsi per daug nesivelti į berniukiškas muštynes, tačiau tėvams išdaigų, kaip ir bet kuris vaikas, vis tiek prikrėsdavo.
„Puikiai atsimenu, kai, lošiant beisbolą, pasisekė gerai įmušti kamuolį ir apibėgti visus, tėvas paklausė manęs, kaip aš taip greit bėgau. Aš jam atsakiau, kad įsivaizduoju, kaip vienuolė su lazdele ruošiasi man duoti per nagus, ir bėgau visu greičiu. Tais metais tai buvo drausmė. Manau, kad ir Lietuvoje buvo laikai, kai mokytojai irgi naudodavo griežtesnius draudimo ar auklėjimo principus. Toks buvo metas, ir negali spręsti apie kitą etapą pagal šių dienų taisykles. Tai būtų neteisinga. Aš irgi esu gavęs diržo, ir ne kartą. Pas mus namuose diržas kabėjo matomoje vietoje ir buvo vadinamas „mokytoju“. Esu su tuo „mokytoju“ gerai susipažinęs“, – laidoje apie savo vaikystę atviravo arkivyskupas.
Nors nuo pat pirmųjų Gintaro metų bažnyčia užima svarbų vaidmenį jo gyvenime, prieš pasirinkdamas žengti tarnystės Dievui keliu, kaip įprasta, paauglystėje jis susiduria ir su pirmosios meilės apraiškomis. Vis dėlto mintys apie kunigystę užkerta kelią tolesniems santykiams, tačiau istorija pasibaigia neįprastai taikiai.
„Pirma rimta meilė buvo gimnazijoje. Išsiskyrėme draugiškai, nemanau, kad liko kokių traumų. Viena iš priežasčių kodėl – jau tada svarsčiau apie kunigystę. Žinoma, galutinis apsisprendimas užtruko, tačiau su ja likome draugai ir, tapęs kunigu, net palaiminau jos santuoką“, – pasakojo Gintaras Grušas.
Nors galvoje ir širdyje vis reikšmingesnę vietą ėmė užimti sprendimas tarnauti Dievui, Gintaras Kalifornijos universitete pasirinko matematikos ir informatikos studijas, o šias žinias pritaikė dirbdamas kompiuterių gamintojos ir programinės įrangos prekybos milžinės IBM techniniu konsultantu. Kol galiausiai būdamas 28-erių jis žengė tvirtą žingsnį – nusprendė tapti kunigu.
„Šeima palaikė, bet kaip šiandien prisimenu mamos žodžius, kad, jei noriu, galiu būti kunigu, tačiau turiu nepamiršti pirmiausia būti žmogumi. Tai labai išmintingas pastebėjimas, nes žmonės mane pažinojo iš skirtingų kompanijų. Dalis sakė, kad visada žinojo, jog tapsiu kunigu, bet kita pusė stebėjosi tokiu sprendimu. IBM su bendradarbiais apie tikėjimą nekalbėdavome, bet kai iš ten išėjau ir stojau į seminariją, sužinojau, kiek daug katalikų tenai buvo“, – savo istorija dalijosi arkivyskupas.
Kaip gyvenimo siųstuose išbandymuose atrasti dvasios stiprybę, tikėjimą bei ramybę? Dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ – arkivyskupo Gintaro Lino Grušo, siuvėjos Almos Grundulienės ir konsultantės Ramutės Vasiliauskienės istorijos. „Gimę tą pačią dieną“ – ketvirtadieniais 21.30 val. per LRT televiziją.
