Vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti „Vaikų linija“ pristatė socialinę kampaniją „Kartu galime sustabdyti patyčias!“. Pasitelkus Švedijos patyčių prevencijos organizacijos „Friends“ patirtį, sukurtos vaizdo ir lauko plakatų socialinės reklamos, kuriose kartu su būriu vaikų stabdyti patyčias kviečia ir Gabrielė Martirosianaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Vaikų linija“ su Gabriele Martirosianaite ir Audriumi Bružu drąsina parodyti nepritarimą patyčioms
Moteris prie „Vaikų linijos“ prisijungė ne tik tam, kad dar garsiau visuomenei primintų apie opią problemą. Gabrielei ši tema ypač aktuali – ji savo kailiu įsitikino, ką reiškia būti patyčių objektu.
„Kai sulaukiau šio pasiūlymo iš „Vaikų linijos“, supratau, kad negaliu atsisakyti – apie tai kalbėti reikia garsiai. Kai mane kviečia prisidėti prie tokių projektų, jaučiu didelę atsakomybę, pareigą, bet kartu ir didelį norą, kad mane išgirstų. Ir jeigu mano lūpomis pasakytus žodžius „patyčias galime sustabdyti kartu“ išgirs bent vienas žmogus, tai jau bus nemenkas laimėjimas.
Labai džiaugiuosi, kad jau daugybę metų „Vaikų linija“ yra Lietuvoje, kad yra vieta, kur vaikai gali drąsiai paskambinti, kai jiems reikia pagalbos. Kenčiantis vaikas gali išlikti nematomas, bet išgirstas. Tai turbūt ne tik vaikams, bet ir suaugusiems suteikia daugiau drąsos prabilti“, – 15min pasakojo Gabrielė Martirosianaitė.
– Visi tave matome kaip protingą, sėkmingą, pripažintą gražuolę, žinomą ir mėgstamą veidą bei balsą. Visgi pasirodo, kad patyčios – skausmingai tave palietusi tema. Papasakok, kaip?
– Man atrodo, kad būtų sunku surasti suaugusį ar jaunesnį žmogų, kuris nežinotų, kas yra patyčios. Tikrai nereikia nė vienam iš mūsų sukti galvos, ką šis žodis reiškia. Mes puikiai apie tai žinome: arba patys esame patyrę, arba suaugęs supranti, kad tyčiojaisi, arba tiesiog matei tai iš šono. Aš buvau jaunas žmogus, kuris kartais atsidurdavo po tuo padidinamuoju stiklu, kuriam smigdavo bendraamžių žodinės strėlės.
Viskas prasidėjo maždaug nuo penktos klasės, kai neva įžengiau į suaugėlių mokyklą. Manyje netiko viskas – lieknumas, apranga ar net ant lūpos atsiradusi pūslelinė. Kai iš manęs juokdavosi, priimdavau labai skaudžiai, bet manydavau, kad tai yra tik mano problema. Dabar suprantu, kad tai buvo patyčios, nes mane paveikė, žalojo, menkino pasitikėjimą savimi tada, kai formavosi asmenybė. Šiaip ir dabar esu labai jautri, tada buvau dar jautresnė. Todėl ašaros mokykloje ne kartą byrėdavo. Būdavo skaudu girdėti apkalbas. Esu išgyvenusi nelengvų akimirkų, kurias iki šiol atsimenu. Vadinasi, tai paliko ryškią žymę mano gyvenime.
– Kažkuo išsiskyrei iš minios?
– Man atrodė, kad aš išvis neišsiskiriu. Nemaniau, kad labai madingai rengiuosi, tuo metu turbūt net nenutuokiau, kas yra madinga, o kas – ne. Juk ir rengdavomės taip, kaip tėvai leisdavo.
Tik dabar, kai esu suaugęs, išsilavinęs žmogus, suprantu, kaip galima su tuo kovoti. Bet kai esi jaunas, aplinkinių žodžiai sminga taip giliai, ir kaip tai pakeisti, nenutuoki. Todėl be galo džiaugiuosi, kad yra tokia vieta, į kurią paskambinus galima ir save suprasti, ir aplinką, ir gauti to sveiko proto gūsį, kuris privers patikėti, kad nesi kaltas dėl to, ką kiti kalba apie tave. Aš būčiau labai apsidžiaugusi, jei tuo metu man kas nors būtų taip pasakęs.
– Kaip manai, kodėl tuomet vaikai prie tavęs kibdavo?
– Aš net nenutuokiu. Pati niekada nesityčiodavau iš kito žmogaus. Dabar suprantu, kad besityčiojantys vaikai turi problemų. Jos formuojasi šeimoje, kurioje jie auga. Vaikai juk yra tėvų atspindys. Jie negimsta mokėdami tyčiotis, to išmokstama.
Dabartiniai vaikai gyvena išvis kitaip, nei aš gyvenau. Dabar yra socialiniai tinklai, internetas, visiškai kitokia televizija, todėl manau, kad patyčios gali pasireikšti dar kitomis formomis. Aš mažai apie tai žinau, nes su tokio amžiaus vaikais nesusiduriu. Bet pradėjusi bendradarbiauti su „Vaikų linija“ susipažinau su esama situacija ir supratau, kad nors ir problema yra ta pati, bet ganėtinai pakitusi. Pagalbos ir supratimo kenčiantiems reikia dar daugiau.
Nuo pat vaikystės buvau žmogus, kuris buvo už tiesą. Man atrodė, kad galima kalbėti tik tai, kas yra tiesa, o melo turi būti kuo mažiau. Todėl buvo skaudu girdėti neteisingus žodžius ne tik apie save, bet ir apie kitus. Aš to nesuprasdavau, nerasdavau pateisinimo.
– Nesijautei vieniša?
– Nebuvau atstumta vienišė, bet ir nepuldavau ieškoti atjautos, bandydavau pati susitvarkyti. Nors priimti kitų žmonių pagalbą ir dėmesį, dabar atrodo, būtų buvę labai logiška. Bet tada taip negalvojau – buvau jauna, silpno stuburo, tik bepradedanti formuotis. Galbūt iš manęs tiek nesityčiodavo, kiek iš kitų bendraklasių, bet skaudu buvo ir man.
– Ar bandei kaip nors su tuo kovoti?
– Aš neieškojau pagalbos. Dabar net ir nežinau kodėl. Bet buvau jautrios sielos mergaitė, kuri tik vėliau išdrįso pasipriešinti.
Mane buvo pradėję pravardžiuoti kitaip perdėliojant mano vardo raides. Man tai labai nepatiko, todėl kažkaip sugebėjau surasti vidinę jėgą ir kiekvieną kartą vaikams atsikirsti. Aš nuoširdžiai kaskart sakydavau, kad manęs taip nevadintų, nes mano vardas yra Gabrielė. Teko pakovoti už save, nes supratau, kad kitaip nebus, jei pasiduosiu.
– Patyčios galiausiai liovėsi?
– Atsirado naujų formų. Vyresnėse klasėse aš pradėjau keliauti po pasaulį, šiek tiek mokytis eksternu. Tai irgi kėlė bendraklasių nepasitenkinimą. Vėlgi jaučiau didelį spaudimą.
Taip pat konkurse „Mis Lietuva“ dalyvavau dar besimokydama mokykloje. Laimėjus, grįžau į 12-ą klasę, buvau abiturientė. Iš manęs pasijuokti ar kažkaip replikuoti teisę jautėsi turintys nuo penktoko iki dvyliktoko.
– Kaip tuomet tave įžeidinėdavo?
– Gero žodžio iš kito sulaukti nėra lengva net ir dabar. Ar čia tokia visuomenė, ar toks mūsų būdas, kad kažką gražaus mums pasakyti sunkiau. Kaip suaugusiems, taip ir vaikams.
Praeinant koridoriumi, dėl mano veiklos mane pašiepdavo net mažiausias mokinukas. Aišku, tuo metu nekreipdavau dėmesio, manęs tie žodžiai jau nebeužgaudavo. Bet juos girdėdama supratau, kad tai akivaizdus problemos atspindys – net gražiais dalykais niekas nemoka pasidžiaugti už kitą. Neigiamos energijos kažkodėl susilauki daugiau.
Kai, studijuojant universitete, dėstytojas prieš visą auditoriją leido sau apie mane mėtyti replikas, jau nebebuvo keista. Kai pradėjo komentuoti mano veiklą, matomumą... Iš esmės tai buvo įžeidimas ar net patyčios. O juk, atrodo, suaugęs žmogus, dėstytojas, kuriam turi jausti pagarbą, iš kurio semiesi žinių... Bet tuo momentu pasijaučiau šiek tiek aukščiau, nes jis buvo tas, kuris juokiasi iš manęs.
Man sakydavo: „mergina iš žurnalų atėjo į paskaitą“, specialiai bandydavo neištarti mano pavardės, bet po to replikuodavo „dažnai žurnaluose būna, bet vis tiek dar neišmokau“. Man tai girdėti tikrai nebuvo malonu. Nepriimdavau to kaip įžeidimo, bet dėstytojas leisdavo sau pašiepti mano pavardę ar tai, ką aš veikiu, nors iš esmės ateina šviesti jaunų žmonių. Tai parodė didelį jo neprofesionalumą.
Todėl nereikia stebėtis, kodėl pažeidžiamiausia visuomenės grupė – vaikai – elgiasi taip pat – jie juk kopijuoja suaugusiuosius iki kol patys tokie tampa.
– Tapusi žinoma, komentarų sulaukdavai ir iš nepažįstamų žmonių. Kaip reagavai į juos? Skaitydavai?
– Esu skaičiusi, bet tai buvo labai seniai. Šią vasarą bus 10 metų, kai mano pavardė atsidūrė kontekste, kur galiu būti aptarinėjama visuomenės. Tada skaičiau viską, nes ši sritis buvo tokia nauja, tada net nesuvokiau, kaip išvis ten atsidūriau. Juk iš vieno gyvenimo nuotykio tapau matoma.
Neslėpsiu, esu ir apsiverkusi dėl komentarų. Bet tada man buvo tik 17 metų. Dabar manau, kad nereikia savęs apkrauti tomis neigiamomis emocijomis. Man vienas žmogus yra pasakęs, kad komentarai yra kaip šiukšlių dėžė. Tai yra kitų žmonių išgyvenimų, neigiamų emocijų šiukšlių dėžė, į kurią jie lieja pyktį, nes nėra patenkinti savo gyvenimu, darbu, antra puse... Visa tai komentatoriai išlieja ant kito, visiškai nepažįstamo žmogaus. Protingas, savo tikslų siekiantis žmogus net neitų rašyti komentarų. Jei jis jaustų kažkam antipatiją, straipsnio net neatsiverstų. Tad kam save specialiai apkrauti kitų bloga nuotaika? Neverta.
– Ką galėtum patarti tiems, kurie jaučiasi patyčių auka? Kaip ištverti ir nepalūžti?
– Man labai nedrąsu dalinti patarimus, nesijaučiu turinti tam teisę. Patarimus geriausiai dalija su situacija susipažinę žmonės – psichologai, „Vaikų linijos“ darbuotojai.
O šiaip, aš labai džiaugiuosi galimybe, kad vaikams yra kur paskambinti – gali surinkti skaičius ir sulaukti pagalbos. Esminis žingsnis – paimti telefoną į rankas ir nebijoti paprašyti pagalbos. Galbūt net negalvoti, kad tai yra pagalba, tiesiog išsakyti savo emocijas, jausmus, problemas, net jei pats manai, kad jos yra menkniekis ir nereikia kitiems dėl to kvaršinti galvos. Mes, žmonės, todėl ir esame apdovanoti kalba, gebėjimu suprasti vieni kitus, dalintis savo žiniomis, patirtimis ir išgyvenimais. Galime juk pasitikėti kitu žmogumi, kuris, šiuo atveju „Vaikų linijoje“, yra tau nematomas, nepažįstamas, bet gali padėti.
Vienintelis mano pamąstymas – nebijoti kalbėti – ar tai būtų mama, tėtis ar kitas artimas žmogus. Kartais mes taip puikiai viską mokame nuslėpti. Vaikai ypač, ir suaugęs ne visada gebės pastebėti.
Tėvams irgi yra atskira linija, jiems, manau, kyla ne ką mažiau klausimų, kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Bet ir jiems nereikia galvoti, kad yra visažinis ir viską gali pats išspręsti, geriau pasikonsultuoti ir paklausyti profesionalų patarimų.
Viena „Vaikų linijos“ atstovė pasakojo, kad kartais pasitaiko situacija – jei vaikas išdrįsta pasisakyti apie patyčias, tėvai labai aršiai sureaguoja ir imasi vieni spręsti problemą. Negalima palikti vaiko nuošalyje, reikia sprendimų ieškoti su juo.
Todėl reikia vaikams ir tėvams tarpusavyje bendrauti. Kuo toliau, tuo mažiau tai darome, tik sulendame į telefonus, planšetes ir kompiuterius. Tai turi prasidėti nuo šeimos, ir tęstis iki kolegų ir kitų aplinkinių – įjungi savo akis, ausis ir matai, kas vyksta aplink, nebūni abejingas.
