Apsilankius pabėgėlių centre, įsikūrusiame Vilniuje, Žirmūnų rajone, sunku sulaikyti emocijas. Jame gausu iš Ukrainos dėl karo pabėgusių šeimų su mažamečiais vaikais ir netgi augintiniais. Jie rankose nešasi maišelius su būtiniausiais produktais ir daiktais bei keliauja į neapibrėžtą ateitį svetimoje šalyje.
Centre itin sustiprintas saugumas, kadangi, kaip teigė ten dirbanti savanorių koordinatorė, Raudonojo kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė, net ir čia nestinga provokacijų. Prie įėjimo dirbantys pareigūnai vos sutiko įsileisti 15min, nes tą pačią dieną kitur dirbančius žurnalistus jiems teko išvyti padedant policijos ekipažui. Plačiau komentuoti situaciją jie atsisakė, bet, kadangi turėjome Vidaus reikalų ministerijos suteiktą leidimą, geranoriškai palydėjo link ten jau kurį laiką savanoriaujančios atlikėjos Gabrielės Vilkickytės. Pastaroji sutiko trumpam atsitraukti nuo savo darbų ir papasakoti apie savo patirtį.
Su Gabriele užlipome į sporto salės antrą aukštą, iš kur atsivėrė platus vaizdas į savanoriaujančius žmones. Iš pradžių ji papasakojo, kaip prisijungė prie Raudonojo kryžiaus komandos – informaciją, kaip teigė, pastebėjo instagrame, oficialioje organizacijos paskyroje.
„Man tai buvo savaime suprantama, nebuvo jokių priežasčių skaičiavimo, kodėl aš tą turiu daryti. Net nesprendžiau – žinojau, kad turiu eiti. Turiu vidinę kovotoją už teisingumą, už kitų žmonių gerovę, už apskritai gėrio maitinimą, tai man buvo natūralu, daugumai čia sėdinčių savanorių yra taip pat.
Užsiregistravau per pirmas penkiolika minučių. Greitai gavau pradinį laišką, praėjau apmokymus ir praeitą pirmadienį pirmą kartą atsidūriau čia, nors jausmas, kad prieš pusę metų. Ir rusų kalbą jau pramokau, ir supratau, kad galiu atsakingai ir greitai dirbti nepasiduodant emocijoms.
Tiesą sakant, kartais norisi verkti kartu su verkiančiuoju kitoje stalo pusėje, bet suprantu, kad tai tik dar labiau sulėtintų mūsų procesus, todėl emocijas pasilaikau iki kol grįžtu namo. Grįžus prasideda karščio bangos, visas kūnas dega nuo per dieną prikauptų emocijų“, – 15min atviravo G.Vilkickytė.
Gabrielė per savo gimtadienio minėjimą šeimai taip pat papasakojo apie patirtį ir įkvėpė juos savanoriauti kartu. Oficiali pamaina trunka keturias valandas, bet mergina neslėpė, kad ji, kaip ir brolis bei mama, kartais pameta save, išbūna trigubą pamainą ir išeina iš centro apie vienuoliktą valandą vakaro.
„Mano mama yra labai atsidavusi. Ji ir rusiškai gerai šneka, tai ir psichologinę konsultaciją suteikia, pataria dėl pašalpų, lengvatų, transporto. Mama dar aktyvesnė nei aš, nes šiuo metu turi daug laiko ir renkasi jį leisti ne Tenerifėje, o pabėgėlių centre.
Pamačiau savo mamą kitoje šviesoje ir supratau, kad jai labai tinka vadovauti savanoriams su meile, narsa, o ne su ego mašina. Siūlau jai ir įsidarbinti Raudonajame kryžiuje, kadangi kaip tik ieško darbo“, – 15min kalbėjo G.Vilkickytė.
Atlikėjos pareiga yra ieškoti pabėgėliams apgyvendinimo. Ji sėdi prie kompiuterio, o kai ateina ukrainiečių šeima, paima vieną jų pasą, užregistruoja sistemoje, išgirsta lūkesčius. Tiesa, kaip pastebėjo, jie dažnai būna šiek tiek neadekvatūs – yra tokių, kurie nori gyventi Gedimino pilyje su maitinimu tris kartus per dieną, su saulės baterijomis ir pan.
„Tikrovė ta, kad butai yra labai įvairūs. Iš tikrųjų, nuo Gedimino prospekto iki kaimuko, kur tualetas lauke, o vanduo – šulinyje. Tenka aiškinti, kad čia žmonės priima geranoriškai, nemokamai, kai kurie mėnesiui, kai kurie – neribotam laikui.
Pavyzdžiui, yra namas ant jūros kranto Juodkrantėje, kur priima neribotam laikui, tačiau vis dar niekam jo neįsiūlėme, nes ten sunku rasti darbą ar mokyklą vaikams. Jis idealiai tiktų kokiems šešiems pensininkams. Yra tikrai įspūdingų vietų Nidoje, Palangoje, bet, kadangi žmonės turi rasti darbus, tai jie renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą“, – pasakojo pašnekovė.
Pabėgėlių centre yra ir daugiau stotelių: pirmoji – registracija, kur pažymima, kad jie pasiekė Lietuvą ir užfiksuojama, kiek jų yra. Vėliau jiems išdalijamos rezidentų kortelės, sutvarkomi migracijos dokumentai, o tik tada jie ateina pas Gabrielę. Tiesa, prieš kelias dienas kartu su ja savanoriavo ir Gabrielius Landsbergis su Ingrida Šimonyte.
„Visi vieni kitiems sakėme tu, jie sėdėjo iki vėlaus vakaro. Galiausiai sekmadienį, gal devintą vakaro, reikėjo rasti, kas nuveš septynių asmenų šeimą į Zarasus, tai prisiminėme, kad Andrius Mamontovas yra užsiregistravęs sistemoje, bet nepalikęs savo telefono numerio, nes nenorėjo, kad jį užsipultų gerbėjai. I.Šimonytė sakė, kad kaip tik turi jo numerį, tai paskambino ir paprašė nuvežti. Jis per kažkiek minučių atvažiavo, visus surinko ir nuvežė.
Yra tokių gražių akimirkų, kuriose visi esame lygūs. Sėdi Gabrielius, ir aš negalvoju, kad čia yra aukšto rango politikas. Jis skambina ir sako – sveiki, esu Gabrielius, savanoris iš Stiprūs kartu ir taip toliau“, – pasakojimą apie savo patirtį tęsė Gabrielė.
Ji pastebėjo, kad suradus būstą apima toks jausmas, kaip, matyt, laimėjus kazino, kai iškrenta tokie patys rutuliukai: „Pajunti tą azartą, ypač tada, kai ieškai dvi valandas ir niekaip nerandi. Tas jausmas labiausiai išlaiko ir skatina viršyti savo pamainos laiką, nes supranti, kad tikrai gali padėti žmonėms ir pagerinti jų kitokią kasdienybę.“
Paklausus, kokia buvo jautriausia akimirka, G.Vilkickytė prisiminė atvykstančius su gyvūnais. Mergina yra didelė jų mylėtoja, todėl tai kelia daug jausmų.
„Žmonėms galima paaiškinti faktus, kas kaltas, kas pradėjo, kiek tai galbūt tęsis ar kokios bus pasekmės. O gyvūnai tik jaučia, kad žiauriai išsibalansavo jų rutina, kad šeimininkas nuolatos jautrus ir stresuojantis.
Buvo gal dvylikos metų labradoras, kuris dvi valandas tiesiog stovėjo ir nė karto neprisėdo. Net šuo jaučiasi esantis tokioje aktyvios parengties būsenoje, jis negali atsisėsti ir atsipalaiduoti. Tiesa, ne visi šunys taip elgėsi.
Jautrių akimirkų būna reguliariai, kas valandą. Ateina moteris, kuri taip stipriai verkia, kad net negali savo vardo ištarti. Arba surandi žmogui gyvenamąją vietą Vilniuje, pas kitus, ir ukrainiečiai netiki, pradeda nepasitikėti, nes galvoja, jog tai per geras variantas. Iš tikrųjų yra butų, kuriuos siūlo, su vaizdu į Katedros aikštę arba duoda visą kotedžą pušyne, su pirtimi, su viskuo. Žmonės netiki, kad gali būti taip gerai“, – mintimis dalijosi Gabrielė.
Pati dainų kūrėja savo socialiniuose tinkluose tvirtino, kad atitrūko nuo savo rutinos. Pirmadienį pristačiusi naują dainą su grupe „jauti“, ji jautėsi tarsi būtų kitame pasaulyje. Pasiteiravus, ar muzika tokiomis akimirkomis bent kažkiek gelbsti, ji sakė, kad muzika gali suteikti momentinį palaikymą, atspirtį, padėti ištverti, bet negali sutramdyti karo ir padaryti visų laimingais.
„Aš tikrai apleidau savo veiklas, bet jau dozuoju. Šįryt skyriau laiko savo reikalams, atvažiavau čia kokioms šešioms valandoms ir vakare planuoju vakarieniauti namuose. Kai čia pasėdžiu iki dešimtos–vienuoliktos valandos, tai tas ir lieka iš manęs. Jaučiu nuovargį, tokį lėtinį, tą pajuntu ir ant odos, kuri jau pradeda streikuoti“, – pripažino Gabrielė. Ji serga dermatitu, todėl nuovargio pasekmės pirmiausiai būna matomos ant odos.
Mergina dar tiksliai nežino, kiek savanoriaus, nes, kol yra reikalinga ir turi laiko, jį visą nori skirti buvimui čia. Anot jos, vasarą bus sudėtingiau, nes turės grįžti į darbus ir iš kažko gyventi, kadangi dabar kol kas tempia santaupos: „Man, kaip muzikantei, vasara yra pats darbymetis.“
