Apie tarptautinę karjerą vis dažniau pasvajojanti ir jau save užsienio rinkoje išbandanti aktorė Gabija Jaraminaitė su portalu Žmonės.lt sutiko pokalbiui, kuriame neapsieita be nuoširdaus atvirumo bei akimirkų praeities ir ateities apmąstymams.
– Gabija, jau spėjote prisijaukinti šį gražios sukakties skaičių?
– Vaikystėje atrodė, kad 50-imt tokia didelė metų suma, bet kai šis skaičius vieną dieną netikėtai aplanko tave, jis toks didelis nebeatrodo. Suprantu, kad skaičius įspūdingas, bet niekas dėl to nepasikeičia nei dieną prieš, nei dieną po. Galvoju, kad dabar ir laikai kitokie – į biologinį amžių žiūrima visai kitaip, jaučiamės jaunesni, turime daug žinių, kaip prižiūrėti save, savo išvaizdą ir sveikatą. Galbūt todėl šis skaičius nebe toks ir gąsdinantis. Be to, visada vadovaujuosi mintimis, kad geriausia dar laukia ateityje. Kad ir kiek visko gyvenime teko patirti, kiekvieni metai atneša dar daugiau naujų gražių dalykų.
– Esate užsiminusi, kad gimtadienius jums švęsti patinka. Šio ypatingo jubiliejaus proga nusimato grandiozinis vakarėlis?
– Visgi pandemija pakeitė tam tikrus įpročius (šypsosi). Todėl šiemet gimtadienį atšvęsiu ramiai – tądien turiu spektaklį. Pasakiau kolegoms, kad padarysiu tortą ir juo pasivaišinsime gastrolėse. Kadangi spektaklis vyks kitame mieste, pirmą dienos pusę praleisiu su artimiausiais, kukliai gimtadienį paminėsime kavinėje. Bet aš dėl to labai džiaugiuosi. Padėkojau likimui už galimybę vaidinti per savo gimtadienį, man tai labai simboliška dovana.
– Tikiu, kad praeityje būta ir ne tokių „kuklių“ gimtadienio švenčių. Gal prisimenate vieną įsimintiniausių?
– Gimtadienius dažniausiai švęsdavau su artimiausiais draugais. Tačiau visada vadovavausi sena šeimos tradicija švęsti gimtadienį tą pačią dieną, nesvarbu, tai pirmadienis ar trečiadienis. Iki šiol švenčiame taip pat.
Tikriausiai labiausiai prisimenu savo 30-ąjį gimtadienį, tada aš galvojau: o, Dieve, iš kur šitas skaičius?!. Va tada tai tikrai būta gyvenimo apmąstymų (juokiasi). Pamenu, tais metais nusprendžiau padaryti šventę ir sukviesti beveik visus, kuriuos pažįstu. Šventėme sode, gamtoje, mūsų buvo apie 30-40 žmonių. Buvo labai smagu!
– O ar prisimenate save anuomet? Kokia buvote akademijos laikais?
– Viena vertus, buvau nepasitikinti savimi, bet kita vertus, man visada užtekdavo drąsos rimtiems sprendimams. Visada buvau optimistiška ir tikėjau, kad bet kokioje situacijoje viskas išsispręs gerai. Šios pozicijos laikausi iki šiol. Kai kažkas klostosi ne pagal planą, toks mąstymas man labai padeda.
– Esate gamtos mylėtoja, kuri gyvena mieste. Praėjusių metų rudenį pradėjus savanoriauti Botanikos sode Kairėnuose, neaplankė mintis prie gamtos priartėti dar labiau ir miestą iškeisti į kaimą?
– Kol kas tokios minties nėra, nes darbas mieste, draugai ir šeima taip pat. Be to, nors ir man patinka miesto gyvenimas, aš visada esu arti miško. Gamta mane atgaivina, pakrauna jėgų, tad džiaugiuosi pasivaikščiojimais po šalia namų esantį mišką.
Tiesa, savanoriauti Botanikos sode man išvis yra didžiulis džiaugsmas. Namuose padaugėjo augalų, o ir šiaip kaskart ten apsilankius papildau save įvairiomis žiniomis, paslaptimis. Aišku, ir vieną kitą augaliuką, sodinuką parsinešu namo (šypsosi).
– Pasidalinkite, kokiais projektais gyvenate karjeroje ir asmeniniame gyvenime?
– Nuolat turiu svajonių, kurios noriu, kad išsipildytų, o kai kurios po truputį pildosi jau dabar. Iš esmės norėčiau būti tarptautine aktore ir daugiau vaidinti užsienyje. Šiuo metu kaip tik filmuojuosi norvegų seriale. Neatlieku vieno iš pagrindinių vaidmenų, bet labai džiaugiuosi savo personažu. Beje, daug atskleisti negaliu, bet vaidinu lietuvę, kuri kalba angliškai.
Dalį serialo filmavome Lietuvoje, o kelias dienas po gimtadienio toliau filmuotis vyksiu į Norvegiją. Be galo dėl to džiaugiuosi. Taip pat neseniai nusifilmavau Edinburgo menų koledžo studentės baigiamajame darbe, trumpametražiame filme. Studentė lietuvė, bet į Lietuvą ji atvyko su profesionalia tarptautine komanda, tad tai buvo įdomi patirtis. Tikiuosi, kad tokių vaidmenų ateityje atsiras vis daugiau.
O kalbant apie asmeninį gyvenimą: kol kas išvykti gyventi į užsienį, keisti profesiją ar kitų kardinalių projektų neturiu. Mano vienintelis šiandienos ir kiekvienos dienos projektas po rytojaus – būti laiminga, sveika ir turėti taikų dangų virš galvos.
– Jūsų aktorystės karjera trunka jau 28 metus, per kuriuos tiek teatre, teik kine ar televizijoje įkūnijote daug ryškių vaidmenų. Tačiau ar turite vieną patį brangiausią?
– Visi vaidmenys buvo skirtingi ir kiekvienas artimas savaip, tačiau jei reikėtų išskirti vieną, tikriausiai tai būtų žmonos vaidmuo Linos Lužytės filme „Amžinai kartu“. Man jis buvo ir išliko tikrai brangus, tai buvo didelis vaidmuo, turėjau juo ką pasakyti.
– Atskleiskite, aktoriui svarbūs tik pagrindiniai vaidmenys, ar gražių dalykų galima atrasti ir antraeiliuose?
– Kaip tik dabar pas mane toks etapas, kai pati pradėjau mokytis atlikti antraeilius ir visai epizodinius vaidmenis. Tai yra išties įdomus iššūkis ir, pasirodo, tam reikia atskiro mokslo. Dažnai tokie vaidmenys būna neišrašyti, tačiau visoje juostoje jam pasakius vos tris sakinius, gali viską suprasi apie tą personažą. Tokį vaidmenį aktoriui kurti taip pat labai įdomu, kad jis būtų toks pats gyvas kaip ir pagrindinis.
– Jei išbrauktume žodelį „aktorė“, kas yra Gabija Jaraminaitė?
– Mama, dukra, draugė, gamtos mylėtoja.
– O jeigu ne aktorė, kokią profesiją norėtumėte pasimatuoti?
– Sunku įsivaizduoti save ne aktorę (juokiasi). Gal tada būčiau sodininkė, užsiimčiau gėlėmis ir augalais?
– Grįžkime prie mamos vaidmens. Kokį santykį puoselėjate su savo dukra Elena?
– Šiuo metu Elenai 25-eri, esame viena kitai parama, bet nežinau, kaip dėl geriausių draugių. Sakoma, kad geriau tėvai su vaikais nebūtų geriausi draugai. Tėvai tegu būna tėvais, o draugų gyvenime tikrai atsiras. Tačiau nepaisant to, mūsų santykiai yra labai draugiški, gražūs. Elena yra žmogus, kuriam pirmam viską išsipasakoju, labai ja pasitikiu.
– Kiek jūsų dukroje polinkio į meną, kūrybą?
– Elena yra labai meniškas žmogus. Ji baigė architektūrą, tačiau dabar dirba kaip interjero dizainerė. Tikriausiai čia ir pasireiškia jos polinkis į kūrybą.
– Sakoma, kad 50-imt – tai pusė nugyvento amžiaus. O ką dar norėtumėte nuveikti per kitą pusę?
– Norėčiau tiesiog būti džiugi ir linksma. Kaip ir minėjau, norėčiau tęsti sėkmingą karjerą ir išplaukti į tarptautinius vandenis, turėti įdomių vaidmenų, kuriais galėčiau įkvėpti kuo daugiau žmonių. Likusi gyvenimą noriu vaidinti ir eiti žygius po gamtą iki tol, kol galėsiu (šypsosi).
Jubiliejų švenčianti aktorė Gabija Jaraminaitė – galerijoje:
