Ilgokai užtrukome, kol sutarėme pasimatyti. Vis teisinaisi turinti galybę darbų...
Darbai turi savybę: arba jų visiškai nėra, arba jų yra tiek, jog net nėra kada išsimiegoti...
Tačiau sunkiai pamenu tave sėdinčią tik rankas sudėjus!
Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko tokių periodų. Grįždama iš Turkijos, kur pusę metų dirbau gide, turėjau įvairių planų, tačiau susidūriau su realybe: maniau, dirbsiu vieną darbą, bet jo neliko, svarsčiau apie kitą, bet ir to pasiūlymo netekau. Užtat radau įdomios socialinio pobūdžio veiklos. Tas metas buvo sudėtingas. Kaip sakoma mūsų šeimoje, apėmė stuporas: ką daryti, jei nėra ką daryti? Ir kaip toliau gyventi? Turėjau daug laisvo laiko pasvarstyti apie ligšiolinį gyvenimą – anksčiau nebuvo kada. Buvo nelengvas periodas, bet džiaugiuosi, kad teko jį išgyventi.
Bet per tą laiką spėjai ir Lietuvos įvaizdžiu pasirūpinti?
Po truputį pradėjo rastis darbelių, skatinančių mokytis ko nors naujo. Tapau įvaizdžio kūrimo grupės ,,Made in LT“ žurnalo ir interneto portalo vykdančiąja direktore. Po kurio laiko paaiškėjo, jog mano darbe maža kūrybos. Išėjau ir susiradau kitą. Toks jau esu žmogus, kad jei laikui bėgant darbe ima trūkti kūrybinio elemento, pradedu jo ieškoti kitur. Stengiuosi laisvalaikį leisti taip, kad galėčiau patenkinti šį savo poreikį.
Kitas numotų ranka: turiu darbą, gaunu atlyginimą, ir gerai, ypač kai aplinkui siaučia nedarbas.
Rinkdamasis darbą kiekvienas žmogus turi skirtingą motyvaciją: vienam svarbus atlyginimo dydis, kitam – darbo pobūdis.
Kol kas negaliu pasakoti, kokia dabartinė mano veikla. Esu prietaringa: man – vis dar bandomasis trijų mėnesių laikotarpis, tad anksti ką nors pasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad darbas susijęs su projektų vadyba ir man tai patinka – kūrybos netrūksta, o ir dirbu su žmonėmis, su kuriais miela ir malonu bendrauti.
Ir visai nesvarbu, kad laisvo laiko visiškai neliko. Jis kažkur pradingo, tarsi prapuolė juodojoje skylėje (juokiasi). Tada, kai turėjau mažai darbinės veikos, žmonės, kurie sakydavo, kad visiškai neturi laiko, man atrodė tokie pižoniški, o dabar ir vėl pati tokia esu. Todėl kartais pati sau iškeliu užduotį surasti laiko ir būdų pabėgti, kad kasdienybė netaptų rutina: darbas, namai, lova. Nueinu į klasikos koncertus ar dar kur. Bet blogiausia, kad tokius „pabėgimus“ sunku suplanuoti – neatidėliotini darbai kartais užgriūna visai netikėtai.
Filmavimasis seriale „Svetimi“ tau – būdas pabėgti nuo kasdienių darbų?
Iš tikrųjų – taip. Mokydamasi tekstus norom nenorom pabėgu nuo minčių apie darbą. Visada turiu su savimi scenarijų, kiekvieną laisvą akimirką stengiuosi į jį žvilgtelėti. Žinoma, galiausiai vis vien tenka kaip studentui mokytis – paskutinę naktį. Būna ir taip, kad ryte pabundu su tekstu rankose (juokiasi)...
Kartais pamąstau: rupūs miltai, na, kodėl taip gyvenime nutinka – arba viskas, arba nieko? Bet tada savęs paklausiu: „Gabriele, ką rinktumeisi: viskas ar nieko?“ Tuomet klausimų ir nebelieka...
Kartais tenka nusivilti, ir tik tada pajunti, kad savo nusivylimą ir įžvalgos nebuvimą gali pateisinti tik tuo, jog buvai per didelė idealistė.
Mokeisi aktorystės, vaidinai teatre, tad turbūt nesuklysiu suabejojusi, jog šis vaidmuo tau – išsvajotas?
Bet jis man pakankamai artimas. Ir net įskaitant praktiką teatre artimą sau vaidmenį esu gavusi tik porą sykių. Ilgai nesvarsčiau, sutikti ar ne, nes jau buvau pasiilgusi buvimo filmavimo aikštelėje, tos virtuvės. Tiesą sakant, nežinau, koks turėtų būti vaidmuo, kad nesutikčiau vaidinti. Nebent vaidmeniui būtų privalomos nuogos scenos (juokiasi)...
Tokių „Svetimuose“ nėra?
Kol kas turėjau vieną sceną lovoje...
...su kuo?!
Su savo mintimis (kvatojasi)! Kol kas...
Užsiminei, kad tavo herojė – vaikų teatro režisierė Melita – artima tau pačiai. Kokia ji?
Ji yra doras, geras žmogus, idealistė ir labai mylinti vaikus... Pasakyti, kad visa tai yra apie mane, būtų daugiau nei nekuklu (juokiasi). Bet šiame vaidmenyje tikrai yra nemažai manęs.
Kuo pasireiškia tavasis idealizmas?
Kartais tenka nusivilti, ir tik tada pajunti, kad savo nusivylimą ir įžvalgos nebuvimą gali pateisinti tik tuo, jog buvai per didelė idealistė. Kartais tiesiog supranti, kad kažkuo per daug tikėjai ir pasitikėjai. Net ir geri draugai kartais mesteli: „Na, Gabriele, kada gi tu išaugsi ir pamesi savo vaikišką tikėjimą, idealizmą?“ Turbūt niekada...
Dar užsiminei, kad be galo myli vaikus...
Manau, tai – abipusė meilė. Turiu draugų nuo ketverių iki dvylikos ir daugiau metų.
Pagalvoti apie savus galbūt trūksta laiko?
Manau, jei mano gyvenime atsirastų vaikų, laiko jiems tikrai užtektų, bet kol kas aplinkybės dėliojasi taip, kaip dėliojasi.
Esi sakiusi, kad supranti, kaip vyrams būtų sudėtinga greta tavęs. Galbūt jau radai tą, kuriam šalia tavęs būtų paprasta?
Tada taip ir buvo, kaip sakiau, o dabar situacija kiek kitokia. Vyrui šalia manęs dabar tikrai būtų lengviau nei tada (juokiasi). Laikas juk bėga, keičiasi nuostatos, požiūris, poreikiai, jie nebėra tokie dideli kaip anksčiau. Jauni žmonės yra kategoriški. Dabar į daug ką žiūriu paprasčiau. Kalbant ne tik apie santykius su vyrais, bet ir su kitais žmonėmis...
Taip ir neatsakei, ar šalia tavęs yra mylimas žmogus.
(Garsiai kvatojasi.) Parašyk, kad toks ir yra mano atsakymas.
O aplinkinių spaudimą ištekėti jauti?
Seniai tai praėjo... Be to, net nepavadinčiau to spaudimu – tiesiog aplinkiniai dažniau klausdavo: „Gal jau? Gal ištekėjai?“ Dabar turbūt nebe toks amžius, kad klaustų: „Ar jau turi ką nors?“
Kiekvienas turime savo gyvenimo trajektoriją, kuria žingsniuojame. Vedybos niekada nebuvo mano tikslas, todėl man visiškai nesudėtinga pasakyti: „Ne, dar neištekėjau.“
Ir mama anūkėlių nereikalauja?
Mano mama – labai tolerantiškas žmogus, todėl nieko nesako. Žinau, ji norėtų anūkų, kartais anksčiau apie tai prasitardavo, bet dabar tiesiog žino, kad turiu savo gyvenimą, kuris klostosi taip ir ne kitaip. Negali žinoti, lemta ar nelemta turėti vaikelį, sukursi šeimą ar nesukursi. Manau, vaikų namai yra pilni tų, kuriems reikalinga mūsų meilė.
Pasvarstai apie galimybę priglausti svetimą vaiką?
Man tai yra suvokiamas dalykas... Jei gali padaryti kam nors gera, praskaidrinti kažkieno gyvenimą – kodėl gi ne. Juk kiek yra žmonių, kurie gyvena vien imdami, o duoti pamiršta...
Bet kol kas neturi laiko apie tai rimčiau pasvarstyti?
Galbūt tiesiog tam dar nesusidėliojo aplinkybės?
