Malis iki šiol laikytas viena demokratiškiausių Vakarų Afrikos valstybių, tačiau ir jis papildė šalių, kuriose per pastaruosius keletą metų įvyko karinis perversmas, sąrašą. Skaudžiai dėl to išgyvenate?
Gaoussou: Iki šiol Malis buvo demokratiška, suvereni ir moderni valstybė, tačiau prezidentas padarė esminę klaidą – žlugus Muammaro Gaddafi diktatūrai Libijoje, jis turėjo suprasti, kad neramumai atsiris ir iki jo šalies. Tuo metu, kai kaimyninės valstybės uždarė sienas, mūsų prezidentas atidarė: sakė, kad reikia leisti grįžti saviškiams, duoti darbo. Bet kas stovi už tų „saviškių“, niekas nežino. Uranas, nafta – esame turtinga šalis, kuri vilioja piktavalius.
Demokratija sugriuvo, ir mes vėl viską turėsime pradėti iš pradžių. Perversmas – didžiulė tragedija, sunaikinome tai, ką daugelį metų statėme, kūrėme. Afrikos kontekste Malis buvo demokratijos pavyzdys, o dabar... Tikiu, kad jauni maliečiai sugebės atkurti šalies suverenitetą, jie – tikri patriotai, pasiryžę numirti dėl savo tėvynės.
Jau pusė milijono taikių maliečių pabėgo iš šalies, gyvena gretimose - Mauritanijoje, Alžyre, Burkina Fase, Nigerijoje. Jie neturi namų, vaikai nesimoko – užuot gyvenę garbingai, žmonės tampa pabėgėliais, o jų namai lieka tušti.
Įsivaizduojate, kaip jūsų gyvenimas pasikeis grįžus?
Gaoussou: Nežinau, kas bus su manimi, bet tikrai neketinu trukdyti politikams. Esu menininkas ir politika – ne man. Su prezidentu buvome neblogi bičiuliai, bet dabar?.. Jei tik bus įmanoma, grįžęs su juo susitiksiu, bet vien tam, kad pasakyčiau, jog jis buvo neteisus. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad buvau jo patarėjas, mokytojas, tačiau netapau ministru, nėjau kitų aukštų pareigų.
Nemanau, kad mano gyvenimas labai pasikeis. Aš – universiteto dėstytojas, katedros vedėjas ir esu reikalingas: pasirodysiu nekuklus, bet tokio kaip aš nėra, tad niekas neleis išeiti. Daug sykių man siūlė tapti kultūros ministru, tačiau universiteto valdžia visada pakartodavo: „Jei išeisi, tavo skyrių uždarysime.“
 |
| Gaoussou Diawara, Viktorija Prėskienyte-Diawara su anūku Kipru |
Viktorija: Kokia bus Malio ateitis, kol kas neaišku. Kelias dienas po perversmo žmonės išvis nedirbo, gatvėse – betvarkė, chaosas. Chuliganai, apsirengę karinėmis uniformomis, grobė automobilius, plėšė – o kodėl gi ne? Juk įstatymai, konstitucija nustojo veikti. Prisiminti senieji gatvės įstatymai, kurie galiojo valdant prezidentui Moussa Traoré aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Anais laikais tokie vagys buvo deginami gyvi: plėšikui užmaudavo automobilio padangą, apipildavo jį benzinu ir padegdavo. Mačiau tai savo akimis – baisu.
Daug kas priklausys nuo to, kas ateis į valdžią. Rinkimai, kurie turėjo vykti vos už kelių savaičių, dabar nebeįmanomi, todėl šalyje greičiausiai įsigalės diktatūra. Labai tikiuosi, kad šį kartą taip baisu, kaip buvo per 1991-ųjų perversmą, nebus: tada, pamenu, kareiviai vaikus, sulipusius ant tvorų, kaip viščiukus šaudė. Šiaip sau, be priežasties...
Gaoussou: Jei bus labai blogai, nusipirksime bilietus ir atvažiuosime gyventi į Vilnių (juokiasi).
O niekada nesinorėjo kraustytis, kur ramiau: pas dukrą į Vokietiją ar pas sūnų į Lietuvą?
Gaoussou: Išsilavinusių žmonių Malyje ne tiek ir daug – mes reikalingi savo šaliai.
Viktorija: Jei ir būtume norėję, vargu, ar būtume galėję... Kai atvykau gyventi į Bamaką, viena amerikietė pasakė: „Europietė, kuri kasmet nenuvažiuoja bent dviem mėnesiams paatostogauti į Europą, vėliau nebesugeba adaptuotis savo šalyje.“ Ir tikrai – Lietuvoje jau esu svetima. Kai prieš penkerius metus atvažiavau į Vilnių, iškart pasiklydau – viskas buvo keista, nepažįstama. Ateina diena, kai savo šalyje tampi svetimas, o ten – svetimoje šalyje – beveik savas.
Su vietiniais ryšio nerado
Pas vyrą į Malį su dviem vaikais – tada devynerių Gabija ir vos vienų Viktoru – Viktorija išvažiavo 1979 metais. Gyvenimas svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių jos nė kiek negąsdino – atrodė, kad baisiau už gyvenimą tuometėje Sovietų Sąjungoje nieko negali būti. Ir nors Viktorija Malyje gyvena daugiau nei trisdešimt metų, šios šalies kultūros, gyvensenos jai taip ir nepavyko iki galo prisijaukinti: „Bandžiau bendrauti su vietiniais, bet laikui bėgant supratau, kad nieko iš to neišeis, todėl ryžausi gyventi uždariau, – bendrauju su žmonėmis tik tiek, kiek reikia. Turėti draugų Malyje sunku, nes į kiekvieną baltąjį žiūrima kaip į turčių, niekam nesvarbu, kad turi tokį pat malietišką pasą ir dirbi tokį pat mažai mokamą darbą.“
Viktorija, vyras jums pritarė, kad vaikus būtina išsiųsti iš Malio, – juk kai išvažiavo mokytis į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, Gabijai tebuvo dvylika, Viktorui – vos devyneri?
Viktorija: Malyje mokyklos prastos, vaikai auga gatvėse. Man tai buvo didžiausias košmaras, o maliečiams į visai tai – nusispjauti. Jei Gabija ir Viktoras būtų likę, niekada nebūtų tapę tuo, kuo yra dabar.
Tačiau jei Gaoussou nebūtų pritaręs, vaikai niekaip nebūtų išvažiavę. Vykdama į Malį nežinojau, kad Afrikoje visame kame būtina gauti vyro sutikimą. Čia viskam vadovauja būtent jie. Kai pirmą kartą atėjau pasiimti algos, man nenorėjo duoti, klausė: „O kur jūsų vyras?“ „Kaip tai – „kur mano vyras“? Kuo čia jis dėtas?“ – iškart nesupratau. Kai Gaoussou išvažiavo pusmečiui į Ameriką ir atėjau paimti jo algos, visas universitetas subėgo pažiūrėti, kas vyksta, – ten vyrai savo atlyginimų žmonoms nepalieka. Suprantu juos! Moteris malietė, kiek gaus, tiek išleis, ir visiškai nesvarbu, kad namuose – trys nevalgiusios atžalos. Ką moteris bepadarytų su pinigais, tai – vyro problema. Kai klausaisi vyrų – jie teisūs, kai klausaisi moterų – teisios jos: viduriuko kol kas niekas nerado.
O kas jūsų šeimoje visada teisus?
Viktorija: Žinoma, aš (juokiasi)!
Gaoussou: Nesiginčysiu: jos pasaulio matymas – kur kas konkretesnis už manąjį.
Viktorija: Maliečiai išauklėti gyventi tik šia diena, visa kita – kaip Dievas duos. Jie nemoka numatyti ateities, jos laukti. Prezidentas Amadou Touré daug davė Maliui: skurdžiuose rajonuose pastatė poliklinikų, tiltų, nutiesė kelių, bet visa tai – ateičiai, o juk žmonėms valgyti reikia dabar.
Gyvendamas Malyje nieko negali planuoti, nes nežinai, kas gali nutikti. Net ir kviesdamas žmogų į svečius gali būti tikras tik dėl vieno – kad jis ateis, bet kada – pavėluos tris ar keturias valandas – neaišku. Jei turite giminaitį, kuris gyvena atokiame kaime ir su kuriuo nebendraujate, galite būti tikri, jog vieną dieną jis būtinai apsireikš ir paprašys jį ar jo vaiką įtaisyti į darbą. Malyje daug kas veikia pagal šeimų, klanų sistemą. Per daugelį metų supratau: jei sako „brolis“, nebūtinai kalba sukasi apie brolį (juokiasi). Malyje vyrauja poligamija. Gaoussou tėvas turėjo keturias žmonas, jos pagimdė vienuolika sūnų ir septyniolika dukterų, vienas jo brolis taip pat turi keturias žmonas ir gal trisdešimt atžalų, tad įsivaizduojate, jei reikėtų visiems padėti?! Su Gaoussou gyvename dviese, su jo šeima aš nedraugauju ir, tiesą sakant, tuo džiaugiuosi (šypsosi).
O kaip Gaoussou šeima reagavo, kad jis atsivežė baltaodę žmoną, turinčią griežtą nuomonę ir ne taip lengvai pasiduodančią vietos taisyklėms?
Viktorija: Žinoma, blogai, juk ten santuokos ryšiais dažniausiai susisaisto giminaičiai – neva, kad pinigai iš šeimos „neišeitų“. O iš svetimšalės – menka nauda: nei gero darbo ji turi, nei reikalingų ryšių.
Gaoussou: Mano tėvai jau buvo mirę, todėl vestuvės su Viktorija buvo mano vieno reikalas...
Viktorija: ...jei būtų buvę gyvi, nežinau, kas būtų nutikę, – tikras skandalas. Malyje mamos turi labai didelę įtaką savo vaikams, be jos sutikimo niekas nesituokia, ir, kai sūnus atsiveža baltąją žmoną, niekas iš džiaugsmo iki lubų nešokinėja – juk ji negalės nei savo vyrui, nei jo šeimai padėti.
Meilė, nugalėjusi sistemą
Viktoro tėvai susipažino Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute: Viktorija tada buvo prozininkė pirmakursė, Gaoussou – poetas penktakursis. Netrukus jų keliai išsiskyrė, tačiau prieš pat atsisveikindamas Gaoussou Viktorijai padovanojo statulėlę ir pažadėjo, kad kai kitą kartą susitiks, būtinai ją ves. Žavi lietuvaitė tąsyk tik pasišaipė, o po trejų metų jiedu vėl netikėtai susitiko Maskvoje. „Pamačiau jį viename vakarėlyje. Paklausiau, ką čia veikia, o jis nė kiek nesutrikęs atšovė: „Atvažiavau tavęs vesti.“ Trejus metus, kol nesimatėme, apie jį net negalvojau, maniau, kad jo noras su manimi kurti šeimą tėra juokai. Negana to, apie afrikiečius mums buvo pripasakota tokių baisių dalykų, kad net nežinojome, ką apie juos galvoti, – šypsodamasi prisipažįsta Viktorija. – Tačiau Gaoussou man pasirodė labai kantrus ir išlaikytas, galantiškas ir kultūringas žmogus. O kodėl jį įsimylėjau, negaliu pasakyti. Tokius dalykus sunku nusakyti žodžiais.“ 1970-aisiais juodu susituokė, tačiau net negalėjo pagalvoti, kad praeis net devyneri metai, kol sovietinė sistema leis jiems būti kartu. Įvykių nepadėjo pagreitinti net tai, kad per tuos metus gimė du vaikai...
Gaoussou, ar atsimenate dieną, kai sutikote Viktoriją?
Gaoussou: Tai nutiko rudenį. Viktorija daug išmanė apie užsienio literatūrą ir man buvo įdomu su ja bendrauti. Patiko karštas jos temperamentas, atvirumas, kovingumas. Kartu pajutau jos švelnumą, šilumą, meilę. Supratome vienas kitą iš pusės žodžio, abu turėjome panašių siekių, norų. Man iš pat pradžių patiko jos – kovotojos – dvasia. Tokia jauna, nepriklausoma... Sėdėdavome tuose pačiuose seminaruose, nuolat girdėdavau tvirtą jos nuomonę – visai kaip mano.
Dėl kurios abu nemažai prisikentėjote...
Gaoussou: Nebuvo lengva, nes sovietų autoritetai dažnai nesuprasdavo, kas yra žmonių santykiai, jie negalėjo patikėti, kad šeimą galima kurti iš meilės, manė, jog Viktorija turi vienintelį tikslą – pabėgti į Vakarus. Sovietų valdžia niekada netikėjo, kad žmonės gali tiesiog mylėti vienas kitą, dėl to norėti gyventi kartu ir būti ryžtingai nusiteikę įveikti visus sunkumus. Maskvoje manė, jog esu didelis Malio kultūros veikėjas, todėl Viktorija man niekuo padėti negali, bet labai klydo, – viską gyvenime pasiekiau žmonos dėka. Kalbant apie sėkmę – kiekvienas vyras yra moters atspindys, moteris visada jam atveria kelius, galimybes. Tai ji atidaro vyrui duris į sėkmę.
Bendro mūsų gyvenimo pradžia buvo sudėtinga, bet visada maniau, kad tai – ne toks ir blogas ženklas. Daug sykių galėjome nuleisti rankas, pasakyti, jog nieko neišeis, tačiau nusprendėme įrodyti, kad ir mūsų istorija gali turėti laimingą pabaigą.
Dabar daugybė svarbių jūsų gyvenimo įvykių vyksta toli nuo namų, nuo jūsų – vaikų vestuvės, anūkų gimtadieniai?
Gaoussou: Viktoro ir Živilės vestuvėse nedalyvavome, nes neturėjome galimybių. Aš, kaip jaunikio tėvas, turėjau jas surengti Malyje, ir, jei tik būčiau turėjęs galimybę išsinuomoti lėktuvą, jaunuosius su visais svečiais būčiau ten atskraidinęs (juokiasi). Patys su Viktorija taip pat negalėjome atvažiuoti, nes tuo metu Malyje buvo labai sunki politinė ir ekonominė padėtis. Nutiko kaip nutiko, tačiau širdimi visada esame su savo vaikais.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Gaoussou Diawara |
