Rengia stovyklas, kurių metu grybauja su vaikais
Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė grybavimu susižavėjo prieš keletą metų. Jis juokaudamas sako, kad tam reikėjo subręsti. Vaikystėje važiavimą į mišką ir grybavimą Simonas prisimena kaip prievolę – ieškoti grybų jis tada nesistengė.
„Reikėdavo anksti keltis, kažkur važiuoti, viskas būdavo tarsi per prievartą. Grybavimą atradau tik suaugęs, darau tai, kai tik turiu laiko, bet jaučiu, kad norėčiau dar dažniau važiuoti į mišką“, – sako S.Dailidė.
Grybauti Simonas vyksta ne tik su žmona Aiste Baliunyte, šiuo pomėgiu bando užkrėsti ir vaikus – organizuoja stovyklas, kurių metu vaikai ištisą savaitę praleidžia gamtoje. Jų metu vaikai ir grybauja, o vėliau kartu su stovyklos vadovais grybus ant laužo verda vakarienei.
Tai poilsis, kurį sunku paaiškinti
„Vaikams rengiame konkursus – kas daugiau pririnks. Galiausiai tai būna nesvarbu, neskirstome, kas mažiau, o kas daugiau. Visus grybus sudedame į vieną katilą ir iš jų gaminame vakarienę“, – pasakoja S.Dailidė.
Grybavimą Simonas vadina poilsiu, galimybe pabėgti nuo kasdienių problemų ir miesto šurmulio: „Miške pabūnu su gamta, tai poilsis, kurį sunku paaiškinti.“
Pasak S.Dailidės, grybaujant svarbu ne kiek grybų surinksi, bet pats dalyvavimo džiaugsmas. Grybų jam pavyksta rasti visada – jau liepos pabaigoje sako rinkdavęs pilnus krepšius grybų. „Kas ieško, tas randa“, – teigia Simonas ir priduria, kad žmonėms reikėtų mažiau skųstis.
„Tai kaip žvejyba, nesvarbu, ar ką nors pagausi, svarbu žvejoti. Grybavime taip pat svarbiausia procesas: važiuoji, vaikštai, renki, pamatai gyvūnų“, – kalba Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas.
Grybauti Simonas dažniausiai važiuoja už Vilniaus, link Valakampių – ten, pasak jo, daug grybingų miškų, o tinkamiausią vietą galima pasirinkti. Rinkdamas grybus S.Dailidė vadovaujasi paprasčiausia taisykle – jei nepažįsti, tai neimk. Mėgstamiausi jo grybai – voveraitės ir baravykai.
„Grybauti smagu, bet paskui reikia tuos grybus tvarkyti, pjaustyti. Todėl pats visuomet stengiuosi rinkti tik tokius grybus, kuriuos vėliau reikia minimaliai ruošti“, – tikina Simonas.
Grybauti pamėgo leisdama vasaras Baltarusijoje
Dainininkė Anžela Adamovič-Gečienė pasakoja, kad grybavimas buvo neatsiejama jos vaikystės dalis. Tačiau prieš keletą metų šį pomėgį teko pristabdyti dėl šeimos pagausėjimo. „Auginant vaiką savo pomėgiams lieka mažai laiko“, – sako Anžela.
Tačiau vos tik vaikas paaugs, A.Adamovič-Gečienė žada vestis jį į mišką – nori jį supažindinti su grybais, parodyti vaikui, kuriuos galima rinkti, o kurių – ne. Už šias žinias Anžela dėkinga savo giminaičiams, tiek mamos, tiek tėčio artimieji yra aistringi grybautojai.
Dainininkės šaknys – Baltarusijoje. Nors ji gimė ir užaugo Vilniuje, Anžela visas savo vaikystės vasaras sako leidusi Baltarusijoje pas artimuosius. Ten jai ir užgimė aistra grybavimui.
„Visą laiką augau gamtoje, vasarą, rudenį leisdavome kaime. Tas grybavimas atėjo natūraliai leidžiant laiką pas gimines. Dar ir dabar puikiai prisimenu, kaip rinkdavome voveraites su pussesere ir pusbroliais. Jas nešdavome priduoti, o už tai gautus pinigus išleisdavome ledams“, – vasaras Baltarusijos kaime prisimena A.Adamovič-Gečienė.
Voveraitės – mėgstamiausi Anželos grybai, rinkdama juos ji vaikystėje varžydavosi su giminaičiais. Rinkti tekdavo ne tik grybus, dainininkė kartais ieškodavo ir uogų, tačiau to daryti ji nemėgdavo, uogauti eidavo tik paliepus mamai. Tačiau buvimo miške ji neišsižada, sako, kad tai labai gera atpalaiduojanti terapija.
„Tai tam tikra meditacija, tu pasivaikštai, pakvėpuoji grynu oru. Prisipažinsiu, kad paskutiniais grybavimo metais grybų daugiau nufotografavau, nei surinkau“, – juokaudama sako Anžela.
Kadaise surinko 600 baravykų
Aktorė Nijolė Narmontaitė – dar viena užkietėjusi grybautoja. Taip jau nutiko, kad net susisiekus su ja pakalbėti apie šį pomėgį, Nijolė sėdėjo mašinoje ir keliavo grybauti į Žemaitiją. „Grybavimas ir žvejyba – dvi mano didžiausios aistros“, – sako N.Narmontaitė. Ir pabrėžia, kad būtent gimtojoje Žemaitijoje arba Molėtuose dažniausiai užsuka į mišką, nes iš šių vietovių tikrai tuščiomis negrįši.
Būtent pirmasis pomėgis – žvejyba šiemet nulėmė tai, kad grybavimui laiko beveik neliko. Vasaros metu N.Narmontaitė ne tik keliavo po Europą, bet ir keletą savaičių praleido Norvegijoje, kur žvejojo.
Grybaujant man patinka atradimo džiaugsmas
„Jau buvome susitaikę su mintimi, kad šį sezoną nebegrybausime. Bet atsitiko taip, kad važiuodami per Lenkiją pamatėme grybų pardavėjus ir nusprendėme sustoti pagrybauti. Vos per dvi valandas pririnkome keturis kibirus grybų“, – laimikiu, kurio pavydėjo draugai, giriasi Nijolė.
Šis savaitgalis bus paskutinis kartas šiais metais, kai N.Narmontaitė grybaus Lietuvoje. Tačiau grybavimą ji pratęs Italijoje – ten spalį vyks į kelionę, kurios metu kartu su šunimis miškuose ieškos vienų brangiausių pasaulio grybų trumų.
Nijolė sako, kad grybų paieškos – laimės dalykas, kartais jie sunkiai telpa į krepšius, o kartais jų tiesiog nėra. Tačiau aktorė ragina niekad dėl to nenusivilti – stengtis atrasti pozityvių dalykų.
„Grybaujant man patinka atradimo džiaugsmas. Labai mėgstu vaikščioti, o dar, kai tai darai gryname ore, pasikrauni tiek daug geros energijos. O jei dar ir grybų randi – tai dar geriau“, – kalba N.Narmontaitė.
Didžiausias aktorės laimikis – 600 baravykų. Deja, bet tą kartą jų išsaugoti ir suvalgyti nepavyko – visus teko išmesti lauk. „Tais metais visą laimikį praradome. Pirmą kartą bandžiau marinuoti pagal naują receptą, kažkas nepavyko ir visi stiklainiai nušovė“, – su kartėliu atsitikimą prisimena Nijolė.
Pirmą kartą bandžiau marinuoti pagal naują receptą, kažkas nepavyko ir visi stiklainiai nušovė
Grybus aktorė mėgsta ne tik konservuoti, bet ir gaminti iš jų patiekalus. Firminį Nijolės grybų pyragą žino visi jos draugai ir kiekvieną rudenį prašo, kad jo iškeptų. Dviejų grybų rūšių moteris itin nemėgsta – vadinamųjų vokietukų ir žydukų – jų skonis jai nepriimtinas.
N.Narmontaitė sako, kad žvejyba ir grybavimas turi panašumų – ne tik dėl to, kad abi veiklos vyksta gamtoje, bet ir dėl žinių, kurių šie užsiėmimai reikalauja: „Ir žuvį, ir grybą reikia pergudrauti. Turi žinoti, koks grybas po kokiu medžiu ar samana auga.
Tas pats su žuvimi – reikia žinoti, kokioje gelmėje kokios žuvys veisiasi, tada pritaikai masalą, meškerę.“
