Degustacijoje dalyvavo laidų vedėja Vaida Skaisgirė, aktoriai Jonas Gricius, Šarūnas Banevičius, šokėjas Tomas Slausgalvis. Ragaujant patiekalus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologė Nijolė Marcinkevičienė papasakojo apie patiekalų simboliką ant šiuolaikinio lietuvių vaišių stalo, apie senuosius papročius, prietarus ir net magiją.
Susirinkusius svečius „Bernelių užeiga“ vaišino patiekalais iš naujojo žiemos sezono meniu. Pagrindiniu šventinio stalo akcentu tapo modernesnė įprastos anties interpretacija: antienos pyragas su sūriu pagardinta bulvių koše, skrudinta žąsų taukuose, taip pat keptos antienos salotos su bulguro kruopomis, raugintų kopūstų sriuba su šonkauliukais ir kiti patiekalai, simbolizuojantys rudens pradžią.
„Termino kaip „padėkos diena“ Lietuvoje tikrai nebūdavo, tačiau lietuviai intuityviai švęsdavo derliaus nuėmimo ir užbaigimo šventę. Apskritai šventinis lietuvių stalas visada turėdavo simbolinę prasmę, netgi ritualus. Todėl atrasti sąsajų ir perteikti tam tikrus simbolius ant šiuolaikinio vaišių stalo, mums buvo labai įdomus ir įtraukiantis iššūkis,“ – pasakoja restorano „Bernelių užeiga“ vadovė Jolanta Kubolienė.
15min pakalbinta komunikacijos specialistė, TV laidų vedėja V.Skaisgirė prisipažino, jog paragauti galėjo tik dalį patiekalų – jau dešimt metų ji nevalganti mėsos. Nėra idėjinė vegetarė, tačiau pasirinko ja būti dėl to, kad atsisakiusi mėsos jaučiasi geriau.
„Man lietuviška virtuvė, patiekalai asocijuojasi su jaukiais šeimos susibūrimais, močiute, Kalėdomis, Velykomis. Primena tikrąsias lietuviškas šaknis. Ar turime jokių papročių per Kūčias? Mūsų Kūčios labai tradicinės. Gal pati vis pabandau įvesti naujovių, pvz., jūros gėrybių, tačiau nugali tradicinės mišrainės, silkės. Be jų šeima neapsieina. Pati labai mėgstu kugelį“, – patikino V.Skaisgirė.
Vaida prisipažino, pati nemokanti gaminti cepelinų, vėdarų ar balandėlių. Tačiau šeimą palepina pačios ruoštais bulviniais blynais, kugeliu, barščiais.
Vakarienės metu etnologė Nijolė Marcinkevičienė papasakojo svečiams apie senovės lietuvių vaišes bei papročius prie stalo. Kai kurie pasakojimai V.Skaisgirei įsiminė ilgam.
„Skaitome daug, „gūgliname“ apie visokias naujausias patiekalų tendencijas, tačiau nežinome lietuviškos virtuvės papročių. Pavyzdžiui, išsireiškimas “mergina, kaip atriekta duonos riekė„. O tai reiškia, kad ištekėjusi jau. Neprilipdysi prie kepalo. Juk šiandien niekas taip moters nebelygina. Patiko pabūti prie to, kas yra tavo, iš kur esi kilęs, neapsimetinėjant. Reikia ne vien tartarus valgyti“, – vakarienę įvertino V.Skaisgirė.
J.Gricius patikino, kad jam vienodai patinka visų šalių virtuvės. Pasiteiravus, ar vis dėlto yra kažkas, ko iš lietuviškų patiekalų lengva ranka atsisakytų, aktorius įvardino nemėgiamus kraujinius vėdarus.
„Priešai galėtų juos pavogti iš mūsų. Vien jau kvapas, kai juos gamina. Viskas. Ir vaizdas, ir žinojimas, iš ko jie pagaminti. Brr... Šiaip nesu išrankus žmogus. Nors ne, dar paukštienos nesu mėgėjas. Paukščio nemėgstu. Renkuosi labiau tą, kas plaukioja, o ne tą, kas skraido: jūros bjaurybes, žuvį“, – pagalvojęs apie vėdarus, nusipurtė J.Gricius.
Aktorius patikino pats galintis pagaminti cepelinus ar kugelį, tačiau labiau mėgstantis virtuvėje „žaisti“ su jūros gėrybėmis. Patinka jam gaminti ir barščius su džiovintais grybais. Pastarąjį kartą savo šedevrais galėjo pasigirti praėjusį šeštadienį, kai vaišino draugę, aplankiusią jį iš Lenkijos.
„Kodėl lietuviai mėgsta valgyti riebiai? Manau, dėl klimato. Mums visą laiką reikėjo daug energijos. Lietuviai visad buvo aktyvūs bei veiklūs – reikėjo išgyventi. Tikrasis nacionalinis patiekalas yra žvėriena. Nebūdavo senovėje pribumbasų visokių. Nusišovei šerną ir turi kepsnį. Pats labai mėgstu mėsą, bet nesu medžiojęs. Man jeigu reikia nupjauti gyvai žuviai galvą, viskas... Negaliu“, – pasakojo J.Gricius.
Pasak jo, draugai lenkai, vokiečiai noriai ragauja lietuviškus patiekalus, o štai bičiuliams iš Japonijos ar JAV cepelinų neįsiūlysi – itin riebu, tikra cholesterolio bomba.
„Ką šiandien sužinojau įdomaus apie lietuviškus virtuvės papročius? Kaip mandagiai išprašyti svečius pasibaigus baliui. Kadangi dirbau baruose 8-erius metus, buvau išmokęs išprašyti nenorinčius išeiti tik negražiais žodeliais“, – šyptelėjo aktorius.
Šokėjas, šokių mokytojas T.Slausgalvis taip pat turi savo mėgstamus ir ne lietuviškus produktus bei patiekalus. Į burną jis negali įsidėti pieniškų produktų – pieno, kefyro, pasukų, natūralaus jogurto ar rūgpienio. Ir tam net nėra konkrečios priežasties – tiesiog įsitikinimas, kad bus neskanu.
„Man maistas pirmiausia yra energijos šaltinis. Vertinu sveiką, naudingą maistą. Žinoma, lietuviškas maistas yra man artimas, nes pusę manųjų šaknų yra kilusių iš Žemaitijos. Augau Plungėje, o ten neapsieidavau be naminės krosnyje keptos duonos, bulvių, kastinio, plokštainių, vėdarų.
Ar dažnai užsimanau cepelinų? Būna. Kadangi mano darbovietė yra šalia „Bernelių užeigos“, karts nuo karto užsuku. Juk mėsos gali gauti bet kur, o štai cepelinų – ne. Ar pats gaminu namuose? Esu pragmatikas virtuvėje. Įvertinu, kaip stipriai noriu valgyti. Nuo to priklauso, kiek laiko galiu skirti maisto ruošybai. Kuo labiau noriu valgyti, to maisto gaminimas trumpėja“, – nusijuokė T.Slausgalvis.
Maisto gamyba jam – galimybė šeimai pabūti kartu. Kai nuvažiuoji į restoraną – trunki valandą, o kai gamini namuose – ilgas pusdienio procesas. Puikus pavyzdys – Kūčios. Tad pats procesas Tomui yra vertybė. Slausgalvių šeima turi ir savų šeimos tradicijų, susijusių su maistu. Štai sekmadienio rytai – blynadieniai.
„Dukrytės tik atsikelia ir pareikalauja blynų. Čirvinių. Su natūraliomis uogomis, kurių patys pažįstamų ūkyje prisiskiname vasarą. Blynus gaminti labai paprasta. O ir skanu. Vaikams tekstūra patinka. Gintarė griežtai prižiūri, kad prie stalo nebūtų jokių telefonų, neveiktų televizorius, negrotų muzika. Tik valgis ir natūralus tarpusavio bendravimas“, – teigė T.Slausgalvis.
Klausydamas etnologės pasakojimų, Tomas prisiminė, kokia svarbi kaime pas močiutę būdavo duona. Ji surinkdavo visus trupinius, gerbdavo duoną.
Užsieniečiai šokėjai ne visi, anot T.Slausgalvio, išdrįsta Lietuvoje paragauti lietuviškų patiekalų – bijo apsirgti. Tie, kurie tam ryžtasi, apie cepelinus prabyla patys – būna pasidomėję iš anksto.
