Išvydus jauną ir stilingą moterį Veroniką Naumovaitę, vargu, ar pirmoji į galvą šovusi mintis būtų susijusi su mokytojos darbu. Vis tik tai tampa labai akivaizdu vos pradėjus pokalbį. Su portalu Žmonės.lt pasikalbėti sutikusi pedagogė tiesiog trykšta meile savo profesijai. Kad ateityje veiks ne ką kita, o mokys vaikus, Veronika teigia žinojusi kone visą gyvenimą.
„Viskas prasidėjo vaikystėje: man labai patikdavo žaisti mokyklą, tarsi mokinius susodinti žaisliukus. Kai pradėjau lankyti pirmą klasę, gavau labai šaunią mokytoją, kuri man buvo didelis pavyzdys – norėjau būti tokia pat kaip ir ji, – Žmonės.lt pasakoja Veronika ir juokiasi, kad apie savo ateitį ne tik svajojo, bet pati sau ją „prisibūrė“. – Vilniuje prie vadinamojo „Pedagoginio žiedo“ anksčiau buvo stotelė „Pedagoginis“. Kai su močiute pravažiuodavau pro Edukologijos universitetą, sakydavau: „Čia bus mano ateitis“.
Kaip tarė, taip ir padarė: 2016-aisiais išsvajotame universitete ji baigė pradinį ugdymo bakalauro studijas ir nesunkiai įsidarbino mokytoja tuometinėje Vilniaus Martyno Mažvydo, dabar – Vydūno progimnazijoje, mat šiais laikais, esant dideliam pedagogų trūkumui, jie yra itin laukiami. Vaikų tobulėjimu besirūpinanti Veronika nenustojo mokytis ir pati – šiemet ji apsigynė edukacinių technologijų magistrą Mykolo Riomerio universitete.
Vis tik vien gerų norų neužtenka: mokytojos darbas reikalauja didžiulio atsidavimo, o Veronikos atveju – ir stoiškos laikysenos ginant savo sprendimus.
Portale Žmonės.lt – nuoširdus V.Naumovaitės pasakojimas apie mažamečių ugdymą, gyvenimo pamokas ir skandalais virtusius jos poelgius.
Veronika, vyrauja nuostata, kad ne visi gali būti išties gerais pedagogais – tam reikia pašaukimo. Ar sutinkate su šia mintimi?
Manau, kad pašaukimas – privalomas, nes tikrai ne kiekvienas gali būti geru mokytoju. Neužtenka baigti universitetą – šis darbas turi labai patikti, be to, reikia domėtis įvairiomis naujovėmis, turėti itin daug kantrybės ir mylėti vaikus. Negali dirbti mokykloje jų nemylėdamas.
Ar pačiai, dirbant su pradinukais, užtenka kantrybės?
Su vaikais visada esu beprotiškai kantri – galiu kažką aiškinti iki pažaliavimo, kad tik jie suprastų ir būtų įdomu. Dar nėra buvę atvejo, kad pratrūkčiau. Asmeniniame gyvenime tiek daug kantrybės neturiu (juokiasi).
Nors mokytojo profesija – tikrai nelengva, šiais laikais požiūris į ją nebe toks palankus kaip anksčiau. Dažnai akcentuojama, kad šis darbas nebėra pakankamai apmokamas, gerbiamas ir vertinamas. Ar tai jūsų negąsdino?
Atlyginimas manęs niekada negąsdino, nors tikrai sutinku, kad jis yra mažas. Vis tik manau, kad jei žmogus nori, jis bet kokiame darbe gali nemažai užsidirbti, tačiau reikia kažką daryti, o ne skųstis. Be to, jeigu netenkina alga, visada galima dirbti papildomai.
Faktas, kad mokytojams trūksta pagarbos – su tuo teko susidurti ir man. Pirmoje mokinių laidoje būdavo visokiausių nemalonumų ir konfliktų su tėvais, kurie man aiškindavo, kaip turėčiau dirbti. Pagarbos, manau, trūko dėl to, nes buvau jauna, o jie – vyresni, todėl atrodė, kad gali daryti ir sakyti tai, ką nori. Vis tik aš nenusileisdavau – pastovėdavau už save.
Kaip apsigindavote nuo nemalonių komentarų?
Nebijodavau tiesiai šviesiai atsakyti tėveliams, nes jie man nėra nei mamos, nei tėčiai. Labai gražiai ir mandagiai pasakydavau, kad „esu mokytoja ir išmanau savo darbą, o jeigu jums nepatinku ar neįtinku, durys yra ten“. Neleisdavau pasiekti tokio lygio, kad mane menkintų – juk aš neateidavau į jų darbą ir nepradėdavau įžeidinėti bei aiškinti, kaip jiems reikia dirbti. Mes turime bendrauti lygiai, kaip žmogus su žmogumi.
Akivaizdu, kad tai jūsų neišmušė iš vėžių – auklėjate jau antrą pradinukų laidą. Tai – atsakingas darbas: vaikus reikia išmokyti esminių įgūdžių, padėti mokslo ir gyvenimo pagrindą. Kodėl nusprendėte dirbti būtent su pradinukais?
Man labai svarbu padėti tą pagrindą, kurį minite: juk būtent pradinių klasių mokytojai išmoko ir rašyti, ir skaityti, ir skaičiuoti. Vis tik mano pagrindinis tikslas – išugdyti sąmoningą kartą ir mokyti vaikus gyvenimo. Noriu, kad jie užaugtų geri žmonės, sąžiningi, finansiškai raštingi piliečiai, turėtų tam tikras vertybes, kritinį mąstymą, savo nuomonę ir žinotų, kaip elgtis gyvenimo situacijoje. Kol kas tai sėkmingai pavyksta (šypsosi).
Kokiais būdais vaikus supažindinate su gyvenimu?
Per pamokas daug kalbame apie pinigus, investicijas, taupymą. Mokiniams pateikiu daug gyvenimiškų pavyzdžių ir dalijuosi savo patirtimi, kaip reikia tai daryti. Pavyzdžiui, mano investicija – keli butai, tad pasakoju, jog turėjau pasiimti paskolą, o man pinigus moka nuomininkai. Taip pat paaiškinu, kas tai iš viso yra. Kalbą inicijuoju ir aš, ir vaikai, pateikdami kažkokią situaciją.
Atvejais, kad vaikai nori nusirašyti, jiems sakau: „Jei būsite gydytojai ir kažko nemokėsite ar nežinosite, kviesite draugą ir prašysite padėti atlikti operaciją? Ne, turėsite galvoti savo galva. Taip pat ir čia: atėjote mokytis ir ne dėl manęs, mamos ar tėčio, o dėl savęs. Tai yra jūsų darbas. Patys renkatės – mokytis ar pramogauti ir nieko nedaryti“.
Save pristatote kaip „kitokią mokytoją“, o savo pamokas – kaip „šiuolaikiškas, motyvuojančias ir nenuobodžias“, Kokius metodus naudojate, siekdama suintriguoti, paskatinti vaikus?
Kadangi siekiu savo pamokomis sudominti vaikus, nenoriu, kad jose būtų vien sausa teorija – reikia ir praktikos. Kartu su jais sprendžiu pratybų užduotis, taip pat turiu pagaliukus su užrašytais vardais – kurį ištraukiu, tas atsakinėja prie lentos. Jei ištraukiu savo vardą, pati ir atsakinėju.
O kokie šiais laikais yra vaikai? Ar juos sunku sudominti?
Dabartinė mano laida yra lyderių, kurie siekia geriausių ir aukščiausių rezultatų. Pavyzdžiui, jei vaikas diktante padaro tris klaidas, kitą kartą nori parašyti be klaidų. Matau, kad tarp mokinių yra konkurencija. Vis dėlto dabartiniams vaikams, priešingai nei mums, neužtenka tik vadovėlio ir pratybų – jiems reikia skaitmeninių technologijų. Jie nori paspausti kokį nors mygtuką, kažkur kažką nuvesti – kitaip jiems būna neįdomu.
Mažamečiai susiduria ne tik su mokymosi užduotimis, bet ir su pirmaisiais gyvenimo iššūkiais. Ar mokiniai kreipiasi į jus su asmeninėmis problemomis? Jei taip, kaip tokiais atvejais elgiatės?
Tokių atvejų tikrai būna. Kai kurių vaikų šeimose vyksta negeri dalykai – tėvai geria, pykstasi, tad jie ateina pas mane ir nuoširdžiai pasipasakoja. Kartais susitinkame ir po pamokų, kai galiu juos išklausyti neformalioje aplinkoje. Mokiniai klausia, kaip gali sustabdyti konfliktus, nori sužinoti, ar yra blogi ir kalti dėl to, kas vyksta. Patikinu, kad jie jokiais būdais nėra kalti, o pokalbiai tampa mūsų paslaptimi.
Susidaro įspūdis, kad savo darbu labai mėgaujatės ir jam negailite nei laiko, nei jėgų. Vis tik net ir mylima profesija, ko gero, pažeria iššūkių.
Didžiausias skaudulys ir iššūkis yra tėvai. Su vaikais dirbti tikrai labai paprasta – jiems lengva viską paaiškinti ir susitarti, tuo tarpu ne visi tėvai nori priimti tavo nuomonę ar ją suprasti. Kaip su jais susidraugauti ir paaiškinti informaciją, kad jie būtų ramūs? Stengiuosi viską padaryti taip, kad jiems ir tiktų, ir patiktų, tačiau jei tėvai yra užsispyrę ir susikalbėti nepavyksta, priimu tai visiškai ramiai ir nesuku sau galvos. Tai – jų problema ir nieko nepadarysi.
Jūsų darbas neapsiriboja vien mokykla – papildomai mokote vaikus namie, esate aktyvi socialiniuose tinkluose. Kaip jūsų gyvenime atsirado šios veiklos?
Kai dar studijavau ketvirtame kurse, labai norėjau visiems pasakyti, kad esu mokytoja. Užsiregistravau feisbuke ir sukūriau grupę, kurioje skelbiau, kad mokau vaikus. Tiek apie tai pasakojau, kad dabar mane jau nemažai kas žino (juokiasi). Taip ir prasidėjo mano papildomas darbas po pamokų.
Dirbdama korepetitore pastebėjau, kad vaikai turi didelę skaitymo spragą ir tai daryti jiems yra be galo sunku. Norėjau palengvinti jiems gyvenimą ir padaryti, kad skaityti būtų ir lengva, ir įdomu, ir smagu, tad sukūriau skaitymo korteles. Jos iš pradžių buvo skirtos siauram ratui – mano mokiniams, o vėliau jas išbandė daugiau žmonių, palikusių gerų atsiliepimų. Pati stebiuosi – kokį stebuklą sukūriau! Nesitikėjau, kad jos bus tokios efektyvios.
Kaip į jūsų iniciatyvas, veiklą socialiniuose tinkluose ir neįprastus mokymo metodus reaguoja patys mokiniai, jų tėvai ir kolegos?
Tėvai jau yra susitaikę, kad esu aktyvi Tik Toke ir Instagrame. Kiekvienas jų yra pasirašęs leidimą, kad galiu jo vaiką kelti į socialinius tinklus. Jiems ir patiems įdomu! Tėvai kas rytą laukia norėdami pasižiūrėti, ką veikia jų atžalos (juokiasi).
Tuo tarpu kai kurie kolegos yra labai pasipiktinę, kad esu socialiniuose tinkluose ir tiek visko viešinu, nesupranta, kam man to reikia. Jie man į akis sako, kad žeminu kitus mokytojus ir negaliu to daryti, o įrašus reikia ištrinti. Pavyzdžiui, viename video juokais sakiau, kad „jeigu norite keliauti į Maldyvus, studijuokite pedagoginiame universitete“. Tai sukėlė aršią diskusiją. Kolegės prie manęs priėjo ir sakė: „Veronika, mačiau tavo vaizdo įrašą. Tai – baisu, kaip drįsai padaryti? Trink, mano giminė jau skambina“.
Gal tai pasakiau per seksualiai, bet aš juokavau ir nieko blogo tame nemačiau. Juk kaip tik pasakiau, kad būti mokytoja yra gerai – ji neva uždirba daugiau nei Seimo nariai ir gali sau leisti nukeliauti net į Maldyvus. Vyresnio amžiaus mokytojos to tiesiog nesuprato ir nepriėmė.
Taip pat sulaukiu kritikos iš kitų vyresnių mokytojų ir super mamų. Atrodo, kad jei esu mokytoja, turiu būti pilka pelytė, vilkėti ilgą sijoną, megztinį, tylėti, dirbti, niekur neiti ir nieko nepasakoti. Yra išlikęs sovietinis mąstymas.
Dar didesnis šaršalas kilo 2021-ųjų žiemą, kai dvi savaites vedėte nuotolines pamokas iš Maldyvų. Tuo metu situacijos nekomentavote. Kaip viskas buvo iš tiesų?
Tų metų gruodį paskambinau pavaduotojai ir pasakiau, kad noriu pasiimti atostogas, tačiau ji man atsakė, kad dėl pandemijos jų neimčiau. Kai paklausiau, ar galiu vesti pamokas iš Druskininkų ar kitos vietos, ši atsakė: „Taip, žinoma“. Išvykau į Maldyvus ir viskas sekėsi viskas gerai, nes buvo tik keturių valandų skirtumas. Vis tik buvo toks kuriozinis momentas: kartą pavaduotoja stebėjo pamokas, tad atsisėdau prie lempos, apsirengiau megztinį, o buvo taip karšta!
Tuo metu dar niekas nieko nesuprato, o aš ir pati nieko nesakiau bei nekėliau, nes nenorėjau audrų. Vėliau, kai viską išsiaiškino, prasidėjo klausimai: „Kaip aš taip drįsau?“. Iš pradžių lyg ir nebuvo svarbu, iš kur vesiu pamokas, bet, matyt, pats žodis „Maldyvai“ yra labai stebuklingas ir dėl to ant manęs pyko.
Sulaukiate ne tik pagyrų, bet ir nemažai kritikos. Kaip į tai reaguojate?
Į kritiką reaguoju visiškai ramiai: žmonės turi savo nuomonę, aš – savo. Juk jeigu nepatinka, galima nežiūrėti. Nieko neįžeidinėju ir neskriaudžiu, tad nematau nieko blogo.
Daug laiko atiduodate darbui, mokiniams. Ar nepritrūksta laiko pačiai sau, poilsiui, laisvalaikiui?
Moku planuoti laiką, tad pasilepinu save. Labai patinka keliauti – taip šimtu procentų atsigaunu ir atsipalaiduoju, tad būna, kad ir žiemą išvažiuoju. Kelionės – krydžiai, buvimas prie jūros ar kalnuose – atperka visą nuovargį, todėl grįžusi vėl galiu dirbti pilnu pajėgumu. Aišku, ir su draugais susitinku. Moku viską subalansuoti.
Gal jau turite suplanavusi ateinančias keliones?
Kol kas planuojame išvykti sausį, per mokinių atostogas. Jau teko šnekėti su administracija, tad atrodo, kad išleis (juokiasi).
Fotogalerija: