– Kiekvienas atlikėjas savo muzikinį kelią pradeda nuo tam tikro taško. Kada taip nutiko jums?
– Kiekvienas iš mūsų gimsta muzikoje. Ištarti žodžiai, žingsniai yra garsas. Vadinasi, tai natūraliai susikūrusi muzika. Na, ne visi nori tuos garsus sujungti ir išmokti muzikuoti. Mano muzikinė terpė nuo pat mažens buvo palanki, nors to net nepastebėjau. Matyt, todėl kartais ir patingėdavau skirti tam daugiau laiko.
– O ir muzikos stilių yra įvairiausių – kiekvienas jų savaip žavus. Tad kuo jums šis pasaulis patiko?
– Vargeli! Jis labai spalvotas! Vis dažniau pastebiu, jog muzikuojantys žmonės kitaip supranta dalykus, jaučia gyvenimą. Mane tai labai žavi! Tiesą sakant, kai gyveni muzikos ritmu, lengviau ir akademinėje srityje sekasi.
– Galbūt įsitraukti į šią veiklą kas nors pastūmėjo?
– Į šį klausimą man be galo sunku atsakyti. Šeima, ypač mano mama. Kadangi ji muzikos srities žmogus, gyvenimo ritmas man gimus beveik ir nepasikeitė – maitinausi dainavimo pamokomis. Aš, matyt, užaugau ant muzikos mielių! Čia manoji ambrozija. Na, neturiu abejonių, jog muzika gali pabosti. Joje labai daug dieviškumo.
– Panašu, kad talentą muzikai galėjote paveldėti iš mamos. Juk ji Visagino muzikos mokytoja. Ar tai turėjo įtakos jūsų vaikystei? Ir ką reiškia augti nuolatos apsuptai muzikos, talentų?
– Muzikos mokykla buvo mano antrieji namai, kuriuose praleisdavau daugiau laiko nei pirmuosiuose. To priežastis yra mano mama Vita Pimpienė – dainavimo ekspertė. Kad ir kaip keistai gali nuskambėti, bet ten užsiimdavau ir akademine veikla. Net neabejoju, jog daugeliui toks padrikas gyvenimas gali atrodyti per daug sudėtingas, bet tuo metu man tai teikė labai daug malonumo. Ne veltui yra sakoma, jog tie, kas daugiau daro, daugiau ir padaro.
Juokiuosi, bet ką puikiai pamenu iš vaikystės, tai praleistas dienas muzikos mokykloje. Kaip jau ir jūs paminėjote, augau tarp mamos auginamų operos, džiazo, populiariosios muzikos atlikėjų. Aš vis dar manau, jog tai mane ir stabdė dainuoti. Maniau, jog nėra man jokių šansų. Juk kiek daug aplink mane gerai dainuojančių.
Daugiau Gabrielės Pimpytės nuotraukų – galerijoje:
– Atrodo, kad šeimoje esantis muzikas turėtų ne tik mokyti dainuoti, bet taip pat ir spausti. Ar tai tiesa? O gal atvirkščiai labai palaiko ir leidžia jums pačiai rinktis?
– Apie prieš tai minėtą mano įsitikinimą, jog aš neturiu jokių šansų, nes dainininkų vietos yra paskaičiuotos, galiausiai, jau ir užimtos, mama nežinojo. Man pačiai buvo tai sunku paaiškinti, nes maniau, jog niekas nebūtų patikėjęs. Matyt, galiu pasakyti, kad mama mane, ,,nenorinčią dukrą“, tyliai, bet bandė mokyti dainavimo.
Dainuodavau tik ,,Dainų dainelėje“, vadinasi, kas dvejus metus. Ką jau kalbėti apie repeticijas, kuriose retai apsilankydavau. Būdavau arba pritariantysis vokalas, arba tas balsas ansamblyje, kurio trūkdavo. Esu apdovanota gera klausa, tad tai mane ir gelbėdavo. Tuo metu galvoje buvo tik smuikas. Nebuvo jokių minčių apie dainavimą.
– Koks apskritai jūsų santykis su mama?
– Mano ir mamos santykis toks tvirtas, kad net sunku ir nupasakoti. Niekad negalėdavau paaiškinti, kodėl mes taip gerai sutariam, nors esam skirtingos. Na, bet ir labai panašios. Na, žodžiu, toks tas sveikiausias santykis, matyt. Taip ir būna, kai panašiai pasaulį matai. Didžiausios diskusijos ir verda tada, kai išsiskiria tam tikri dalykai, kurie iš tikrųjų yra labai panašūs. Dalijamės, viena kitą auginam. Mama – mano geriausia draugė.
– Pradėjote dalyvauti muzikiniame projekte ,,Lietuvos balsas“ ir akimirksniu sužavėjote publiką. Panašu, kad jūsų muzikiniai gebėjimai nebuvo nepastebėti. Kodėl nusprendėte dalyvauti? Kokį įspūdį jis paliko?
– ,,Lietuvos balsas“ – pirmojo karantino šposas. Niekad nebūčiau pagalvojusi, jog sumąstysiu užpildyti anketą į šį projektą. Išsiunčiau debiutinį solinį pasirodymą ,,Dainų dainelėje“. Ilgai nemąsčiau, kokį įrašą išsiųsti, ką parašyti. Pamenu, kad buvo tiesiog labai smalsu, ar pakvies į perklausas.
Praėjus atrankas iki televizinių aklųjų perklausų, mano didžiausias lūkestis buvo sudainuoti didelėje scenoje. Na, kad mano balsas pasiektų visas didžiulės erdves, kuriose susispietę žmonės. Dar tada nebuvo man žinoma, kada vyks filmavimai, tačiau artėjanti antroji viruso banga perspėjo mane, jog noro gyvai dainuoti žmonėms, greičiausiai, nepavyks išpildyti. O televizija – kitas pasaulis.
Patirtimi televizijoje dalijosi mano mama, kuri yra laimėjusi sidabrinį mikrofoną LNK televiziniame projekte ,,Žvaigždžių duetai“. Taip pat kartu su komanda Visaginui ji yra iškovojusi bronzinio miesto titulą kitame LNK projekte ,,Lietuvos Supermiestas“. Taigi pirmieji televiziniai patyrimai man buvo tarsi antrą kartą išgyventi.
Todėl į atsuktas keturias kėdes aklosiose perklausose aš žiūrėjau labai racionaliai. Tąkart buvau nepatenkinta savu pasirodymu dėl tam tikrų techninių pasirodymo elementų. Į dainavimą žiūriu kaip į rimtą mokslą, tad ir atlikimo metu esu atsakinga tiek už save, tiek už pačius žiūrovus. O ,,Lietuvos balse“ ir už mokytoją Donatą Montvydą.
O praėjusio sekmadienio nokautų pasirodymą dedikavau močiutei, jos aštuoniasdešimto gimtadienio proga.
Gabrielės Pimpytės pasirodymai „Lietuvos balse“:
– Įsivaizduoju, kad stovint scenoje, o ypač stebint visai Lietuvai, atsiranda nemažas jaudulys. Kaip su tuo susitvarkėte ir kokios emocijos užvaldė lipant į sceną?
– Didžiulėje scenoje aš esu naujokė, bet ,,Lietuvos balso“ projekte supratau, jog čia jaučiuosi puikiai. Labai daug vertingų žinių apie scenos kalbą suteikė teatro pamokos. Gal dėl to taip puikiai ir jaučiuosi. O sunkumų patiria net ir scenos senbuviai. Kadangi aš tik pradedu pažintį su scena, tad tų sunkumų iškyla daugiau.
Peržiūrėjusi aklųjų perklausų pasirodymą, supratau, kad dar reikia išmokti taisyklingai laikyti mikrofoną. Taip pat turiu tinkamai išlaikyti akių kontaktą ir pan., bet šios bėdos pašalinamos būnant scenoje. O jeigu reikėtų išskirti vieną sunkumą, kurį patiriu scenoje, tai, matyt, būtų nesugebėjimas sukurti dermės tarp savo kūno, scenos ir pačių klausytojų. Juk atlikėjas yra įrankis, kuris ištransliuoja žinią, idėją.
– Projekto atrankų metu pastebėjau, kad jus iš užkulisių palaikė mama. Galbūt kitapus ekrano įvairiais šūksniais palaiko ir kiti artimieji?
– Manau, kaip ir kiekvienas ,,Lietuvos balso“ dalyvis sulaukė nemažai širdį glostančių žinučių, bet tai yra viena iš televizijos veikimo sudedamųjų dalių. Tačiau sulaukti palaikymo, ypač iš profesorių, alternatyvios muzikos atlikėjų, kūrėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio, yra be galo didžiulė garbė. Tada net susimąstau apie dainininkės kelią.
Kalbant apie šeimą, tai palaikymas labai santūrus, kadangi mes muzikos ritmu gyvename. Gal kiek iš tėčio daugiau palaikymo sulaukiu – buvo kalbėta ir apie operos solistės karjerą. Tik dainavimas atsirado visai netikėtai, dvyliktoje klasėje. Tada jau man teko įtikinėti mamą, jog noriu dainuoti. Kadangi ,,Lietuvos balsas“ yra televizinis projektas, kuriame tu tarsi esi tam tikras veikėjas, turintis savo vaidmenis, veikiantis tarsi pagal scenarijų, bijojau, ar nebūsiu perkurta, ar pavyks atpažinti mane draugams. Aklųjų perklausų metu lyg ir pavyko išlikti savimi – bičiuliai tik patikino tai.
– Na, bet vien tik muzika neapsistokime. Atrodo, kad ne ji vienintelė jūsų gyvenime užima svarbią vietą. Ką dar veikiate?
– Esu pirmo kurso studentė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Iki šio pasirinkimo praėjau labai vingiuotu keliu, t. y. galvojau ne tik apie smuikininkės karjerą, bet ir apie mikrobiologijos studijas. Galiausiai pasirinkau politikos mokslus. Darbo su kokybiškomis studijomis VU TSPMI net ir nebandžiau suderinti, nes pasaulį sukrėtė COVID-19 pandemija.
– Ar nesunku suderinti abiejų veiklų?
– Tikrai ne! Juokiuosi, nes vaikystėje darydavau daug daugiau dalykų nei šios pandemijos metu. Ne tik smuikavau, bet ir vaidinau, lankiau sportinius šokius (ir vėl norisi šokti), o kartais pritardavau kokiam mamos solistui. Žodžiu, gyvenimą kūriau kaip reikiant. Apie visuomeninę veiklą šįkart neišsiplėsiu.
– Ar nebijote kritikos? Nes nėra tokio atlikėjo, į kurio pusę nekristų žiežirbos.
– Man ir pačiai buvo labai įdomu, kaip su tuo susidorosiu projekto metu. Supratau, jog esu stabili. Kritikos nebijau. O sulaukti konstruktyvios kritikos yra vienas malonumas. Juk nesu profesionali atlikėja.
– Po pirmojo pasirodymo pasipylė ne tik geri, bet ir kritikos pilni komentarai. Buvo rašoma, kad jūsų pasakymas, jog muzikinę veiklą pradėjote neseniai – neteisingas. Jų teigimu, tuo užsiimate jau nuo vaikystės. Kaip reaguojate į šiuos pasakymus?
– Nepaisant to, jog tai man pirmasis televizinis projektas, komentarų neskaičiau, tačiau jais pasidalijo mano draugai. Nemeluosiu, šiek tiek juokiausi, nes manasis santykis su dainavimu išties paradoksalus. Manoji muzikinio kelio istorija jau yra atskleista praeituose atsakymuose į Jūsų užduotus klausimus, tad kortos jau atverstos.
– Bet kokie komentarai, jei ten nerastume gražių pagyrų. Vienas jų – grojimas smuiku. Ar vis dar tai darote? O gal jau padėjote į šalį šį instrumentą?
– Smuikas – mano pirmoji artimesnė pažintis su muzika. Maniau, jog būsiu smuikininkė. Teko mokytis net ir Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos neakivaizdiniame skyriuje, tačiau smuikininkės kelionė baigėsi su šios klasės baigimu. Po ilgų apmąstymų, kontempliacijų apie smuiko reikšmę mano gyvenime pasinėriau į mokslus. Smuiką paimdavau tik kelis kartus per metus, nebent kažkas pakviesdavo kur pagroti, tačiau pirmojo karantino metu pajaučiau poreikį – galvoju ir apie prisijungimą prie VU kamerinio orkestro kitais mokslo metais. Juk reikia atgauti jėgas.
– Galbūt su smuiku jus išvysime ir ant scenos?
– Galvojau ir apie tai. Nors labai sunku atlikti plataus diapazono dainą ir profesionaliai sugroti smuiku. Kas ten žino, gal ir teks kada.
