Su pagyrimu baigta profesinė mokykla, per savaitę surinkti daugiau nei 14000 eurų operacijai, darbas garsiuose Lietuvos restoranuose – Roberto savarankiško gyvenimo žingsniai didelių tikslų link.
„Gyvenau ir laukiau, kol visa tai baigsis“
„Patyčių mokyklose, tikiuosi, dabar jau mažiau. Mano vaikystė buvo sunki. Mokykloje sulaukdavau daug patyčių – dėl išvaizdos, dėl aprangos, dėl dar kažko. Buvo momentų, kai buvo faina, bet buvo ir sunku. Tiesiog gyvenau ir laukiau, kol visa tai baigsis. Galvojau – greičiau pabaigti tą mokyklą. Laikiau tai savyje. Iš manęs tyčiojasi – aš einu, pasivaikštau vienas. Įvyko – įvyko. Turiu eiti toliau. Pas socialinę pedagogę nesikreipiau, nes supratau, kad man niekas nepadės. Eisi skųstis – gausi dar didesnį smūgį iš tų pačių vaikų. Duosi atgal – gausi dvigubai“, – prisimena Robertas.
Patyčių Robertas mokykloje sulaukė ne tik iš bendraamžių, mokinių.
„Penktoje klasėje, neprisimenu dėl kokių priežasčių, matematikos mokytoja man pasakė tiesiai šviesiai, kad mano kelias – kaip mano brolio ir parodė pirštais grotas.“
Mokytoja kalbėjo apie vyresnį Roberto brolį. Kai judviejų tėvas netyčia užmušė jų motiną, berniukų teta ir dėdė negalėjo priimti jų abiejų – vyresnis brolis pateko į vaikų globos namus, o suaugęs, kiek Robertui teko girdėti, nuolat dėl vagysčių patenka į kalėjimą. „Galvojau: už ką, kodėl? Kodėl turiu eiti neteisingu keliu? Kodėl turiu eiti, kur nenoriu? Ėmiau galvoti ir sau pasakiau, kad tikrai nebūsiu toks, koks nenoriu būti“, – jį šokiravusį mokytojos elgesį prisimena Robertas.
Vaikų dienos centras – antri namai
Nors į socialinę pedagogę Robertas mokykloje nesikreipė, ji pati pasiūlė Robertui lankyti vaikų dienos centrą.
„Iš pradžių bijojau tenai eiti, galvojau: ateisiu ir bus kaip mokykloje – nesutarimai, vėl patyčios. Bet ten apie tai net neįmanoma galvoti, nėra tokių dalykų. Vaikai dienos centre mane greitai priėmė, radome bendrą kalbą. Jeigu jaunesnis daro namų darbus, tai vyresnis prieina, padeda. Visi kaip vienas kumštis. Jie man parodė, kad ne visur aplink, ne visur, kur aš esu, yra blogai. Kad yra vieta, kur atėjęs galiu atsipalaiduoti, galiu parodyti save ir vis tiek galiu būti mylimas. Ten man tikrai buvo antri namai ir tai pakeitė mano mąstymą“, – teigia Robertas.
Vaikų dienos centras, Roberto teigimu, taip pat suteikė galimybę pamatyti Lietuvą, pamatyti pasaulį.
„Kai man buvo, rodos, 15 metų, „Gelbėkit vaikus“ iš visos Lietuvos atrinko tris vaikus, tarp jų – ir mane, ir mes vykome į Šveicariją. Kartu su vaikais iš kitų pasaulio šalių gyvenome pilyje įrengtame viešbutyje, keliavome po šalį, dalyvavome įvairiose veiklose“, – prisimena Robertas.
Lietuvoje su vaikų dienos centru Robertas pirmą kartą lankėsi zoologijos sode, planetariume, stovyklavo Klaipėdoje. Tiesa, Robertas ten susilaužė ranką ir dienos centro vadovė vežė jį į ligonines uostamiestyje ir Vilniuje – nebuvo aišku, ar galima vaiką operuoti, nes, kaip Robertui sakė gydytojai, greičiausiai dar iki jam gimstant dėl vitamino D trūkumo deformavosi jo alkūnės. Dėl išnirusių alkūnių Robertas ir į kariuomenę nebuvo priimtas.
Siekė būti savarankišku – pats pasirinko globos namus
Iš karto po vidurinės mokyklos, 10 klasių, Robertas pradėjo mokytis virėjo profesijos.
„Dar vaikystėje stebėdavau, kaip gamina mano teta. Ji labai mėgdavo žagarėlius gaminti ir aš jai padėdavau. Buvo linksma, įdomu su tešla žaisti. Jau tuomet galvojau, kad norėčiau būtent šioje srityje kažko siekti. Dienos centre, kai kalbėjomės apie tai, ką planuoju veikti po mokyklos, pasakiau, kad norėčiau mokytis profesijos, maisto gaminimo. Centro vadovė pažinojo amatų mokyklos vadovę ir pasiūlė man pabandyti ten mokytis, – prisimena Robertas. – Mokykloje dauguma mokinių – vaikinai. Galvojau vėl bus tas pats – patyčios, muštynės, bet priešingai. Greitai susiradau bendraminčių, draugų.“
Mokantis amatų mokykloje, mirė nuo metukų jį auginusi ir mama vadinta Roberto teta.
„Tuomet mano pusbrolis norėjo mane įsivaikinti, kad nepatekčiau į globos namus, bet aš atsisakiau. Supratau, kad anksčiau ar vėliau man reikės pradėti savarankišką gyvenimą. Amatų mokykla, kurioje mokiausi, bendradarbiavo su vaikų globos namais, kurie visai šalia. Galėjau ir gyventi, ir mokytis“, – pasakoja Robertas.
Siekdamas būti savarankišku, dar mokydamasis virėjo profesijos vaikinas ieškojo praktikos, kad galėtų užsidirbti, bet kol pavyko rasti apmokamą, teko pakeisti ne vieną darbo vietą: „Niekas nenorėjo mokėti. Viena įmonė iš viso depozitu su manimi už darbą atsiskaitė. Man reikėjo pinigų, todėl depozitą paėmiau, bet po šio įvykio mokykla su ta įmone nutraukė bendradarbiavimą.“
Po siūlymo sumokėti depozitu – karjera garsiuose restoranuose
Kaip galiausiai Robertui pavyko įsidarbinti garsiame Trakų restorane, kaip ši praktika lėmė tolesnę vaikino karjerą, kokia sudėtinga operacija Robertui tik ką buvo atlikta ir apie ką jis svajoja – LNK televizijos žiūrovai išgirs tradiciniame, jau 14-ame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 22 dieną, kuriame viena iš vedėjų bus Ugnė Siparė. Jame žiūrovai pamatys, kokį pokytį vaikų dienos centrai sukuria juos lankančių vaikų gyvenimuose, bei kvies žiūrovus prisidėti prie dienos centrų išlaikymo.
Tai padaryti galima jau ir dabar: telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale „Aukok.lt“, pasirinkus projektą „Už vaikystę 2024“.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prieš beveik 30 metų pirmoji Lietuvoje ėmė steigti vaikų dienos centrus. Tuomet pagrindinis vaikų dienos centrų tikslas buvo priimti ir suteikti saugią aplinką vaikams iš su didelėmis problemomis susiduriančių šeimų. Tada ir dabar vaikų dienos centrai ne tik rūpinasi, kad vaikai bent kartą per dieną gautų pilnaverčio maisto, padarytų namų darbus, bet ir padeda jų šeimoms: kai reikia – aprūpina priemonėmis vaikų mokslams, kitais būtiniausiais buities daiktais. Dabar vaikų dienos centrus siekiama atverti vaikams iš įvairių šeimų. Čia vaikai po pamokų toliau ugdomi, rūpinamasi jų užimtumu: turiningu laisvalaikiu, pramogomis. Iš viso „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose ugdoma jau trečia vaikų karta.
