Žmonės iš tiesų gatvėje į jus taip kreipiasi?
Tiksliau, ne gatvėje, o Gariūnuose, kur filmuojame nemažai serialo scenų. Ten aš jau – savas. Visi su manimi kalba lenkiškai, sveikinasi. Iš pradžių maniau, gal prisimena iš senų televizijos laikų. Kur tau! Pasirodo, žiūri serialą, o nemačiusiems perpasakoja visas peripetijas. „Kas čia toks? Kažkur labai matytas...“ – girdėjau kalbantis. „Taigi čia Andžejus. Jis batais pas mus prekiauja“, – paaiškino kitas.
Kaip atsidūrėte seriale?
Reikiamu momentu atsidūriau reikiamoje vietoje. Prodiuseris Rolandas Skaisgirys mane sutikęs paklausė: „Gedai, o tu moki lenkiškai?“ Puikiai moku. „Tada tu priimtas, – išgirdau. – Tau reikės prekiauti Gariūnuose.“ Net neabejodamas sutikau. Tik viena bėda: moku lenkų kalbą, bet ne tą – daugumos čia vartojamą tuteišų. Tada kažkas ir patarė: važiuok į Gariūnus pasiklausyti ir pažiūrėti, kaip kalba ir elgiasi vietiniai.
Savo Andžejų iš Gariūnų įsivaizdavau, kaip priklauso: su treningais, vilkintį bezrankovniką, su pirštinėmis nukirptais galais, ant pilvo pasikabinusį piniginę... Ir darbo vieta be ypatingų patogumų – prekystalis po atviru dangumi. Ir ką jūs sau manote?! Po daugybės metų pertraukos nuvažiuoju į Gariūnus... ir amo netenku: naujutėliai pastatai, viduje – ne prekystaliai, o tikros parduotuvės ir salionai įrengti, kokie du ar trys akropoliai viename... Ten, pasirodo, ir parodos vyksta, ir fontanai veika, ir naujausi automobiliai eksponuojami... O kai pamačiau, kiek kainuoja kostiumas, be jokio gėdos jausmo nusipirkau! Pirmą kartą važiavau pasimokyti vietinės kalbos ir taisyklių, o antrą – apsipirkti.
O savo Andžejaus prototipą ten radote?
Oi, labai greitai. Iš to savo prototipo ir kostiumą pirkau. Sunkiau buvo, kai jau prasidėjo filmavimai: iš streso pirmas dienas net lietuviškai kalbėti užmiršau – tik lenkiškai. Iš pradžių visi manė, kad pagal scenarijų taip ir reikia, kol pradėjus montuoti kažkas susigriebė: „Taigi reikės titrus dėti! Ne visi gi supranta gryną lenkų kalbą.“ Pirmos serijos taip ir išėjo su titrais. Paskui prasilaužiau ir režisierius, vos pamatęs mane filmavimo aikštelėje, skubėdavo priminti: „Gedai, lietuvybės daugiau, lietuvybės...“ „Dzień dobry, viskas jasno...“ – atsakydavau. Ir dabar jau važiuodamas į filmavimus Vilniuje pradedu treniruoti akcentą, paskui įkrintu į vaidmenį, o kai vakare pakeliui namo į Kauną kas nors paskambina ir išgirsta mane kalbant, pasimeta, ar ten pataikė...
 |
| Gediminas Juodeika - batų pardavėjas Andžejus |
Ko gero, kiekvienas aktorius ekrane norėtų atrodyti tobulas, gražus. O čia – geraširdis storuliukas Andžejus, iš kurio visi šaiposi...
Mano amžiaus ir išvaizdos žmogui... jeigu siūlo vaidmenį, reikia imti... ne ta proga, kad galėčiau rinktis ir derėtis. Būčiau aš koks Lietuvos sekso simbolis ar gražuolis svajonių jaunikis kaip Mikutavičius, gal man ir ne lygis būtų vaidinti Andžejų. Bet mane visą gyvenimą traukė būtent humoristiniai vaidmenys. Dramos aš, ko gero, ir nesuvaidinčiau. Niekada nesvajojau ekrane būti Alainu Delonu, Bruce’u Williu, Tadu Blinda ar Hamletu. Išspausti ašaras žiūrovui tegu stengiasi profesionalūs aktoriai, o man labiau norisi juokinti. Matau, kaip nufilmavus sceną visa kūrybinė grupė kvatoja, ir man gera.
Pastebėjau, kad dabar scenarijuje Andžejus jau yra rašomas pagal mane. Iš pradžių buvo sumanyta, kad mano personažas bus tikras lenkas su ūsais. Bet ūsai man neauga, o su priklijuotais turbūt labai nenatūraliai atrodyčiau. Aš suteikiau jam savų spalvų, charakterį, ir visi jaučiame, kad tai nebėra išgalvotas, negyvas personažas. Jis esu aš. Ir jeigu man būnant Andžejumi reikėtų nuogam perbėgti per Gariūnus, jeigu žinočiau, kad žiūrovams bus juokinga, aš be kompleksų tai padaryčiau.
Pamenu, kai dalyvavote televiziniame lieknėjimo projekte, svajojote, kad numetęs daug svorio vėl grįšite į televiziją vesti laidų ar gausite galimybę vaidinti. Bet dabartinis pavyzdys tik patvirtina: reikia tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje ir tada visai nesvarbu, kokio apkūnumo esi.
Taip jau atsitiko, kad esu žmogus, linkęs storėti. Turiu labai stengtis, kad būčiau lieknas. Bet man sunkiai sekasi tai daryti. Kai vieną dieną nusprendžiau, kad restoranas mane nugalėjo, nustojau galvoti apie svorio metimą.
Šiuo metu pramogų pasaulio rinkoje – tūkstančiai gražių žmonių: modelių, dainininkų, aktorių. Kaip tyčia visi ėmė mesti svorį: Cololo sukūdo, Merūnas lieknėja dėl kontrakto su Italija... Išeina, kad toks mielas, gražus ir senstelėjęs storuliukas Lietuvoje esu vienintelis. Ko gero, tikrai pats likimas man dovanojo tokį personažą.
Nors prisipažinsiu: aš labai išgyvenu dėl svorio. Dar ir kamera prideda penkis ar daugiau kilogramų. Įsivaizduoju ir veidrodyje save regiu vienaip, o kai pamatau seriale, suvokiu, kad tas mano Andžejus galėtų būti ir kiek kūdesnis...
Kad tik tokio vaidmens per tuos lieknėjimus neprarastumėte!
Oi, čia jau technikos reikalas – aš greitai moku ir papilnėti, jeigu reikia. Tik žinau: jeigu kitą sezoną scenarijuje parašys, kad Andžejus sulieknėjo ir tapo modeliu, jaučiu, kad pasiaukočiau ir sukūsčiau iki to modelio lygio. Duos Dievas, gal čia bus ne paskutinis sezonas ir ne paskutinis serialas, kuriame man teks laimė vaidinti.
