Situacija kartojasi: vėl darbas televizijoje ir vėl kilogramų metimas...
Pasiūlymų dirbti viename ar kitame TV projekte gaunu beveik kiekvieno sezono pradžioje. Tik pastaruoju metu buvau nusprendęs: „Nebegrįšiu į televiziją. Turiu restoraną, valgau, kiek noriu ir ką noriu... Kam kankintis dėl to eterio?“ Bet profesinės ambicijos anksčiau ar vėliau vis tiek nugali. Nėr čia ko slėpti, pagrindinė mano profesija buvo darbas televizijoje. Jai atidaviau kone penkiolika metų. Todėl gavęs įdomų pasiūlymą – kas vakarą tiesioginiame eteryje vesti laidą „24 valandos“, – apsisprendžiau grįžti.
Negi dėl televizijos verta aukoti ramų gyvenimą ir sočias vakarienes?
Gal viso mano gyvenimo problema, kad esu impulsyvus ir iki galo neapsisprendžiantis žmogus. Vieną dieną pareiškiu, kad man televizijos nebereikia, ir pusmetį ramiai sau gyvenu, rūpinuosi tik restoranu, valgau, ką noriu, nesportuoju, geriu alų su draugais... Kol staiga vieną dieną suveikia refleksas – privalai susiimti! Vėl pradedu sportuoti, prisimenu sveiką gyvenimo būdą... Dažniausiai tai būna susiję su televizinio darbo pasiūlymu.
Prasitarėte, kad pastaruoju metu jūsų svoris buvo pasiekęs naujas aukštumas...
Pirmą kartą gyvenime šią vasarą beveik neturėjau darbo. Renginių restorane nesuorganizuosi, nes vasara buvo tragiškai karšta: kas tau eis į trobą, kai lauke trisdešimt laipsnių, o viduje – visi keturiasdešimt. Tris ar keturis mėnesius turėjau tikrų tikriausias atostogas. Todėl nusprendžiau: jei jau tokia situacija, nesportuosiu, valgysiu, pramogausiu ir visai nekreipsiu dėmesio į savo organizmo pokyčius.
Ir vieną dieną atsistojęs ant svarstyklių...
...aš pamačiau, kad sveriu 110 ar net 115 kilogramų. Ir dar tuo metu mane siaubingai sunervino Vitalijus Cololo...
Iš manęs būtų nekoks apvalainas humoristas ar TV laidų vedėjas... Šou verslas reikalauja aukų, o man visai nesinorėjo vieną dieną tiesiog netilpti į televizoriaus dėžutę...
...kuris kaip tik sėkmingai metė svorį.
Būtent! Ir atvažiavęs pas mane į restoraną pradėjo aiškinti, kaip atsikratyti kilogramų. „Tau reikia sportuoti, valgyti tą ir aną...“ – išsijuosęs dėstė. „Klausyk, vaikeli! Ką tu mokai?! Geriau už tave viską žinau!“ – pasipiktinau. Bet kuriuo atveju situacija darėsi labai grėsminga, nes mes beveik susilyginome: jis lieknėdamas beveik pasiekė tą svorį, kurį aš priaugau. Tada supratau: vaidmenimis mes tikrai negalime apsikeisti. Iš manęs būtų nekoks apvalainas humoristas ar TV laidų vedėjas... Šou verslas reikalauja aukų, o man visai nesinorėjo vieną dieną tiesiog netilpti į televizoriaus dėžutę... Grįžau į sporto salę, vėl ėmiau sveikiau maitintis. Dabar per tris mėnesius esu pasiekęs 90 kilogramų svorį.
Kokiu ritmu gyvenate dabar?
Tempas – žiaurus: vedu tiesioginę laidą, po Naujųjų dalyvausiu projekte „Supermiestas“ ir dar filmuojuosi naujame Marijaus Bagdonavičiaus filme. Vaidinsiu sutenerį, limuzino vairuotoją, savotišką mafijos buhalterį. Būsiu baltai dažytais plaukais, merginos šalia manęs vis sukiosis... toks Bžeskas (juokiasi)... Kol kas esame sutarę, kad plaukus man dažys nuplaunamais dažais. Nes tos pačios dienos vakarą turėsiu vesti rimtą laidą. Bet jeigu nepavyks ir mane balins peroksidu, tada teks tapti plikiu...
Beje, turiu pasakyti, kad tiesioginis eteris – neką blogesnis kalorijų naikintojas nei treniruokliai. Ryte pasportuoju, šiek tiek pavargstu, atvažiuoju į studiją, pradedu ruoštis laidai ir tas lengvas nuovargis man padeda išlikti gana ramiam. Kitaip sprogčiau nuo energijos ir adrenalino pertekliaus. Ir taip mane visi stabdo, lėtina greitą mano kalbėseną, tempą. Išeina, kad treniruojuosi dukart per dieną: ryte – sporto salėje, o vakare – tiesioginiame eteryje.
Galų gale, kai turi tiek darbo, tikrai nuoširdžiai pagalvoji: „Kas geriau: suvalgyti hamburgerį ar gražiam nusifilmuoti laidoje, filme?“ Šiuo metu renkuosi darbą.
Nebijote, kad toks svorio šokinėjimas vieną dieną gali pasireikšti sveikatos problemomis?
Kadangi man tai – ne pirmas kartas, turiu užtektinai žinių, kaip tinkamai mesti svorį. Pažįstu savo organizmą, žinau, ką galima paspausti, ko geriau neliesti. Man dabar net asmeninių trenerių nebereikia. Deja, ruduo ir žiema – netinkamas metas svoriui mesti. Organizmas dabar kaip tik kaupia riebalus, atsargas, todėl sunkiau reaguoja į fizinį krūvį, energijos atidavimą, savijauta kur kas „tingesnė“. Bet kadangi nepasiduodu (jeigu jau stoju į vieną ar kitą kelią, niekas manęs iš jo neišstums), svoris krinta. Aišku, jeigu būtų vasara, dar greičiau ir geresnių rezultatų pasiekčiau. Be to, manęs niekas nespaudžia: telpu į savo jaunystės kostiumus, eteryje tinku – ir gerai. Iš po lovos išsitraukiau senus džinsus, į kuriuos nebegalėjau įlįsti, apsimoviau – šiek tiek didoki. Vadinasi, pats metas užtvirtinti šitą rezultatą ir džiaugtis dabartiniu gyvenimu.
