Azerbaidžano sostinėje Baku M.Linkytė lankėsi 2013-ųjų birželį, čia viešėjo penkias dienas. Egzotinėje šalyje ji svečiavosi pirmą kartą, kompaniją jai palaikė dainininkas Jurijus Veklenko.
„Konkurso taisyklės reikalavo, kad kiekvienas atvykęs dainininkas drauge su savimi atsivežtų ir komisijos narį. Šis taip pat privalėjo būti studentas. Todėl ir pasirinkau Jurijų – jis buvo puikus kandidatas“, – Žmonės.lt paaiškino M.Linkytė. Lietuviai apsistojo Baku centre esančiame viešbutyje.
Dainininkė pasakoja, kad kelionė į Azerbaidžaną jai buvo gana neplanuota: „Pakvietimą dalyvauti konkurse gavau labai netikėtai, kai baigėsi Lietuvos nacionalinė atranka į „Euroviziją“. Ekspromtu nusprendžiau, kad reikia dalyvauti.“
„Univision“ konkurse M.Linkytė atliko vos vieną dainą – „Days Go By“ – ir, nurungusi daugiau nei 20 konkurentų iš skirtingų valstybių, išplėšė pergalę.
Vis dėlto dabar, prabėgus metams po konkurso, M.Linkytei svarbesni nei pasiekta pergalė atrodo kelionės įspūdžiai, kuriuos ji, atrodo, prisimins dar ilgai.
„Konkursas buvo labai smagus jau vien dėl to, kad jį rengė vieno universiteto studentai. Kartu su manimi Azerbaidžane dėl konkurso apsilankė jaunimas iš 25 pasaulio šalių. Buvo, pavyzdžiui, dainininkų iš Brazilijos, Čilės, taip pat Europos šalių – Ispanijos, Albanijos ir kitų. Visiškas kultūrų mišinys! Man tai patiko, nes savo šalis reprezentavome neoficialioje aplinkoje, taip pat susipažinau su man iki tol nepažįstamomis kultūromis“, – Žmonės.lt pasakoja M.Linkytė.
Baku – europietiškas miestas
Nors Azerbaidžanas lietuviams galėtų atrodyti gana egzotiška, iki šiol menkai pažįstama ir šiek tiek svetima šalis, M.Linkytė tikino, kad bent jau sostinė Baku jai pasirodė kaip išties europietiškas miestas. „Baku man paliko europietiško miesto įspūdį. Žinoma, nežinau, kaip yra kitose šalies vietose, tačiau sostinėje, pavyzdžiui, vyrauja tolerancija, lygios teisės. Susipažinau su keliomis vietinėmis merginomis – nepajaučiau, kad jos, tarkime, turėtų menkesnę minties ir žodžio galią“, – juokėsi ji.
Didelį įspūdį Monikai paliko Baku senamiestis – sako, labai gražus ir kitoniškas nuo lietuviškojo. „Galbūt ta pastatų spalva kūrė atmosferą? Visi namai ten – kūno spalvos. Nesu to mačiusi nei, aišku, Lietuvoje, nei kitose šalyse“, – tikino.
Nors daug laiko atėmė repeticijos, pasiruošimas konkursui ir pats dalyvavimas „Univizijoje“, per penkias kelionės dienas ji spėjo aplankyti nei daug, nei mažai: apžiūrėjo muziejus, kelias kitas turistų pamėgtas vietas. „Konkurso organizatoriai stengėsi mums parodyti kuo daugiau miesto – matėme visas „kertines“ vietas. Tačiau už jo ribų išvažiavę nebuvome. Dėl to man ir buvo smagu, kad atvažiavau ne tik padainuoti scenoje, bet ir turėjau galimybę susipažinti su miestu, jo kultūra, gyvenimu“, – pasakoja Monika.
Viena įsimintiniausių jos aplankytų vietų – „Crystal“ arena, kurioje 2012-aisiais vyko „Eurovizijos“ konkursas. „Ji man paliko didelį įspūdį – ten viskas taip painu ir klaidu! Matyt, tie dainininkai, kurie tada dalyvavo konkurse, nesyk pasiklydo koridoriuose“, – juokėsi ji.
Stebino kultūrų skirtumai
Ir nors M.Linkytei pasirodė, kad Baku – europietiškas miestas, kultūrinius skirtumus ji tikino pastebėjusi. „Supratau, kad šviesiaplaukės merginos ten – labai populiarios. Man pirmąkart teko patirti, ką reiškia, kai į tave tiesiog rodo pirštais. Tikrai keista, tačiau pripratau prie to labai perdėto dėmesio“, – pasakoja ji.
Dainininkę stebino ir vietos gyventojų draugiškumas – sako, kartais jis reikšdavosi lietuviams itin neįprastais būdais.
„Vieną vakarą kartu su dviem dainininkėmis iš Albanijos ir Jurijumi išėjome pasivaikščioti po miestą, prie mūsų prisijungė ir vietinis vaikinas. Pakeliui sutikome vieną vyrą, kuris į mus atkreipė dėmesį. Baku gyvenantys žmonės – labai draugiški, taigi jis priėjo prie Jurijaus, apsikabino, paėmė jį už rankos... Jis tik norėjo paklausti, ar tikrai žinome, kur eiti – klausė, ar nepasiklydome. Bet taip su Jurijumi prastovėjo gal penkias minutes. Tai atrodė taip linksmai, kad mes su merginomis vos ne parkritusios ant žemės raitėmės iš juoko. Ten įprasta, kad vyrai apsikabina, paima vienas kitą už rankos, o mums toks draugiškumas atrodė nematytas“, – pasakoja Monika.
Kodėl apsilankymas Azerbaidžane jai ligi šiol atrodo kaip geriausia kelionė? „Kai važiavau į Azerbaidžaną mano emocinė būklė buvo kitoniška – buvau „užsikasusi“ darbais, laikiau egzaminus... O ten visiškai atsipalaidavau ir puikiai pailsėjau. Susipažinau su tiek daug gerų žmonių iš viso pasaulio – nežinau, ar dar kada kur nors išvažiavusi iškart susipažinsiu su tiek daug skirtingų šalių atstovų. Dabar turiu bičiulių iš viso pasaulio – rodos, kiekvienam galėčiau pasakyti, kad ketinu atvažiuoti ir aplankyti“, – šypsosi M.Linkytė.
