– Tad koks jausmas grįžti į Vilnių?
– Visada labai geras. Ypač vasarą. Aš lyg ir labai neprisirišu prie vietų, nes pati nusprendžiau, kad man nuolatos keliaujant taip bus gerokai paprasčiau gyventi, bet vis tiek pasiilgstu. Kai aš būnu kažkur kitur, apie tai negalvoju, bet vos tik lėktuvas nusileidžia Vilniuje, suprantu, kaip aš jo ilgiuosi. Vis dėlto visuomet buvau pasaulio pilietė. Esu maišyto kraujo, o kadangi mano tėtis gyveno ne Lietuvoje, kiek save atsimenu, visuomet keliavau.
– Per tris sezonus aplankysite 5 svarbiausių pasaulio operos teatrų – Niujorko, Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Paryžiaus Bastilijos ir Vienos operos, scenas, bet ką pačiai reiškia grįžti į gimtinę ir pasirodyti Lietuvoje?
– Dainuoti Vilniuje visuomet yra kažkoks labai ypatingas jausmas. Ir jaudinuosi stipriau nei bet kur kitur. Tikrai negaliu paaiškinti, kodėl, nes lyg ir sąmoningai žinau, kad žmonės manęs laukia, mane myli, todėl gi turėtų būti paprasčiau, bet dėl to ir užsikraunu sau didelę atsakomybę. Norisi niekada tų žmonių neapvilti ir padaryti viską, ką aš galiu, kad būtų geriausia.
– Užsiminėte, kad atvykus bendrą dvasią kiek apgadina buitis – tenka aplankyti visus gydytojus (šypteliu).
– Tikrai taip. Laiko visada trūksta – atvažiuoju labai trumpam, o tiek visko reikia nuveikti, kad kyla baisus stresas. Draugai jau žino, kad jei nori mane pamatyti, geriausia atskristi ten, kur aš esu, nes užsienyje mano režimas yra kur kas paprastesnis nei Vilniuje. Čia mane pagauti yra beveik nerealu. Juokiuosi, kad į Vilnių grįžtu pasikeisti lagamino, bet, ačiū Dievui, kitą kartą grįšiu po mėnesio, tai šį kartą pakuotis labai nereikės (juokiasi).
– Ar grįžti sunkiau buvo ir dėl apdovanojimo – ar jaučiate didesnį spaudimą prieš trečiadienį pasirodydama Valdovų rūmuose?
– Geriausios solistės apdovanojimas man nėra jokia našta, bet spaudimą jaučiu. Iš vienos pusės nesinori užstrigti ir būti vien tik Salomėja (Salomėjos vaidmuo Romeo Castelucci režisuotoje R.Strausso operoje „Salomėja“, per vieną naktį pakeitęs soprano gyvenimą – red.past.), bet kol kas turiu susitaikyti, kad jau metus besitęsiantis Salomėjos šleifas dar tęsis, dėl to nieko negaliu padaryti. Bet visgi turiu pripažinti, kad, taip, tai yra didelė atsakomybė.
– Prieš eidama į sceną pasveriate kiekvieną žodį, kiekvieną veiksmą, jausmą ir neslepiate, kad likus kelioms savaitėms iki premjeros jus ištinka desperacija, liūdesys. Kodėl?
– Tai yra mano pačios susikurtas mechanizmas. Į darbą aš investuoju labai daug valandų ir dirbu labai kruopščiai, iš visų jėgų. Tad jei pastatymas tęsiasi penkias, šešias savaites, jo pradžioje savęs nė kiek negailiu, o galiausiai įvyksta perdegimas. Bet šie išsekimai nutinka visiems solistams. Todėl labai sąmoningai susikūriau sau tokią sistemą, kad perdegčiau, kaip aš vadinu, ar išsekčiau maždaug per vidurį pastatymo vien tam, kad po to turėčiau laiko iki premjeros atsigauti.
Kiekvieno mąstančio žmogaus savybė yra abejoti.
– Ar to perdegimo metu aplanko mintys, kad nepadarysiu, negaliu, yra geresnių?
– Visada. Manau, kad kiekvieno mąstančio žmogaus savybė yra abejoti. Aš abejoju ir užduodu klausimus visame, ką aš darau. Visada abejoju, nes tik abejodamas žmogus gali keistis, mokytis ir eiti į priekį.
– Ar po Salomėjos šiek tiek nedings motyvacija?
– Atvirkščiai. Po Salomėjos manyje atsirado labai didelis užtaisas. Tai, kas įvyko, yra labai svarbu, tad po šitiek metų sunkaus darbo tenka labai rimtai su savimi pasikalbėti.
– O koks tai pokalbis?
– Toks, kad manęs nesuvalgytų tas didelis atsakomybės jausmas. Reikia sau pakartoti, kad darau daug didelių darbų, tobulėju, bet Salomėjos šlovė tokia didelė, kad dabar turiu susitaikyti, kad mano kiti padaryti darbai lieka šiek tiek nuošalyje.
Iš kitos pusės tai yra labai puikus užtaisas, nes nenoriu užstrigti viename vaidmenyje dar dvidešimčiai metų. Noriu imtis kitų darbų, noriu parodyti, kad aš esu gerokai daugiau nei Salomėja.
Gražiausia šlovės pusė yra gauta laisvė
– Ar tai yra pokalbiai tik su savimi?
– Taip, nes tai yra tik mano asmeninė problema. Tik svarbu pabrėžti, kad ta šlovė man davė labai daug laisvės. Aš tarsi prašokau dalį laiptelių, kurie natūraliai veda didžiųjų teatrų link. Yra dar daugybė teatrų, su kuriais jau sudarytos sutartys, ir į juos aš eisiu jau su visiškai kitu statusu – jau galiu rinktis partnerius, režisierius, galiu pasakyti, kaip viskas bus.
– Tačiau ar leidote sau pabūti pergalės džiaugsme, euforijoje?
– Be abejo, visada turi tam rasti laiko, bet šį kartą turiu pripažinti, kad po Salomėjos normalaus poilsio neturėjau. Ir dar ilgai neturėsiu. Dabar turiu išgyventi iki kitų metų gegužės, sulaukti kelių rimtų debiutų (vienas iš jų– Niujorko „Metropolitano opera“, – red.past.), atlaikyti sunkų vaidmenį „La Scaloje“.
– Bet ar niekad neaplanko jausmas, kad norite tiesiog grįžti namo, atsigulti į savo lovą ir nebeišlipti? Ar kartais nepritrūksta noro eiti toliau?
– Būna. Man šie metai buvo labai sunkūs, jie prasidėjo dar iki Salomėjos, nes vaidmeniui ruošiausi gerokai anksčiau. Tada buvo darbas „La Scaloje“, o dabar – Vincenzo Bellini opera „Norma“, kurios laukia visas pasaulis. Tai yra kažkas, ko aš niekada nedariau, kažkas kitokio, todėl suprantu, kad man reikės labai pasistengti.
Nuo naujų vaidmenų, prisipažinsiu, labai pavargau. 7 valandas per dieną aš repetuoju, o visą likusį laiką mokausi naujų vaidmenų. Galiausiai neturiu jokio laiko sau ar apskritai niekam. Bet nuo kito sezono aš rinksiuosi maksimaliai vieną vaidmenį per metus. Jei išgyvensiu iki gegužės, bus tikrai paprasčiau (juokiasi).
– Jūs kalbate apie operą, prie kurios dirbs ir jūsų sutuoktinis Vasilijus Barchatovas. Ar lengva dviem kūrybiškoms asmenybėms dirbti prie vieno bendro projekto?
– Mes niekada nekalbame apie vaidmenis ir darbą, jei tai nėra mūsų bendras pastatymas. Jis daro savo darbus, aš darau savus. Manau, kad Vasilijus yra vienas ryškiausių ir geriausių šių dienų režisierių. Ne todėl, kad jis yra mano vyras, tiesiog manau, kad jis yra be galo talentingas žmogus. Man visada su juo yra įdomu dirbti profesionaliai.
Taip pat labai retai ateina tas laikas, kai mes galime tiek laiko praleisti kartu. Ir dukrytei Lėjai tai yra vienas didžiausių džiaugsmų, nes ji mus turi faktiškai du mėnesius kartu.
Svarbu nesupainioti, kada tu esi Vasilijaus Barchatovo žmona ir kada Vasilijus Barchatovas yra Asmik Grigorian vyras
Dėl asmenybių – aš niekad nepamiršiu Dalios Ibelhauptaitės frazės, kuri yra labai teisinga: „Svarbu nesupainioti, kada tu esi (mūsų atveju) Vasilijaus Barchatovo žmona ir kada Vasilijus Barchatovas yra Asmik Grigorian vyras.“
Kadangi talentas yra daugiau mažiau vienodas, mes niekada nejaučiame pavydo. Reikia suprasti, kas, kuriuo momentu ir ką palaiko, kam jo labiausiai reikia. Jeigu tai yra mano darbymetis, jis yra mano vyras, jeigu tai yra jo premjera, tada aš esu jo žmona. Svarbiausia surasti pusiausvyrą.
– Ar su sutuoktiniu vis dar laikotės taisyklės nesimatyti ilgiausiai savaitę?
– Ji galioja. Už tai esu labai jam dėkinga, nes fiziškai negalėčiau jos laikytis. Vasilijaus didžiausias darbas vyksta jo galvoje, jis gali gerokai laisviau keliauti, nes aš vis tiek visada pririšta prie vietos, prie žmonių, repeticijų. Tiesa, tik dabar suvokiu, kad jau yra liepos galas, ir niekaip nesuprantu, kaip tai atsitiko. Tokiais atvejais suprantu – šiame etape visko jau per daug, taip neturėtų būti. Galiu dirbti valandų valandomis, bet, mano nuomone, pamesto laiko jausmas neturėtų egzistuoti.
Esu labai jautrus žmogus, kai tik pajuntu, kad kas nors vyksta ne taip, kaip aš norėčiau, aš iš karto viską keičiu. Dabar supratau, kad šitas periodas ir šitas vaidmuo iš manęs atėmė truputėlį daugiau, nei aš norėjau, vadinasi, aš padarau išvadas ir toliau eisiu jau kitaip. Bet Asmik sustabdyti yra nelabai įmanoma. Tik vyras kartais pasako: „Pauzė.“
– Debiutas „La Scaloje“ įvyko visai neseniai, o ši vieta ypatinga ir dėl kitos priežasties. Čia susipažino jūsų tėvai Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas. Koks jausmas pasirodyti toje pačioje scenoje?
– Keistas, bet drauge esu labai pakylėta. Pakylėta dėl to, kad iki šiol yra žmonių, dirbančių ir prisimenančių mano tėvus. Vienas mano tėčio agentas, su kuriuo dirbo Vokietijoje, pasakojo, kad perskaitęs visas recenzijas apie Salomėją atėjo į spektaklį, nes jau buvo įdomu, kas ta Grigorian.
Pasakojo, kad pažiūrėjo pusę spektaklio ir tik tada suprato, kad aš esu Gehamo dukra. Jis atbėgo po pirmo veiksmo su ašaromis akyse ir pasakė, kad buvo mano tėčio agentas. Yra labai daug žmonių, kurie iš pradžių nesuveda galų. Tas faktas yra nenusakomas.
– Esate užsiminusi, kad niekada neplanavote koncertuoti didžiausiose pasaulio scenose, bet viską pakeitė tėčio mirtis. Ar jumyse užgimė vidinė energija gyventi? Švytėti ir po visą pasaulį garsinti jo pavardę?
– Tie treji metai buvo daugiausia dedikuoti mano tėčiui, nes tokių didelių ambicijų dainuoti, pavyzdžiui, „La Scala“ aš neturėjau. Niekada nedrebėjau, kad atiduočiau viską gyvenime vien tam, kad padainuočiau „Metropolitan“ operoje.
Visgi po mano tėčio išėjimo man tai įgavo truputėlį kitą reikšmę. Aš tiesiog noriu padainuoti scenose, kur buvo jis, nes jausmas, kai žmonės atsimena jį per tave ir kalba tau, koks jis buvo nuostabus, yra nesusakomas.
Tai yra mano asmeninė istorija, kuri man yra labai svarbi. Dėl to aš manau, kad šitie metai buvo labai produktyvūs, nes jie buvo labai stipriai dedikuoti tėčiui, to dėka turėjau labai didelę motyvaciją. Manau, kad tai yra didelė sėkmės dalis.
Tiesiog noriu padainuoti scenose, kur buvo tėtis, nes tas jausmas yra nenusakomas
– Bet ar tiesa, kad kadaise galvojote prie operos likti iki tol, kol pasieksite ką nors reikšmingesnio?
– Kažkada, kai dar buvau maža ir tik pradėjau eiti šituo keliu, nebuvau tikra, ar noriu dainuoti operą, norėjau rinktis kitokią muziką. Bet suvokiau, kad jeigu būčiau pasirinkus, tarkim, popkarjerą, džiazą ar dar ką, tai tikrai būtų kalbos, esą, operos negalėjo, todėl pasirinko kitą kelią.
Ši mintis buvo labai stipri, todėl sau pasakiau – visų pirma turiu pasiekti kažką ypatingo operoje ir tada jau darysiu tai, ką noriu. Bėda ta, kad dabar, kai jau galėčiau rinktis tai, ką noriu, aš suprantu, kad esu ten, kur iš tikro turiu būti (juokiasi).
Šiandien aš esu ten, kur aš esu, ir esu laiminga – dėl to, ką darau, dėl to, kas esu.
– Dažnai esate apsupta muzikos skambesio, ar mėgstate tylą?
– Taip, tyla yra būtent to, ko man kartais labai trūksta. Tiesiog pabūti vienai, nes arba dirbu, arba turėdama laisvą minutę stengiuosi būti su vaikais (Vilniuje auga dažnai pas mamą atskrendantis sūnus Nojus – red.past.). Tad man labai trūksta tiesiog pabūti vienai, o ir muzikos, jeigu nereikia mokytis, namuose nesiklausau.
– Esate sakiusi, kad tikroji operos mokykla yra mirusi ir yra likę vos keli mokytojai. Kaip jūs suprantate tikrąją mokyklą? Ar jūs sutinkate, kad opera turi keistis ir artėti prie žmonių?
– Aš pati esu labai orientuota į jaunimą, naujus pastatymus, man įdomu viskas, kas nauja. Išlaikyti senąją dainavimo tradiciją man svarbu ir dėl mano tėvų.
Senoji mokykla yra tarsi sportas su labai aiškiomis taisyklėmis, kurios, deja, dabar yra labai stipriai pamirštos. Kas baisiausia, jas atgaivinti nebėra taip lengva, nes tikrų mokytojų liko ne tiek jau daug. Ypač todėl, kad niekam to nereikia.
– Opera tarsi sportas?
– Bet tai ir yra sportas. Tu gali vaidinti tai, ką nori, būti tokiu menininku, kokiu nori, bet tu arba padarai triuką, arba ne. Tu negali būti puikiu menininku ir tik įsivaizduoti, kad darai špagatą. Ne, tu turi padaryti tą špagatą. Jeigu tu negali padaryti elementaraus triuko, tu tiesiog negali.
Svarbu pabrėžti, kad šitoje profesijoje nieko greita nebūna, nes tavo kūnas turi būti pasiruošęs. Todėl tai yra daugybės metų darbas ir ėjimas iki to, kad būtum pasiruošęs atlikti didžiuosius vaidmenis, kurias dabar galiu atlikti.
Man turbūt pati gražiausia meno rūšis yra žmogus
– Kaip savo stipriąją atlikėjos pusę įvardijote tai, kad nė vienam vaidmeniui nereikėjo ko nors skolintis iš kitų gyvenimų.
– Aš vis laukiu, kada ateis momentas, kai man pritrūks patirčių ir aš pradėsiu jos iš šono ieškoti. Kol kas man dar taip nenutiko. Gal tai mano charakterio savybė, nes esu išties empatiškas žmogus, jaučiu aplinkinius.
Aišku, kiekvieną istoriją galima parodyti milijardu skirtingų kampų. Bet aš niekada neturėjau problemos, kad skaityčiau tekstą ir galvočiau: „Dieve, aš nesuprantu, kaip taip galima“
Ne, jeigu nesupranti pirmą kartą, skaitai dar dešimt ir suvoki. Bet kai aš sakau „mano patirčių“, tai nereiškia, kad aš visas jas turėjau – aš nežudžiau, nepjoviau galvų, nedirbau prostitute, apie kurią parašytos visos operos (juokiasi). Mano patirtys nereiškia, kad visa tai aš savo gyvenime išgyvenau. Tai reiškia, kad aš suprantu, kodėl žmonės taip daro, nes aš galiu matyti save kiekvienoje tokioje situacijoje.
– Esate sakiusi, kad žmones perprantate vos iš kelių žvilgsnių. Tai ar daugiau gerų, ar blogų žmonių gyvenime sutikote?
– Aš nesu linkusi skirstyti žmonių į gerus ir blogus. Visi mes esame ir tokie, ir anokie, priklauso nuo to, iš kokios pusės, kokioje situacijoje ir kokiomis akimis tu į tai pažiūrėsi. Aš asmeniškai labai myliu žmones, man žmogus yra turbūt pati gražiausia meno rūšis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Asmik Grigorian ir Vasilijus Barchatovas: Didysis jų „Taip!“ romantiškoje Graikijos saloje
