Aštuntuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, apdovanojimą pelnęs V.Masalskis teigia, kad geram aktoriui būtini trys dalykai: susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė.
Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų V.Masalskis sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo gausybėje šalies ir užsienio kino filmų. Aktorius yra dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Šarūnu Bartu ir kitais.
V.Masalskis savo laimėjimų ir apdovanojimų nesureikšmina, tačiau tikina, kad fanatiškai savo darbui atsidavusiam kūrėjui, būti pastebėtam – labai svarbu.
– Už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, kurį kūrė prodiuserinė įmonė „Čiobreliai“ ir prodiuserė Marija Ruzgutė, pelnėte apdovanojimą „Sidabrinė gervė“. Ar svarbu kūrėjui įvertinimas, apdovanojimai?
– Kūrėjui labai svarbu būti pastebėtam, pamatytam, bet gauti apdovanojimai paprastai svarbiausi būna tiems žmonėms, kurie su tavimi keliauja per gyvenimą. Jie mato tavo juodą darbą, kurį tu dirbi aukodamas laisvalaikį. Šalia aktoriaus esantys žmonės kenčia. Jie lyg ir pradeda nusivilti tavo darbu, nes jis nepamatuojamas kilogramais ir neapčiuopiamas. Todėl tie apdovanojimai dažniausiai ir būna skirti tiems, kurie iki jo ėjo kartu su tavimi.
– Kokie Jums buvo šie metai? Metai su apdovanojimu „Sidabrinė gervė“.
– Kino darbų prasme, tai aš nedirbau niekur. Tik pas Giedrę Beinoriūtę suvaidinau vieną mažą epizodą. Mane kvietė daug kur filmuotis, bet aš atsisakiau visų kino pasiūlymų, nes paprasčiausiai dabar neturiu tam laiko. Turiu jaunų studentų būrį – tai neseniai mokslus baigę aktoriai, kurie šiuo metu kuria Klaipėdos jaunimo teatro veidą. Šiuo metu pats vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: spektakliuose „Didis blogis“ ir „Didvyrių aikštė“.
Metai buvo labai įdomus. Nemažai gastroliavome su spektakliais, susipažinau su įdomiais režisieriais ir įgijau labai daug profesinės patirties. Buvo tikrai neblogai atitrūkti nuo ramaus gyvenimo Klaipėdoje ir patekti į Vilniaus sūkurį.
– Kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ drąsiai galima vadinti pagrindiniu Lietuvos kino renginiu. Kaip manote, ar tokie apdovanojimai reikalingi mūsų šaliai?
– Iš vienos pusės žiūrint – mūsų lietuviškas kinas dar nėra taip įsibėgėjęs ir mes negaminame tiek daug kino produkcijos, kad galėtume iš didelio filmų kiekio atsirinkti tik kokybiškus produktus. Bet kiekviena valstybė nori turėti baletą, orkestrą, teatrą, ministrą, prezidentą ir kino apdovanojimus. Tai tokios regalijos, kurios kuria valstybės veidą ir jį puošia. Tai ne mano reikalas ar valstybė turi turėti tokius apdovanojimus, ar ne, bet manau, kad jie reikalingi.
– Kaip dabar atrodo šiuolaikinis lietuviškas kinas?
– Manau, kad jis dabar atsigauna. Aš labai dėl to džiaugiuosi. Jame atsiranda ir komercinis veidas, ir serialinis veidas. Atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, geros dokumentikos. Lietuviai labai mėgsta kurti dokumentiką ir, mano nuomone, šioje srityje mūsų kūrėjai sparčiai tobulėja.
– Kaip Jums atrodo, kokias savybes reikia turėti žmogui, kad jis taptu geru aktoriumi?
– Aš visada remiuosi Ericho Frommo žodžiais. Jis sakė, kad svarbiausia žmogui yra susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė. Kas yra disciplina ir kantrybė mes žinome ir to nereikia aiškinti. Tačiau sunkiausia žmogui yra susikoncentruoti. Reikia išmokti susikoncentruoti ne į save, ne į savo ego, o į kitą žmogų, į mus supantį pasaulį. Aktorius šiandien turi būti šokėjas, dainininkas, muzikantas, psichologas ir filosofas. Reikia mokėti kalbėti kūnu ir turėti lakią vaizduotę – tikėti nesąmonėmis, tikėti tuo – ko nėra.
Ne tik aktoriui, bet ir kitų profesijų atstovams, reikia būti pastabiems, smalsiems, domėtis ne savimi, o kitais. Šiais laikais labai sunku pasiekti tai. Dabar mes turime daug priemonių kur galima pakalbėti apie save. Mes tik ir plepam tame „feisbuke“, bet juk niekas mūsų ten negirdi. Aš visa tai palyginčiau su peteliške, kuri yra uždaryta stiklainyje: skraido jame, daužosi į sienas, bet niekas jos negirdi.
– Ar idealus aktorius turi būti atsiskyrėlis, kuris vardan savo profesijos privalo aukoti viską? Net savo asmeninį gyvenimą?
– Ne, būtų nesąmonė tapti atsiskyrėliu. Kai tu fanatiškai susikoncentruoji į savo darbą, tai normalu, kad tenka kažką aukoti: vakarėlius, draugus ar laiką paplūdimyje. Dabar važiuosiu į gastroles užsienyje, bet aš niekur neisiu iš viešbučio, nes visą laiką ruošiuos spektakliams. Aktorius yra kaip lakmuso popierėlis, viskas, kas ant jo užtykšta, turi matytis, nes žiūrovas į teatrą ateina pamatyti jo reakcijų. Labai svarbu gyventi, o norint sukurti netikrą realybę, vis tiek reikia remtis realiu gyvenimu.
– Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų sukūrėte apie 100 vaidmenų teatre ir kine, filmavotės šalies ir užsienio kino filmuose. Ar turite brangiausią vaidmenį, kuriam jaučiate ilgesį, nostalgiją ir norėtumėte jį suvaidinti dar kartą?
– Pačių vaidmenų aš nepasiilgstu. Aš pasiilgstu tų emocijų, siekių, kuriuos tau duoda personažas. Ne aš sukuriu vaidmenis, o jie sukuria mane. Jei tu patiki tuo, kuo tiki tavo personažas, tai tu augi, tobulėji. Jei tavo vaidmuo nori pasiekti mėnulį, tai ir tu turi to norėti. Vaidmenys yra trąša, ant kurios užauga aktorius, menininkas. Aš niekada neturėjau svajonių kažko suvaidinti ar pakartoti kažkokį vaidmenį.
– Subūrėte Klaipėdos jaunimo teatrą, kokia yra jaunoji aktorių karta?
– Aš matau didelį jaunų žmonių būrį, kurie veržiasi į kino pasaulį. Šiuolaikiniuose jaunuose žmonėse slypi didžiulis potencialas. Jie laisvesni nuo prietarų, tariamų skausmų. Jie aristokratiškesni, nei jų tėvai. Kažkada kalbėjausi su vienu estu, kuris man priminė, kad mes buvome didelė ir didinga tauta. Tikri didikai, o dabar pasidarėme inkščiantys šuniukai, nuolatos viskuo skundžiamės. Šiandienos jaunimas nesiskundžia tiek, kiek jų tėvai skųsdavosi. Mūsų jaunimas yra labai daug žadantis, tik pavyzdį jiems turime parodyti mes, seniai.
Jau devintą kartą rengiami kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ šį pavasarį vėl pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Tradicija tapusių apdovanojimų organizatorių tikslas – įvertinti ir pagerbti per metus labiausiai nusipelniusius kūrėjus ir jų kūrinius. Apdovanojimų globėjas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Renginio organizatoriai intriguoja, kad šiais metais į Lietuvą gervės grįš itin pasikeitusios ir atsinaujinusios.
