Prieš 15 metų mūsų šalyje įsikūręs ir į gimtinę grįžtantis tik paviešėti italas pokalbyje su Gerda Žemaite išpasakojo daugybę dalykų – nuo gyvenimo Lietuvoje privalumų iki slapto amžinos meilės recepto.
Suviliojo pasiūlymas
Nuo paauglystės Luca aistringai domėjosi dviem dalykais – sportu ir maisto gaminimu. Vėliau, kai pradėjo kurti savarankišką gyvenimą, šis duetas tapo jo nuolatiniu darbu.
„Bet vieną dieną sulaukiau pasiūlymo, kurio negalėjau atsisakyti ir kurio negalėjo pateikti Italija – mane pakvietė tapti Lietuvos biatlono rinktinės treneriu“, – prisimena pašnekovas.
Jam taip patiko naujas, iki tol nelankytas kraštas, kad daugybę metų, mėgaudamasis savo veikla, Gian Luca Demarco net neturėjo pretenzijų kaulus varstančiam, žiemiškam lietuviškam orui.
„Dabar jau pabambu ir aš. Ir pagalvoju, jog šaunu būtų, kad galimybės leistų ateityje su žmona Egle vasaras leisti jos, o žiemas – mano gimtinėje. Kokiame nors nedideliame namelyje, kur priimtume ir turistus“, – sako virtuvės šefas.
Tačiau apie grįžimą su savąja šeima į Italiją visam laikui jis nė negalvoja. Luca tikras – Lietuvoje jam yra daugiau galimybių. Be to, kaip didelį pranašumą prieš italus jis įvardino lietuvių greitumą, stabilumą ir siekį rezultato.
„Čia mažesnė rizika, kad tai, ką susitarei, per naktį pasikeis į kitą pusę ar visai nebus padaryta“, – pastebi Luca.
Jis sako norįs išsklaidyti ir mitą, kad lietuviai yra niūrūs žmonės, o svetur visi yra draugiški bei šypsosi.
„Kai važiuojate atostogų, jūsų nuotaika jau iškart yra kitokia, todėl ir aplinka yra nutvieksta šviesesnėmis spalvomis. O iš tiesų italai ne taip jau dažnai šypsosi. Labiau zyzia ir nuolat bankrutuoja. Jei ne tas valstybės valdyme nesiseka, tai kitas jau šlubuoja. Vis kažkas negerai. O Lietuvoje negatyvo mažiau. Gal tik pastaruoju metu per dieną vis tris keturis ministrus pakeisti nori“, – sako Luca.
Jis taip pat patikino, jog legenda yra nuomonė esą visoms lietuvėms patinka italai.
„Tik taip atrodo. Bet italus ir mamyčiukais, ir save per daug mylinčiais pavadina. Lietuviai yra labai savikritiški, o italai – atvirkščiai. Gal todėl jiems sunku laikytis duoto žodžio ir tai mažai kam priimtina“, – svarsto pašnekovas.
Pirmas kartas
Gian Luca Demarco pastebėjo, jog tinklalaidė „Su Žemaite“ yra pirmasis filmavimas, kurio metu jis nieko negamino.
„Gaminu ir darbe, ir namuose. Myliu tai. Pusryčius gaminti išmokau tik Lietuvoje, o gimtinėje užteko tik bandelės ir kavos. Rytais galiu nevalgyti visai, tad dabar, kai maždaug keturis mėnesius laikausi protarpinio badavimo, vaikystės įprotis man labai padeda“, – sako Luca.
Jis atsisakė ir dar vienos, Lietuvoje įgytos tradicijos – vakarais išgerti alaus ir užkąsti traškučių.
„Jų pasiilgtu… Traškučiai vyrų meniu tarsi atsiranda su kasdienine kultūra“, – juokavo virtuvės šefas.
Jis moka gaminti ne tik itališkus, bet ir lietuviškus tradicinius patiekalus. Labiausiai Luca mėgsta žemaičių blynus, bet nei jų, nei cepelinų pats šeimai neruošia: „Su tikromis šių valgių meistrėmis nekonkuruosiu. Geriau valgysiu“.
Nors Luca pripažįsta visus patiekalus ir jų ingredientus, pats sako mažiausiai mėgstąs morkas. Nuo vaikystės jam tai siejasi su vertimu daryti to, ko nenori.
„Reikėdavo suvalgyti viską, kas įdėta į lėkštę. O jei ko neįveikdavai, kitą dieną vėl gaudavai tą patį maistą“, – sako Luca.
Jis patikino, kad kitų tautų norą į picas dėti ananasus ir jas apipilti kečupu, italai laiko nusikaltimu prieš žmoniją.
„Tik neapoliečiai pataikauja turistams, todėl kitų regionų gyventojai juos bara“, – pusiau rimtai, pusiau su šypsena pasakojo pašnekovas.
Neįprasta svajonė
Tris vaikus su žmona Egle auginantis Gian Luca Demarco patikino, jog karšta jo svajonė yra turėti Lietuvos pilietybę ir savanoriauti mūsų šalies krašto apsaugos sistemoje.
„Kai atvykau į šį kraštą, jokių planų neturėjau. Ir gerai. Gal būtų nieko nesigavę. O dabar turiu viską, ko gali norėti žmogus. Todėl trokštu ginti tai, kas man tai suteikė“, – sako Luca.
Italo šeima abejoju, kad klajūnas sūnus kada nors apsistos vienam krašte, todėl, kai jis supažindino tėvus su Egle, jie patarė merginos neprarasti.
Lucas atviras – kuekvienoje šeimoje būna visko, bet, norint jas išsaugoti, reikia kalbėtis net tada, kai nesinori. Tai, anot pašnekovo, yra didžioji gražių santykių paslaptis.
Grįždamas į laikus prieš 15 metų, jis prisimena savo stiprų norą greitai išmokti lietuvių kalbą. Tiesa, nuėjęs vos į vieną užsiėmimą, suprato – tai ne jam.
„Žmonės baigia kursus ir nekalba, nes bijo. O aš susigalvojau savą kalbą, kuri panaši į jūsų ir, regis, mane visi supranta“, – sako Luca.
