Jos skruostais nepaliaujamai rieda ašaros, kai kalba pasisuka apie dar nepamirštus likimo išbandymus – jaunesniosios dukters ligą. Visai kitokios emocijos žaidžia akyse, kai paliečiame dar vieną labai labai asmenišką – meilės – temą... Tiek daug visko susipynę jos gyvenimo istorijoje!
Giedre, scena jums – ne naujiena, vaikystėje su mama koncertuodavote. Kaip jaučiatės į ją kildama po daugybės metų?
To net nevadinu grįžimu. Toks savęs vertinimas būtų per geras. Man tai – naujas skrydis, naujas startas. Tuomet, kai dainavau su mama, buvau mažas pupulis: pirmą kartą į sceną išėjau aštuonerių, nulipau gal keturiolikos, nes atsirado kitų paaugliškų norų ir poreikių. Taip, tada koncertų buvo daug, turėjau gerų muzikos pamokų. Tačiau, būdama vaikas, kiek galėjau pasisemti tos patirties?.. Dabar visi scenos mokslai man – iš naujo. Tik tiek, kad per tuos metus, nuo paauglystės iki šių dienų, nebuvo taip, kad nė karto nebūčiau dainavusi: ir su mama yra tekę pasirodyti, ir vienai, ir karaokė turėjau savo gerbėjų (juokiasi). Be mikrofono negaliu gyventi!
Pastaruoju metu muzikinius užmojus stabdė jaunesniosios dukters Gabijos sveikatos problemos. Kurį laiką negalvojau apie galimybę dainuoti, nes pirmiausia turėjau būti pati geriausia mama. Labai džiaugiuosi, kad jau galiu viską suderinti. Dabar man – labai palankus laikas...
Daug kas atsimena Onutės Valiukevičiūtės su mažute dukra dainuotą Benjamino Gorbulskio kūrinį „Oi, motinėle“, kuris tapo Lietuvos estrados klasika. Norėtumėte jį atlikti dabar, suaugusi?
Tai – mano pirmoji daina. Ją su mama pirmą kartą atlikau būdama aštuonerių festivalyje „Nidos vėtrungė“. Šią dainą iki šiol moku atmintinai ir dukroms niūniuoju kaip lopšinę. Moku kelias savo vaikystės lopšines, o kai jų pritrūksta, pereinu prie mamos repertuaro. „Oi, motinėle“ – iš ten. Beje, mano mergaitėms ji labai patinka – juk tai be galo gražus kūrinys. Norėčiau, labai norėčiau ją sudainuoti šiandien. Jei kam nors reikės, jei bus lemta, tikrai neatsisakysiu...
Nesislėpsiu, kad esu TOS Valiukevičiūtės dukra, bet ir nemosikuosiu jos vardu kaip vėliava.
Manote, tokiems dalykams turi įtakos lemtis?
Neatmeskime ir to. Tikiu lemtimi, ypač pastaruoju laiku. Tačiau manau, kad turi įtakos ir akivaizdūs veiksmiai. Jei būčiau ne dainininkės Onutės Valiukevičiūtės, o kokios nors mokytojos Danutės dukra, gal šiandien tame projekte nedalyvaučiau. Tačiau dainavimas man įaugęs į kraują. Man patinka būti scenoje. Tai gavau iš mamos. Be to, aplink mane daug puikių žmonių iš muzikos pasaulio. Negalėčiau sakyti, kad scenoje atsiradau nei iš šio, nei iš to – į tai pamažu ėjau.
Tačiau pati patvirtinate, kad „Žvaigždžių duetuose“ esate dėl žinomos savo mamos...
Žinoma! Tuo net neabejoju! Vardas Giedrė muzikos pasaulyje kol kas nieko nesako. Nesislėpsiu, kad esu TOS Valiukevičiūtės dukra, bet ir nemosikuosiu jos vardu kaip vėliava. Tikiuosi, su kiekviena laida žiūrovai vis labiau įvertins vokalinius mano pasiekimus – čia ėjau dainuoti, o ne siekti reklamos.
Kaip jūsų pasirodymą televizijos projekte vertina tėvai?
Pirmąją transliaciją žiūrėjome kartu. Pradžioje išgyveno. Kai pamatė ir išgirdo komisijos komentarus, savo draugų nuomonę, nurimo. Mano tėvai santūrūs. Niekada per daug negiria, gal kaip tik daugiau kritikos išsako. Tai irgi gerai. Tėtis Giedrius Balutis yra profesionalus muzikantas, buvęs trombonininkas ir dirigentas, todėl vertina kaip profesionalas, o mama labiau komentuoja mano elgesį scenoje, televizijos eteryje. Ji santūresnė nei aš, pataria prieš kamerą tramdyti emocijas. Tačiau apskritai tėvai mato, jog man dainuoti sekasi, ir tai juos džiugina. Juk tai – natūralu. Vakar man paskambino vyresnioji dukra Augustė pasigirti, kad mokyklos šokių turnyre laimėjo pirmą vietą! Man, kaip mamai, buvo be galo faina. Augustei dešimt. Ji turi puikią muzikinę klausą, groja ir dainuoja, jai sekasi žaisti tenisą... Man dėl to labai smagu. Taip pat dėl manęs džiaugiasi mano mama...
Jūsų mama prieš keletą metų pasuko į politiką. Scenoje liko laisva vieta?
Kaip sakė Vytenis Pauliukaitis, atėjo konkurentė (juokiasi). Iš tiesų mudvi esame labai skirtingos. Tikrai nebūsiu Valiukevičiūtės pamaina. Niekada nepakartosiu to, ką darė ji. Mama turi ir ypatingų sceninių bruožų, ir išskirtinį vokalą. Nors daug kas sako, kad kai užsimerkęs klausosi mano dainavimo, girdi Onutę... Prieš vieną filmavimą man stilistai sukūrė retro įvaizdį – visi sakė, kad tapau labai panaši į mamą... Akys, manieros – nuo to nepabėgsi, esame panašios. O dėl pamainos – mama scenoje praleido daugiau kaip trisdešimt metų, net norėdama jos dainavimo neatkartočiau...
Kaip sekasi sutarti su dabartiniu scenos partneriu Viliumi Tarasovu?
Puikiai! Komisija mus vadina viena stipriausių projekto porų, grasina, kad būsime finale. Tai džiugina, nes pati save vertinu labai kritiškai.
Stebėtinai sutiko mano ir Viliaus auros. Kiti dalyviai juokauja, kad esame „Žvaigždžių duetų“ chuliganai. Nors abu trisdešimtmečiai, bet esame pasiutę kaip velniai: užkulisiuose kvailiojame, juokaujame, vienas kitą draugiškai „špilkuojame“. Gerai sutariu ir su Violeta Tarasoviene. Iki to projekto asmeniškai jų nepažinojau. Žinoma, skaičiau apie Violetą ir Vilių žiniasklaidoje, man patiko, kad jiedu nesisvaido bet kokiais žodžiais. Pasirodo, tai iš tiesų baisiai faina, draugiška, labai šeimyniška pora. Kartą neturėjau kur palikti jaunesniosios dukters. Tai kol su Viliumi repetavome, Violeta su maniške ir savo atžala ėjo pažiūrėti eglutės. Džiugina tokie geri mūsų santykiai. Esu patenkinta, kad tenka dainuoti būtent su Viliumi.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Giedrė Balutytė ir Vladas Kovaliovas |
Nuotaiką pakelia ir palankūs komisijos vertinimai?
Žinoma! Vienai dainai parengti turėjome tik parą, labai išgyvenome, kaip seksis dainuoti. Tačiau komisija mums skyrė pirmą vietą! Gaila, kad žiūrovai – paskutinę.. Girdime komentarų, kad mūsų balsai dera, gražiai, švariai skamba. Niekada gyvenime nebuvo galimybių tiesiai šviesiai iš profesionalų išgirsti apie savo dainavimo klaidas. Vytautas Juozapaitis pasako, kokių yra vokalo problemų, Vytenis Pauliukaitis išvardija režisūros. Man tai be galo įdomu ir svarbu. Viską kraunuosi į galvą ir tikiu, kad ateityje panaudosiu.
Užsiminėte, kad teko išgyventi ir sunkų laiką, kai ne dainos buvo galvoje...
Buvo labai sunku... Jaunesniajai mano dukrai buvo dešimt mėnesių, kai gydytojai diagnozavo, kad yra širdies ritmo sutrikimų ir širdies yda...
Gabija gimė anksčiau. Tačiau iki dešimties mėnesių niekas nepamatė, kad turi širdies ydą: auginau ją kaip sveiką. Nors nuolat lankydavomės poliklinikoje, niekas nepasiūlė mažylei atlikti echoskopijos. Kadangi ji valgė, augo, nesirgo, atrodė, kad viskas gerai. Kol vieną vakarą staiga pakilo aukšta temperatūra. Paėmusi ant rankų pajutau, kad jos širdelė „lipa per gerklę“. Puoliau skambinti mamai, draugei Editai, kad mus vežtų į ligoninę. Santariškių klinikų gydytojai pasakė, kad dar kelios akimirkos ir mažylė būtų neišgyvenusi... Dukra tris paras praleido reanimacijoje, nes nuo aukštos temperatūros sutriko širdies ritmas ir nepavyko jo lengvai atkurti. Kai jos sveikata susidomėjo kardiologai, paaiškėjo, kad Gabija turi ir širdies ydą. Gydytojai sakė, kad nebuvo matę tokio mažo vaiko, kuriam būtų ir širdies yda, ir ritmo sutrikimas, be to, dar padidėję skilveliai. Širdelė, kai atvažiavome į Santariškes, buvo dviguba...
Prieš širdies ritmo atkūrimą ir defibriliaciją Gabija jau buvo atlaikiusi vieną narkozę, todėl nebūtų ištvėrusi dar ir operacijos... Buvo labai baisu...
Jos širdies operacijos laukėme metus. Niekur nekėlėme kojos iš Vilniaus, kad, jei prireiktų medikų pagalbos, jie būtų greitai pasiekiami. Mažąją saugojome kaip kiaušinį. Metus tai operacijai ruošėmės morališkai. Kai Gabijai suėjo pusantrų, TAI buvo atlikta. Tuomet medikai ramino, tikino, kad širdelę sutvarkys ir turėsiu sveiką vaiką. Iš tiesų! Jau praėjo pusantrų metų, ji lanko darželį, mėgsta bendrauti, sukasi kaip vijurkas – nežinantys neįtartų, kokių turėjo problemų. Tą operaciją primena tik penkiolikos centimetrų randas.
Šeštadienį šventėme trečiąjį Gabijos gimtadienį, o aš ta tema vis dar negaliu kalbėti nesigraudindama... Tai buvo neįsivaizduojamai sunkus laikas! Man padėjo tėvai, kurie prižiūrėjo vyresniąją dukrą, draugai, kurie kasdien skambino, ramino ir įkvėpė ūpo. Turiu labai jautrią ir nuostabią krikšto mamą Zitą bei pusseseres Aidą ir Ievą, jas vadinu sesėmis: tomis dienomis jos atjautė ir verkė kartu su manimi...
Tuo metu išsiskyrė jūsų ir sutuoktinio keliai?
Kai jaunesniajai dukrai buvo dvi savaitės, jis mane tiesiog paliko. Ir metus tampė po skyrybų suolus, nors žinojo, kad turiu baisių problemų su sergančiu vaiku... Dabar apie tai galiu drąsiai kalbėti, o tada net prisibijojau, nes jaučiau psichologinį spaudimą. Labai daug nervų buvo ištampyta... Tikra tiesa, kad kas mūsų nesugniuždo, padaro stipresnius... Taip, tikrai tapau tvirtesnė. Gyvenimas taip stipriai mane papurtė, kad nieko nebebijau. Būti blogiau, negu buvo, nebegali. Dabar metas atsigriebti ir man!
Miestas kalba, kad išgyvenate ir asmeninio gyvenimo pakilimą – draugaujate su dainininku Vladu Kovaliovu?
Net „Duetai“ šneka (juokiasi)... Jei būtumėte paklaususi prieš kelias dienas, būčiau sakiusi: „Spręskite patys.“ Tačiau supratome, kad nėra prasmės kurti intrigą. Juk abu esame suaugę žmonės, abu išsiskyrę. Taip, jis ateina į „Žvaigždžių duetus“, kai būnu užkimusi, atneša man arbatos (juokiasi). Taip, jis yra šalia manęs, ir tuo labai džiaugiuosi. Su juo man tiesiog gera. Vladas – nuostabus žmogus. Mūsų panašūs interesai. Labai smagu, kad su artimu žmogumi galiu pasitarti dėl muzikinių reikalų. Kiekvieną kartą po mano pasirodymo scenoje jis ne žarsto komplimentus, kokia buvau graži, o įvardija mano dainavimo gerąsias ir blogąsias puses. Juk sakiau: aplink mane – vien muzikantai (juokiasi). Super! Beje, Vladas, – vienas iš griežtesnių vertintojų.
Judu suvedė muzika?
Gal visgi tai – lemtis... Toks jausmas, kad Vladas visą laiką buvo kažkur šalia, nors asmeniškai jo nepažinojau. Man visada labai patiko jo muzika, nors neturėjau jokių romantiškų minčių apie jos atlikėją...
2008–aisiais susitikome viename projekte. Aš buvau viena iš organizatorių, jis – vertinimo komisijoje, bet bendravome tik dalykiškai. O kai po metų vėl pakviečiau būti toje komisijoje, pamažu užsimezgė draugystė…
Ar norėtumėte tokiame projekte kaip „Žvaigždžių duetai“ dalyvauti su artimu žmogumi?
Iš vienos pusės, būtų gerai, nes, kaip sako muzikantai, „feel’as“ – jausmas – būtų nesuvaidintas. Be to, mudviejų ir muzikiniai skoniai sutampa. Abu esame rokeriai. Nors klausausi įvairios muzikos, nuo klasikos iki Ryčio Cicino, bet sėdusi į mašiną pasileidžiu AC/DC arba kitokį gerą roką (juokiasi). Ir kai viename „Žvaigždžių duetų“ koncerte kūriau rokerės įvaizdį, net grimuotojos sakė, kad buvau tikroji „aš“.
Giedre, dabar jūs – „ant bangos“?
Bijau prisišnekėti, bet dabar man tikrai labai gerai. Kai buvo sunku, draugės kartojo, kad po visų problemų ateis geresnis laikas. Ir jos buvo teisios. Aišku, trūksta kartais pinigėlių, iškyla buitinių rūpesčių, bet neveju Dievo į medį ir galvoju apie žmogiškąsias vertybes: vaikai, tėvai – sveiki, aplinkui – nuostabūs draugai. Pagaliau šalia – žmogus, kuriam aš rūpiu. Turiu ir muzikinės veiklos. Viskas puiku!
