Pastaraisiais mėnesiais daug keliavote bei dalinotės vaizdais ir istorijomis savo socialinių tinklų paskyrose. Kuri kelionė Jums buvo įsimintiniausia bei palikusi didžiausią įspūdį?
Per pastaruosius mėnesisu teko apsilankyti Baku, Kretos saloje, Venecijoje, Berlyne. Visos mano kelionės buvo įdomios, tačiau šįkart likau sužavėta Azerbaidžanu, tiksliau, jo sostine Baku. Švarutėlis, tarsi nupraustas miestas. Atskridome anksti ryte, gatvės dar pustuštės, todėl važiuojant nuo oro uosto iki senamiesčio buvo galima gerai apžiūrėti miestą. Gražu, žalia, nepaprastai tvarkinga. Baku gyventojai, beje gali net niekur nekeliauti. Norit čia paplaukioti venecijietiška gondola – prašom, pakrantėje pastatyta miniatiūrinė Venecija. O restoranai ar kavinės joje įrengti stilizuotuose rūmuose. Jeigu vietiniai negali nuvykti į Londoną, tai Londonas arba bent vienas jo simbolių gali atvyks pas juos – Baku Apžvalgos ratas, tai tikra „London Eye“ kopija, kuris kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų.
Taip pat džiaugiuosi praleistu laiku Berlyne. Skridau specialiai dėl savo mylimos grupės „ColdPlay“, nusprendžiau, jog noriu išgirsti jų dainas gyvai. Pagalvojau, o kas jeigu grupė nuspręs išsiskirti ir nepamatysiu jų grojančių gyvai? Magiška patirtis jausti muziką su tūkstantine minia klausytojų. Ir matyti, jog gyvenimas po pandemijos grįžta į vėžias.
Esate minėjusi, jog Venecija, tai miestas, į kurį vis sugrįžtate. Ar tai yra vieta, kuri Jums yra ypatinga? Galbūt Venecija Jums sukelia nostalgiškus jausmus?
Nors kelionė į Veneciją šią vasarą buvo darbinė, laikas šiame mieste – visada ypatingas. Pirmą kartą Venecijoje apsilankiau, kai dar buvau studentė, tačiau tuo metu tikrai nepajutau, koks viliojantis ir romantiškas šis miestas. Minios turistų, grūstis gatvelėse, labiau atsimenu jausmą, kaip norėjosi surasti kokią nors ramesnę vietą.
Beje pavyko, nes pirmąją savo picą ne tik Venecijoje, bet apskritai Italijoje, valgiau pašte. Tiksliau, kitame jo kambaryje, kur buvo tik picas kepantis dviejų staliukų bariukas. Lankydamasi čia nebe pirmą kartą, galiu pasakyti, kad pažinti Veneciją vienos dienos tikrai neužtenka – jos grožis slypi ne turistų pamiltose vietose, o vietinių žmonių istorijose. Jie yra tikrieji gidai, padedantys pažvelgti į šį miestą kitomis akimis. Dažnai pagalvoju, jog jeigu kažkas filmuotų laidą apie Vilnių, kalbinamas žmogus norėčiau būti aš. Vilnių labai myliu ir mielai apie jį papasakočiau viską, ką žinau.
Džiaugiuosi, jog mano darbas suteikia galimybę susipažinti su begale skirtingų žmonių, atrasti vietas, į kurias turistas galbūt niekada neužklystų. Dabar filmuodami laidą Venecijoje turėjome galimybę pamatyti kaip gaminami fantastiški gobelenai ir audiniai, tokiomis staklėmis, kurios nesikeičia daugiau nei šimtmetį. Audėja jose tarsi šoka. Beje, šioje vietoje dažnai girdėjome žodžius – paslaptis arba šio rašto filmuoti negalima, nes čia medžiagas savo naujoms kolekcijoms užsakinėja garsiausi mados kūrėjai.
Kaip vyksta pasiruošimas naujam LNK sezonui?
Kartais juokauju, jog „Nuo Iki” – televizijos dinozauras. Iš tiesų atrodo neįtikėtina, jog ši laida pradeda jau 29-ąjį sezoną. Todėl prasidedant naujam sezonui, su komanda stengiamės atrasti kažką naujo, dar nematyto ir neparodyto.
Bėgant metams, žiūrovus dominantys dalykai keičiasi – jei anksčiau daugiausia susidomėjimo sulaukdavo garsenybės, prabanga dvelkiantis gyvenimo būdas bei jo užkulisiai, tai dabar – paprasti žmonės su nepaprastomis istorijomis. Pastarųjų metų įvykiai pasaulyje visiems buvo ir tebėra emociškai sunkūs, tad pastebėjau, jog žiūrovai yra ištroškę pozityvumo. Dažnai pagrindinis mūsų istorijų kabliukas – laidos herojų patirtys, kurias galėčiau pavadinti gatavu sėkmės receptu, tai gali įkvėpti ir kitus kažko imtis, keisti savo gyvenimus į gerąją pusę.
Vedėjos ir redaktorės darbas išties labai intensyvus – kaip Jums pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?
Jeigu manęs to būtų paklausę prieš trejus metus, turbūt sunkiai būčiau radus tinkamą atsakymą – supratimas apie pusiausvyrą atėjo tik po to, kai daugybę metų dirbau nežiūrėdama jokių darbo valandų. Dabar pusiausvyros atradimą galiu apibūdinti vienu žodžiu – poilsis. Seniai reikėjo, bet nepavyko, nes manau, kad viską geriausiai padarysiu tik pati. Tačiau pati galiu tik į ligoninę atsigulti, todėl labiausiai džiaugiuosi, kad pagaliau išmokau planuoti darbo laiką ir rasti jo sau.
Seniai žinomi patarimai, bet jie tikrai veikia. Supratau, kad be manęs pasaulis nesustos, atradus balansą, darbus galiu atlikti daug efektyviau. Todėl ir šią vasarą radau laiko keliauti savo malonumui. Su šeima jau nežinau kelintą kartą skridome į Kretą. Juokinga, nes po pirmojo apsilankymo labai maloniems mūsų viešbučio savininkams linkint geros kelionės ir sakant iki pasimatymo, galvojau, ne, ne, tikrai čia negrįšiu. Bet tuo metu buvo kitos aplinkybės, laukiausi dukros, rugpjūtį buvo per daug karšta, o aš, kaip ir dauguma būsimų mamyčių, norėjau juodos duonos ir cepelinų, o ne graikiškų salotų.
Dabar į Kretą važiuojam, kai norisi tingių, skanių ir saulėtų atostogų. Ir visada į priešingą salos pusę, nei įsikūrę populiarieji kurortai. Išsinuomokit mašiną, niekur neskubėkit ir vietinių paklauskit, kur skaniausia pavalgyti – nenusivilsit. Beje, su to viešbučio, kuriame buvome pirmą kartą šeimininkais Kostu ir Hariu iki šiol bendraujame ir visada perkame jų alyvuogių aliejų, kuris grįžtant užima visą bagažą.
Naujasis LNK sezonas ir 29-ojo gyvenimo būdo žurnalo „Nuo...Iki...“ sezono premjera su Giedre Talmantiene – jau pirmadienį.