Ar tau teko susidurti su iš gyvenimo pasitraukusiu žmogumi?
Po vieno iš „X faktoriaus“ teisėjų išėjimo iš šio gyvenimo savo noru spaudoje tiesiog mirgėjo antraštės savižudybės tematika. Tarsi koks paūmėjimas ar pikas būtų įvykęs. Tad susidurti man teko tik šia prasme. Aš pati laikausi pozicijos, kad savižudybė – ne išeitis. O kam nors pradėjus apie tai kalbėti, stengiuosi suprasti tą žmogų ir pamėginti padėti, pateikti savo požiūrį ir rasti prasmę gyventi.
Savižudybė gana opi problema dėl žmonių nesugebėjimo susikalbėti, pasikalbėti vieniems su kitais, bendrauti. Dauguma nesupranta, kad reikia ištiesti pagalbos ranką. Man pačiai visuomet norisi viltį praradusiems žmonėms padėti pamatyti gyvenimo grožį. Manau, kad net jei suklumpi ir, rodos, nebeturi jėgų atsikelti eiti per gyvenimą, negalima visko taip lengvai nubraukti. Juk į gyvenimą mes ateiname ne taip jau lengvai ir tai reikėtų gerbti. Be to, reikia pagalvoti, kiek mylinčių žmonių teks įskaudinti. Daug kam atrodo, kad jie šiame gyvenime yra vieniši, bet noriu patikinti, kad taip tikrai nėra. Galbūt tu pats ir nebejausi nieko, bet aplinkiniams labai skaudės.
Kaip rasti tuos paguodos ar viltį suteikiančius žodžius tais kritiniais atvejais?
Aš pati turiu patirties tik bendravimo su artimais žmonėmis. Tad kiekvienam randu žodžius pagal situaciją. Vieniems reikia palinkėti stiprybės, kitiems padėti pasižiūrėti į situaciją ar gyvenimą kitu kampu. Kartais nieko nereikia sakyti, tiesiog pasėdėti šalia, apkabinti ir parodyti, kad visuomet, kada tik šiam žmogui tavęs prireiks – būsi pasiekiamas.
Man labai gaila matyti mamas, brolius seseris ar apskritai artimuosius, kurie nesupranta, kodėl taip iš viso įvyko. Labai sunku padėti žmonėms, jei nesi psichologas ar ko nors panašaus mokytas. Aš manau, kad tuos žmones, kuriuos kankina blogos mintys arba kurie svarsto apie pasitraukimą iš gyvenimo, reikia įtraukti į kokią nors veiklą. Kalbomis padėti žmonėms gali tik savo sritį išmanantys darbuotojai, todėl kiekvienas, kam kyla mintis apie savižudybę, turi suprasti, kad tyla žudo, ir nesidrovėti paskambinti pagalbos telefonu. Tai nėra gėdinga, o kalbėtis nieko nekainuoja. Ypač jei šalia nėra draugo peties.
Jaunuoliams toks poelgis kartais atrodo herojiškas, iš tiesų nieku gyvu toks nėra. Nieko šis poelgis iš esmės nekeičia ir savižudybė niekuomet neišsprendžia jokios problemos, o tik sukelia jų daugiau.
Minėjai, kad šiuo metu žmonės nesišneka ir bendruomenė yra atšalusi, abejinga kitų problemoms. Kaip manai, kodėl taip yra ir kaip tai pakeisti?
Tie, kurių galvose kirba šios mintys, kartais gėdijasi dėl ko nors, dėl kokių nors dalykų, apie ką žmonės nenori šnekėti su niekuo. O ta gėda ėda žmogų iš vidaus ir galiausiai viskas turi kažkur išsilieti. Žinoma, dar yra baimė. Tačiau nesuprantu, ko gi čia bijoti. Juk visi be išimties žmonės daro klaidų ir nereikia to bijoti. Kartais už jas tenka sumokėti, tačiau gyvybė – per didelė auka.
Mes, lietuviai, esame tokia tauta, kuriai būdinga savigrauža ir savęs kaltinimas dėl kiekvienos padarytos ar nepadarytos klaidos. Tokiame greitame pasaulyje tikrai reikia žmogaus, į kurį galėtume atsiremti, pasikalbėti ir nebijoti jam pasakyti savo bėdų. Kartais net praeivis gatvėje gali padėti pasijusti reikalingam. Svarbiausia – nebijoti.
Ar pačiai buvo kilusi tokia mintis, ir jei buvo, kur tu radai jėgų judėti pirmyn ir nežiūrėti atgal į tas tavo minėtas klaidas?
Tiesa pasakius, gal tik paauglystėje, kuomet kamavo meilės reikalai ar buvo sunku pritapti prie aplinkos. Nepaisant to, kad jaunuoliams toks poelgis kartais atrodo herojiškas, iš tiesų nieku gyvu toks nėra. Nieko šis poelgis iš esmės nekeičia ir savižudybė niekuomet neišsprendžia jokios problemos, o tik sukelia jų daugiau. Pačiam žmogui jau ne, bet artimiesiems. Kalbant apie mane, aš per daug myliu savo artimuosius ir per daug myliu save, kad ryžčiausi trauktis iš gyvenimo.
Be to, aš nesijaučiau patogiai besilinksmindama su „kietais“ kiemo vaikais ir nemačiau tokio bendravimo prasmės. Tad pasirinkau žirgus, kurie ne tik malonumas, bet ir, mokslininkų įrodyta, yra puiki terapija. Taigi, reikia ne mėginti pritapti prie aplinkinių, o save nukreipti ten, kur patogu, patinka ar galima jaustis patogiai. Tai ir yra didžiausia pagalba sau.
Šis straipsnis – savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“ dalis. Kviečiame apsilankyti www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėti prie „tylos mažinimo“. Jūsų pagalba yra labai svarbi!
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116 111 | Kasdien 11.00–21.00 val. |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8 800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 116 123 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I–V 10.00–21.00 val. |
| „Linija doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I–V 16.00–20.00 val. |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras |
8 800 26161, (8 5) 277 3135 |
I–V 8.00–16.00 val., Visą parą |
| Panevėžio paguodos telefonas | (8 45) 500 965 | I–V 20.00–8.00 val. |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I–V 9.00–17.00 val. |
| Vaiko raidos centras | (8 5) 275 7564 | Visą parą |
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.
